Kaliausių fabrikėlį įkūrusi Aušra Petrauskienė, Žagarėje vadinama tiesiog Kaliause, ar net Kaliausių karaliene, ruošiasi vakarui, kai Vyšnių šventės proga kartu su kaimynais ir kaliausėmis sės prie stalo ragauti žagarvyšnių uogienės arba kitaip vadinamos zaptės. Miestelyje kone prie kiekvieno namo galima pamatyti kaliausę. Žagariečiams tai savotiškos varžytuvės, kas padarys gražesnę, originalesnę.
„Pavyzdžiui, viena draugė daro kaliausę jaunąją, nes jos dukra greitai ištekės. Arba prie baro yra vienas labai populiarus veikėjas, turi savo vardą, nes dažnai į barą ateina ir yra labai laukiamas. Tai va yra tam tikri personažai. kaliausė gali papasakoti kažką iš tikrųjų“, – sako Žagarės kaliausių karalienė Aušra Petrauskienė.
Štai kitame kieme ką tik praėjusio futbolo čempionato atgarsiai.
„Vyras pabėgęs žiūri futbolą, o gaspadinė iš už kampo ieško. Stengėmės kiekvienais metais kažkokias įdomesnes, originalesnes kaliauses sukurti ir iš tikrųjų džiaugiuosi, kad tai tapo didžiule tradicija, smagia konkurencija tarp saviškių, tarp kaimynų, kieno gražesnė“, – pasakoja žaragiškė Kristina.
Kita žagariškė į savo kiemą pakvietė migrantus.
„Matote, kad tamsiaodžių yra trys, šeima su vaiku, va. Yra migrantai, Žagarėje jau irgi atsirado migrantų, matote? Davėm darbo, visi geri, saugoja vyšnias“, – tęsia Kristina.
„Kaliausių karalienė Aušrytė tokią idėją davė ir, aš manau, kad tai yra išskirtinumas Lietuvoje, ar ne? Tiesiog kiekvienas gyventojas stengiasi kuo išradingiau. Prestižo reikalas savo kieme kaliausę pastatyti“, – teigia žaragiškė Ana.
O centrinėje miestelio aikštėje pastatyta ir didžiausia kaliausė, kuria siekiama naujo Lietuvos rekordo.
Daugiau nei pusšešto metro kaliausė paukščius vilios riestainiais, kad vietoj vyšnių lestų būtent juos. Vietiniai gyventojai tikisi, kad ši dičkė išgainios atlekiančius paskanauti uogų sparnuočius, tačiau nuogąstauja, kad per karščius vyšnios labai genda: „Viskas išdžiūvo visos vyšnios. Labai mažai tų vyšnių. Daug buvo, daug. Išdžiūvo visos nuo karščio.“
Pasakojama legenda, kad žagarvyšnios, kurias vietiniai taip saugo, į šias vietas atkeliavo iš Italijos. O joms derėti padeda arčiau paviršiaus esantis dolomito sluoksnis.
„Vienų didikų dukros valgė uogas iš ten atvežtas, vaikščiojo po mišką ir prispjaudė kauliukų. Iš tų kauliukų išaugo būtent vyšnių medeliai, kurie paskui ir pavadinti žagarvyšnių vardu, nes taip prigijo čia, kad auga pas mus iki pat dabar“, – aiškina Žagarės regioninio parko vyr. specialistė Modesta Bieslskienė.
Žagariečiai skaičiuoja, kad tokių kaliausių baidančių paukščius nuo jų pamėgtų uogų per vyšnių šventes jų miestelyje galima priskaičiuoti iki 700.
