Žurnalistės ir buvusios televizijos laidų vedėjos Živilės Vaškytės gyvenime – pokyčiai ir nauji vėjai. Ramų ir sėslų darbą Valstybiniame turizmo departamente ji iškeitė į sau daug artimesnį ir kūrybiškesnį. Kaip tik šiuo metu moteris sukte įsisukusi į pasiruošimą artėjančiam tarptautiniam kino festivaliui „Kino pavasaris“. „Va, dabar jau siela dainuoja“, – juokiasi žurnalistė. Ir kur nedainuos, juk kinas visada buvo Živilės meilė. Nuo mažens.
Živile, kalbėjomės vos prieš pusmetį, tada nė žodžiu neužsiminėte, kad galvojate keisti darbą. Ir staiga skaitau naujieną, kad Živilės Vaškytės Valstybinio turizmo departamente nebėra, ji jau dirba tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Ar pabodo valdiško darbo rutina?
Tiesiog padirbėjau ir supratau, kad tai nėra ta veikla, kurioje norėčiau dirbti. Ne mano. Aišku, prieš eidama į Turizmo departamentą dirbti atstove spaudai, negalėjau to žinoti ar numatyti, iš pradžių reikėjo pabandyti. O pabandžiusi supratau, kad vis dėlto man reikia kūrybinio darbo, man jo trūksta. Na, nepatinka man apsnūdimas, monotonija, diena iš dienos panaši veikla. Juk iki tol buvau įpratusi kurti, siekti kažkokio rezultato, po to save pagirti arba, atvirkščiai, pabaksnoti ir stumtelėti į priekį. Taigi, prieš pat Kalėdų šventes apsisprendžiau – išėjau iš departamento. Ir išėjau su mintimi, kad turėsiu laiko ir pasidžiaugti šventėmis, ir pamąstyti, ko noriu iš gyvenimo, o ko nebenorėčiau. Na, o po to greitai viskas labai gerai susidėliojo. Po viso to peršasi tik viena išvada – matyt, gerai padariau, reikėjo priimti tą sprendimą.
Na, o kodėl būtent kinas? Kaip jus atrado „Kino pavasaris“?
Paaiškinimas labai paprastas – kinas man labai patinka ir visada patiko, o „Kino pavasario“ kasmet nekantriai laukdavau. Ir komandą pažinojau iš anksčiau. Esu kažkada net pagalvojusi, kaip būtų smagu toje komandoje dirbti. Matyt, ne veltui sakoma: „Atsargiai svajok, nes svajonės pildosi.“ Taip ir atsitiko.
Živilė Vaškytė (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Papasakokite šiek tiek apie savo svajonių darbą.
„Kino pavasaryje“ vadovauju viešųjų ryšių komandai. Darbo tikrai labai daug, bet užtai ir dirbti labai gera, jau vien dėl to, kad visi laukia festivalio, visi geranoriškai nusiteikę, nesvarbu, į ką kreiptumeisi, su kuo kalbėtum. Na, o mano darbas – informacijos apie „Kino pavasarį“ skleidimas, bendravimas su žurnalistais, spaudos konferencijos ir panašūs dalykai.
Darbo laikas nuo aštuntos valandos ryto iki penktos vakaro baigėsi, tiesa?
Na, darbo valandų čia niekas neskaičiuoja. Visi rėmai išsitrynę. Aišku, planuojuosi, susidėlioju darbus, bet laiko net pritrūksta. Dabar para galėtų būti ir ilgesnė (juokiasi). Nors man tai nei sunku, nei kažkoks vargas, draugams tik atrodo, kad aš persidirbu: „O Dieve, kaip tu gali iki išnaktų, ir vėl iš ryto bėgte?“ Ką atsakau? „Bet žinokite, širdis dainuoja.“ Ir tai – tikrų tikriausia tiesa, pagaliau vėl pasijutau savo vietoje ir esu labai laiminga.
Greičiausiai tai jau nei pirmas, nei trečias jūsų darbas. Ar esate iš tų žmonių, kurie lengvai kažką keičia, atsisveikina su senu, vėl pradeda nauja?
Jeigu reikėtų taip akimoju išvardyti visus savo darbus, kuriuos teko dirbti, būtų nelengvas uždavinys. Dirbti pradėjau gana anksti, dar studijuodama žurnalistiką. Nuo trečio kurso jau nuolat dirbau, taigi darbų bagažas susikaupė nemažas, bet man tai atrodo tik pliusas: kaskart nerdama į naują sritį, turiu galimybę save įvertinti iš naujo, pažvelgti iš šono. Ir man tai tinka, naujoje vietoje adaptuojuosi taip pat lengvai. Iš savo patirties matau dar vieną privalumą, kurį turi darbų keitimas – atsiranda labai daug pažinčių. Dabar ir į kokį darbą nueičiau, visada atsiras žmogus, kuris mane pažįsta iš anksčiau (juokiasi).
Turbūt pažįsta ir kaip buvusį televizijos veidą? Juk dirbote ten ne vienus metus. Nepasigendate tik televizijai būdingo didžiulio šurmulio?
Natūralu, kad kažkas praeina, o kažkas kitas ateina. O iš esmės žurnaliste juk kaip buvau, taip ir likau. Ir su televizija nesu visiškai ryšių nutraukusi. Šią vasarą su nacionaline LRT teko padirbėti, taip pat vedžiau tiesiogines lenktynių transliacijas per LNK. Buvo tikrai smagu. Ateityje irgi neatmetu galimybių, kad kažką sugalvosiu. Galbūt grįšiu su savais pasiūlymais ir projektu, bet apie tai kalbėti dar ne laikas, nes iš patirties žinau – kai perdaug planuoji, žiūrėk, Dievas ima ir pasijuokia...
Na, tuomet dar pakalbėkime apie kiną.
Apie kiną galėčiau kalbėti ir kalbėti. Atsimenu, kaip dar visai mažas mane ir sesutę tėtis sekmadieniais vesdavo į kiną. Mama dirbo mokykloje, todėl sekmadienį būdavo pasiskyrusi sau, o mes leisdavome dieną su tėčiu. Jis pats labai mėgo kiną ir tebemėgsta iki šiol, taigi nuo mažens retas sekmadienis praeidavo be mūsų visų trijų apsilankymo kine. Na, o paauglystėje, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai atsirado filmų įvairovė, galimybė jais keistis su draugais, naudotis vaizdo grotuvais, filmus žiūrėdavau iki pat paryčių.
Be abejonės, keičiantis laikui, keičiasi ir santykis su kinu. Darbas televizijoje savotiškai pakoregavo mano santykį. Dabar filmus žiūriu jau šiek tiek kitaip: stebiu, kaip nufilmuota, kaip sudėliotas pasakojimas, kaip vaidina aktoriai. Man tie dalykai irgi labai įdomūs. Na, o šiaip mėgstu nelengvus filmus, tuos, kuriems reikia kantrybės, susikaupimo, įsijautimo ir pamąstymų... Net negalėčiau įvardyti kažkokio vieno mėgstamo žanro, svarbiausia, kad filmas manyje kažką sujudintų, priverstų išeiti su klaustuku galvoje, o ne tuščia galva arba mintimi ir klausimu draugei: „Kur eisime dabar, ką dabar veiksime?“
Dirbdama su „Kino pavasariu“ prisižiūrėsite filmų keleriems metams į priekį... Pajuokavau, bet, ko gero, panašiai ir bus. Ar ne?
Norėčiau, kad taip būtų, ir tikiuosi, kad panašiai bus. Draugus jau iš anksto perspėjau, jog prasidėjus festivaliui, apsigyvensiu kine. „Jei manęs pasigesite, prašom ten ir ieškoti. Išgersime kavos, pabendrausime ir eisime žiūrėti filmų“ (juokiasi).
Turbūt jau ir dabar turite galimybę tuos filmus pažiūrėti?
Mačiusi esu dar gana nedaug, nes darbai dega. Šiuo metu pats tekstų ruošimas, bet keletą filmų jau žiūrėjau ir, manau, kad pataikiau į dešimtuką. Rinkausi vien pagal nuojautą, ir ji neapgavo. Prancūzų filmą „Café de flore“ rekomenduočiau pažiūrėti visoms moterims, jis tikrai vertas dėmesio. Be to, po filmo tikrai yra apie ką pamąstyti.
Ar žiūrėti filmą jums būtina kažkieno draugija, ar į kiną galite eiti ir viena?
Einu ir viena. Dažniausiai taip būna per kino festivalius, kai rodo tikrai gerus filmus. Tada norisi likti su savimi, visiškai užtenka filmo ir nieko daugiau nebereikia. Na, o į lengvesnius filmus einu su draugais. Kartais tik su draugėmis, į mūsų vadinamus „mergaitiškus“ filmus.
Teko skaityti, kad šiame kino festivalyje siūloma nemažai erotinių filmų. Ar bent vieną jau matėte?
Dar nespėjau (juokiasi). Prie vidurnakčio seansų dar nepriėjau. Šie filmai, beje, taip ir vadinsis – vidurnakčio seansai.
Živile, kaip kino žinovės jūsų paklausiu, ar nemanote, kad erotikos elementai, kurių apstu šių dienų filmuose, kartais atrodo labai nenatūraliai, lyg specialiai pritempti prie siužeto, neįsikomponuoja. Kaip manote, nejaugi kūrėjai galvoja, kad žiūrovai filmų be erotikos elementų nebežiūrėtų?
Sutinku, kad erotikos iš tiesų daug. Taip pat teko girdėti nuomonę, kad tai savotiškas manipuliavimas žiūrovu. Kita vertus, erotika – mūsų gyvenimo dalis, jau seniausiais laikais erotikos elementų galima buvo aptikti ir literatūroje, ir mene. O kino kūrėjas, mano manymu, visada žiūrovų sieloje ieškos kažkokio dirgiklio. Tai normalu. O ar tai bus emocinis užkabinimas, ar erotinis – tik kūrėjo išmonės ir vaizduotės reikalas. Manau, kad filmas visų pirma turi būti geras meno kūrinys. Svarbu siužetas, tema, o tai, kad jis yra erotinis, dar toli gražu nereiškia, kad jis blogas ar pornografinis.
Jei jau priėjome prie erotikos, noriu paklausti apie seksualumą. Kai dirbote televizijoje, prie jūsų vardo skambėjo epitetas „seksualioji vedėja“. Kaip jūs tai priimate? Irgi kaip tam tikrą laidos rengėjų jauką žiūrovams?
Jokia paslaptis, kad televizija dirba ta kryptimi, ko reikia žiūrovui. Jeigu anksčiau televizijos misija buvo informuoti žmogų, šiandien ji turi suteikti pramogą ir linksminti. Kodėl televizijos vedėjų vietas vis dažniau užima dainininkai, aktoriai? O mums, žurnalistams, tenka arba susitaikyti su tomis taisyklėmis, arba ieškoti kitos erdvės. Kita vertus, tai dar nereiškia, kad televizijoje tik tokios laidos, ir kad jei jau ten dirbi, turi atlikti tik tokį vaidmenį.
Tikra tiesa, jums teko atlikti ir kitokius vaidmenis. Daug kas dar jus prisimena kaip žavią laidos „Labas rytas“ vedėją. Apskritai, ką jums reiškia žodis „seksuali“ , ar tokia jaučiatės?
Apie tai niekada negalvojau. Manau, kad žmogus ir neturi apie tai galvoti. Galbūt kažkam patogu taip mane ar kitą vertinti, bet pati nei siekiu tokia būti, nei kitus vertinu pagal jų seksualumą. Tiesiog mano gyvenime vertybės yra ne tos.
Na va, pabudinote smalsumą. O pagal kokius kriterijus renkatės ar rinktumėtės antrąją pusę?
Na, turbūt tikrai ne pagal seksualumą (juokiasi). Kažkada su draugėmis diskutavome šia tema ir priėjome gana vieningą išvadą – kad ir kiek patrauklus atrodytų vyras, vis tiek pirmiausia atkreipi dėmesį į jo intelektą. Visų pirma įspūdį daro protas, humoro jausmas, tolerancija... Bruožų, kuriuos vertinu žvelgdama į kitą žmogų, yra ne vienas, bet į tą sąrašą neįeina nei seksualumas, net išvaizda neturi kažkokios ypatingos reikšmės. Jeigu reikalingas žmogaus šalia, jo ir ieškai, o ne paveikslo, kurį pasikabintum svetainėje ir žiūrėtum.
Ne paslaptis, kad gana dažnai vienas didžiausių kriterijų moterims renkantis antrąją pusę tampa vyro piniginės svoris... Ką apie tai manote?
Negaliu smerkti, nes kiekvienas renkasi pagal save, bet aš renkuosi kelią užsidirbti pati, susikurti ir nelįsti į svetimo žmogaus kišenę ar jo turtą. Gal tai ir nuo auklėjimo priklauso...
Būtų įdomu išgirsti ir apie jūsų širdies reikalus, apie asmeninį gyvenimą, gaila, kad slepiate viską po devyniais užraktais. Jau pokalbio pradžioje davėte tai suprasti. Tada bent papasakokite, ką dar be darbo veikiate. Anksčiau tapėte paveikslus. Ar dabar tam pomėgiui lieka laiko?
Dabar tą vietą užėmė kinas, todėl kol kas teko šį malonų užsiėmimą atidėti į šoną. Manau, kad iki tam tikro laiko. Vis tiek kada nors turėtų atsirasti daugiau laisvo laiko...
Pastebėjau, kad jus traukia labai skirtingi dalykai. Štai ir tapyba, ir aistra automobiliams, ralis...
Iš tiesų pomėgiai skirtingi: aistra sportui, ir dar tokiam, kur daug adrenalino, ir ieškojimas harmonijos tapyboje...
