Dabartinis vaizdas sostinėje liudija – daugėjant automobilių skaičiui, pradeda trūkti ir stovėjimo vietų, o spūstys tampa daugelio miestiečių kasdienybe.
Tad ar metas stabdyti naujų kvartalų plėtrą, kol miestas išplėtos reikiamą infrastruktūrą, apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo KRS vadovas Paulius Grigas ir Lietuvos statybos konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas.
Dar sugrįžtu prie tos idėjos dėl požeminių aikštelių. Jūs, kaip vystytojas, kiek, jūsų manymu, įmanoma įrengti tokį projektą senuose gyvenamuosiuose kvartaluose, pavyzdžiui, Perkūnkiemyje ar kitose teritorijose, kurios intensyviai jau apgyvendintos?
P. Grigas. Be abejo, tai yra didelė problema, ir buvo planuota, bandyta, ypač, pavyzdžiui, Šeškinėje, parkavimo problemą spręsti daugiaaukščiais parkingais. Bet paaiškėjo problema – nėra vietos. Paprasčiausiai užstatymo tankis yra per didelis ir vienintelis būdas turbūt patogiai padaryti parkavimą – po žeme.
Ir tada klausimas yra, kas už tai sumokės? Na, gyventojams dabar sumokėti neįmanoma, niekaip. Gyventojai patys nesusimokės už tą požeminį parkingą ir toliau gyvens taip, kaip dabar gyvena.
Dėl to, jeigu iš valstybės ateitų labai aiški politika, kad mes privalome turėti slėptuves ir visi gyventojai, atsitikus tokiai ekstremaliai situacijai, turėtų pasislėpti, tai atsirastų ir finansavimas.
Ir čia realiai nėra gyventojų problema. Mes negalime užkrauti gyventojams to, kad, pavyzdžiui, kokiame Perkūnkiemyje kažkada viskas buvo labai blogai suplanuota, ir sakyti, kad tai jų problema. Na, jie yra įkaitai šioje situacijoje. Tai viena.
Antra, vis dėlto civilinė sauga yra valstybės reikalas. Ir valstybė, be abejo, gali tą civilinės saugos problemą, ypač per naujus projektus, spręsti kompleksiškai. Bet ten, kur jau yra pastatyta, ji taip lengvai neišspręs. Tu taip lengvai nieko nepadarysi. Reiškia, ji turi ateiti su investicijomis ir padaryti dvigubos paskirties objektą.
Už parkingą, aišku, gal ten paims mokestį. Tas parkingas per laiką atsipirks, bet tikrai nebus taip, kad jis visiškai atsipirks, dar duos pelno ir kažkoks komercinis rangovas atėjęs tą padarys visiškai savo sąskaita. Ne, taip nebus.
Jis finansiškai neapsimokės, nes, norint, kad jis tarnautų kaip slėptuvė, tai nėra tik betonas. Tai yra ir visa įranga – gultai, vandens talpyklos, generatoriai ir taip toliau. Ir ta įranga gali kainuoti net turbūt daugiau negu betonas už kvadratinį metrą.
Vertinant bednrai, turbūt abu sutinkate, kad ignoruoti temos, susijusios su eismo infrastruktūra, sostinei nepavyks?
D. Gedvilas. Kadangi pats kitą kartą keiksnoju kamščius ryte arba grįždamas po darbo galvoju, kad galėčiau grįžti namo greičiau, tai iš tikrųjų problema yra. Manau, kad galima turbūt dabartinėmis skaitmenizacijos sąlygomis daug ką pabandyti peržiūrėti, nes ryte visi važiuoja viena kryptimi, vakare – kita kryptimi.
Galima, matyt, peržiūrėti, gal kai kur galima vienpusį eismą daryti. Nėra abejonės, kad atsirastų didesnis pralaidumas. Bet aš sutinku, kad investicijos į transporto infrastruktūrą mieste yra būtinos. Atidėlioti negalima.
Net kitą kartą galvoju – kažkada buvo kalbėta, nemažai rašyta, kad bus sumontuoti išmanieji šviesoforai. Stoviu vienas sankryžoje, vakare dega raudona ir galvoju, kur tas išmanumas dingęs? Tai yra daug dalykų, kuriuos galime sutvarkyti paprastomis priemonėmis.
Bet aš visada sakiau ir kartosiu, kad esu už ambicingesnį transporto sprendimą, nes galime šiandien sakyti, kad Vilnius turi 600 su trupučiu tūkst. gyventojų, bet pasižiūrėkime į augimo spartą – rajonuose gyventojų mažėja, Vilnius auga.
Tai matydamas tą augimą aš galiu pasakyti, kad reikia vertinti būtent, kiek gyventojų koncentruosis Vilniaus mieste, kiek jų čia daugės. Ir nėra abejonės, kad reikalingas neatidėliotinas, bet gerai pasvertas sprendimas, ką darome su miesto transporto infrastruktūra. Ir jeigu pasitelktume mokslininkus, tuos pačius vizionierius, aš manau, kad galime rasti sprendimą.
Tas pats stadionas miesto centre, jeigu turėtų kažkokią didelę metro stotį, išvežiojančią žmones, tai ten, manau, irgi viskas būtų gerai. Bet šiandien, žiūrėdamas, kad visi privažiuoja automobiliais, turiu tokį nerimą, kad kai kitą kartą važiuosiu žaisti teniso, reikės važiuoti aplinkui, būtinai išvengti šitos vietos, nes čia gali būti didelis kamštis.
Tai aš kažkaip galvoju, kad turime ir universitetus, kuriuos galima pasitelkti. Yra ir gerų pavyzdžių pas kaimynus. Reikia paprasčiausiai daugiau intelektinio darbo įdėti, kad rastume sprendimą Vilniui, kuris tarnautų ateities kartoms ir ne vienam dešimtmečiui.
Antrinate?
P. Grigas. Aš pasiūlyčiau pagalvoti. Į Vilnių kasmet oficialiai atvyksta per 100 tūkst. naujų gyventojų. Neoficialiai turbūt dar antra tiek arba net daugiau.
Vien tik leidimas tiems gyventojams atsirasti šiandien ir automatiškai tenkinti jų poreikius jau šią minutę parodo, kad mes tik bloginame situaciją. Tai aš manau, visų pirma, čia jau yra dalykas, kad mes turime sustabdyti šitą plėtrą, kol mes tą infrastruktūrą padarysime. Tai nėra taip, kad mes planuojame, galvojame apie tai ir toliau augame, ir toliau bloginame situaciją.
Turėtų būti pasakyta: „stop“, moratoriumas, susitvarkome, o tada toliau augame. Na, neįmanoma. Čia kaip ir versle. Tu negali augti, jeigu nepadarei kažkokių pagrindų. Išaugai iki tam tikro skaičiaus darbuotojų – turi susitvarkyti procesus, pavyzdžiui. Čia mieste visa tai dar aktualiau.
Bet kitas yra dalykas. Pasižiūrėjus iš nacionalinės, iš tokios patriotinės pusės, jeigu mes leisime, kad rajonai nukraujuotų, kad iš rajonų žmonės bėgtų į didmiestį, mes silpniname visą savo šalį, visą Lietuvą. Ir čia, aš manau, vėl turėtų pradėti veikti laisvos rinkos dėsniai.
Jeigu Vilniuje gyventi tampa brangiau negu rajonuose, žmonės pradės mažiau judėti. Ir nebūtinai to būsto reikia tiek pastatyti, kad būtų perteklius. Gal reikia tinkamą kiekį duoti?
Taip, deja, vystytojai visi apeliuoja: „O čia mums trūksta verslo“ ir visa kita. Bet palaukite – verslo kieno sąskaita? Jeigu tas verslas yra žmonių sąskaita daromas, tai jis nėra verslas. Jis jau yra toks, kaip sakyti, su klaustuku.
Tada, jeigu rajonai silps, jeigu iš ten išvažiuos žmonės, ką mes galime kalbėti apie pramonės kūrimą rajonuose? Ten nebus žmonių. Mes kaip tik turime rajonus stiprinti, nes Vilniuje, pavyzdžiui, dominuoja darbo jėga, kuri teikia paslaugas, taip?
Čia pramonės yra labai, labai nedaug. Gal Vilniaus rajone kažkiek yra. Tai kaip tada daryti? Ir čia atsiranda – mes traukiame žmones, tuo pačiu nėra pramonės. Tuo pačiu, atsiradus dirbtiniam intelektui, tos paslaugų darbo jėgos poreikis mažės. Ir mes, jeigu pažiūrėtume labai kompleksiškai, iš makro pusės, pamatytume, kad problematika yra daug didesnė, nežiūrėtume vien tik į statytojų ir vystytojų pusę.
Ir aš tai sakau, kadangi aš pats statau, pats vystau, pats tvarkau projektus, galima sakyti, sau šaunu į koją, nes aš ten ir esu. Bet aš grynai kaip pilietis, kaip patriotas žiūriu – palaukite, problema yra daug gilesnė, daug platesnė ir mes ją privalome labai aiškiai įvardyti. Įvardykime tą dramblį kambaryje.
