V. Sinkevičius – teisininkas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, per gyvenimą prisidėjęs prie svarbiausių Lietuvos teisinių dokumentų kūrimo. Portalas tv3.lt jau yra aprašęs, kaip su V. Sinkevičiaus pagalba gimė Kovo 11-osios aktas.
O dabar V. Sinkevičius sutiko pasidalinti savo labai ryškiais atsiminimais, kaip Lietuvos deputatai 1990–1992 metais susiskaldė į dvi stovyklas ir kartu su teisininkų pagalba sukūrė du Konstitucijos projektus, iš kurių gabaliukas po gabaliuko galiausiai gimė tas, kurį turime ir dabar.
Jūsų biografijoje matau, kad nuo 1981 m. pradėjote eiti LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumo tarnautojo pareigas. Kaip atsidūrėte šiose pareigose?
Labai paprastai. Na, kaip, ir paprastai, ir nepaprastai (juokiasi). Aš prieš tai dirbau „Minties“ leidykloje teisinės literatūros redakcijos vedėju. Ji leido teisinę literatūrą, vadovėlius universitetui. Taip pat literatūrą, kuri buvo skirta vietinių tarybų deputatams.
Ir iš AT prezidiumo tuo metu ateidavo Juridinio skyriaus darbuotojai, savivaldybių arba vietinių tarybų skyriaus darbuotojai dėl tų leidinių. Man tekdavo planuoti, redaguoti tuos leidinius, užtikrinti leidybą. Kitaip tariant, aš dirbau redakcijos vedėjo darbą.
Ir taip vieną dieną sulaukiau skambučio – ar jūs nenorėtumėte užeiti į AT prezidiumą, norime pasiūlyti jums pareigas. Tai ką gi, nuėjau – pasiūlė geru trečdaliu didesnį atlyginimą, o svarbiausia – butą, kurį galėčiau gauti po kelerių metų. Nes tuo metu su šeima trise – nes jau turėjau dukrelę – gyvenome Tauro kalno universiteto dėstytojų bendrabutyje 13 kv. metrų kambarėlyje su viena virtuve 10 šeimų, su vienu dušu 20 šeimų (juokiasi). Tai tas buto pažadas ir atlyginimas suviliojo. Buvau priimtas į AT dirbti.
Kaip suprantu, būtent darbas AT Juridiniame skyriuje lėmė, kad reikšmingai prisidėjote prie svarbiausių Lietuvos dokumentų – Kovo 11-osios aktų bei Konstitucijos.
Taip. Tas prisidėjimas prasidėjo, kai dar ankstesnis AT prezidiumas sudarė komisiją dėl 1939 m. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties, dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo. Ir štai tada aš, kaip Juridinio skyriaus darbuotojas buvau įtrauktas į darbo grupę, kuri padėjo AT komisijai rengti išvadą dėl Molotovo-Ribentropo pakto ir pasekmių Lietuvai likvidavimo. Nuo to laiko užsimezgė glaudus ryšys su Sąjūdžio lyderiais, nes į tą komisiją įėjo ir Vytautas Landsbergis, ir Kazimieras Motieka, kiti Sąjūdžio lyderiai.
Nuo to laiko, kai buvo išrinkta nauja AT, buvo sudarytos keturios deputatų grupės rengti nepriklausomybės atkūrimo dokumentus. Vienai grupei, taip vadinamai centrinei darbo grupei, vadovavo V. Landsbergis.
Pirmoji grupė turėjo parengti Kovo 11-osios aktą ir kitus dokumentus, susijusius su nepriklausomybės atkūrimu. Tai joje buvo V. Landsbergis, kaip vadovas, Česlovas Stankevičius, Vytenis Andriukaitis, Kęstutis Lapinskas, Egidijus Klumbys, Algirdas Saudargas, Valdemaras Katkus. Ir V. Landsbergis pakvietė prisijungti prie tos grupės ir mane, kaip teisininką tiesiog prisidėti prie tų dokumentų rengimo, kadangi mes buvome jau pažįstami ir bendravome rengiant išvadą dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Taip aš prisidėjau prie Kovo 11-osios akto rengimo.
O paskui, kai prasidėjo Konstitucijos projekto rengimas, AT sudarė parlamentinę komisiją, parengti Konstitucijos projektui. Jai vadovavo Kęstutis Lapinskas. Ta komisija susidėjo iš visų politinių frakcijų atstovų. Ir ta komisija sudarė darbo grupę, kuri padėjo jai rengti Konstitucijos projektą.
Tai darbo grupei vadovavo Juridinio skyriaus vedėjas Juozas Žilys. O taip pat įėjau aš į tą darbo grupę, taip pat mano kolega Gediminas Bulotas. Tai mes buvome trys darbuotojai ir taip prisidėjome prie Konstitucijos rengimo. Na, ir kartu padėjome ir kitai deputatų grupei, kuri rengė alternatyvų Konstitucijos projektą.
Alternatyvus Konstitucijos projektas – kas tai? Ar čia turite omenyje skirtingas nuomones dėl valstybės valdymo modelių, prezidento funkcijų?
Tai yra tai, apie ką jūs kalbate. 1990 m. pabaigoje AT prezidiumas sudarė Konstitucijos koncepcijos metmenų rengimo grupę. Tai koncepcijos, o ne pačios Konstitucijos projekto. Į tą grupę įėjo ir politikai, ir teisininkai. Ir jau rengiant koncepciją išryškėjo du požiūriai į tai, kokia gali būti Lietuvos valdymo forma – ar prezidentinė, ar parlamentinė.
Tai štai jau 1991 m. kovą ta koncepcija buvo parengta. Bet tai buvo pamąstymai apie tai, kas turėtų būtų Konstitucijoje. Na, pavyzdžiui, kas yra parlamentas, kas yra prezidentas, kokios funkcijos, teismai. Tai nebuvo joks Konstitucijos projektas, nebuvo tezės kažkokios. Tai buvo tiesiog pamąstymai, kaip galėtų būti.
1991 m. pabaigoje jau buvo sudaryta parlamentinė komisija, kurios vadovu buvo paskirtas K. Lapinskas. Galite paklausti – o kodėl ne AT pirmininkas V. Landsbergis? Tai, kai buvo svarstoma, kas vadovaus komisijai, buvo tam tikro atsainumo kviečiant V. Landsbergį į komisiją. Ir kai buvo svarstymas plenariniame posėdyje, kai kurie deputatai tiesiog labai nepagarbiai atsiliepė apie jo galimą dalyvavimą komisijoje, sakydami, kad, jeigu jūs tapsite pirmininku, tai mes jau žinome, kokia bus Konstitucija.
Nes buvo susidariusi nuomonė, kad V. Landsbergis labiau linkęs prie prezidentinio modelio. V. Landsbergis tiesiog buvo įžeistas per posėdį ir jis atsisakė ne tik pirmininku būti, o apskritai įeiti į komisijos sudėtį ir dalyvauti komisijos veikloje, rengiant Konstitucijos projektą.
1992 m. vasarą susidarė du požiūriai, dvi grupės. Parlamentinė komisija, kuriai vadovavo K. Lapinskas, jos variantas buvo, kad Lietuva yra grynai parlamentinė respublika, parlamentas – visagalis, jis gali viską, o prezidento vaidmuo yra daugiau simbolinis. Bet keli tos komisijos nariai – Egidijus Jarašiūnas, Zita Šličytė ir Narcizas Rasimavičius – pateikė alternatyvas kai kuriems skirsniams projekto, kurį parengė komisija. Bet komisija tas alternatyvas atmetė, visiškai nesutiko su jomis.
Tai tada 1992 m. gegužę atsirado alternatyvus Konstitucijos projektas, kurį parengė tie patys trys žmonės ir jis vadinosi Sąjūdžio komisijos „Už demokratinę Lietuvą“ projektas. Tai buvo Sąjūdis, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Tautininkų partija – jie sudarė taip vadinamą koaliciją ir pateikė alternatyvas.
Kuriais klausimais labiausiai išsiskyrė abiejų grupių požiūriai? Kur kilo nesutarimų?
Pavyzdžiui, dėl to, iš kiek narių turi susidėti Seimas. Tarkim, komisija sako, kad turi būti 140 narių, o Seimas kas dveji metai atnaujinamas. Kitaip tariant, rotacija. Alternatyva: Seimas – 120 narių, atnaujinimo nėra.
Rinkimų sistema. Komisija sako, kad nereikia pačioje Konstitucijoje nustatyti, ar tai bus tiktai pagal politinių partijų sąrašus, proporcinė rinkimų sistema, ar vienmandatės apygardos, tegul tai nustato įstatymas. Alternatyva: Seimo rinkimų tvarka – tik vienmandatinėse apygardose, be politinių partijų. Tai yra mažoritarinė rinkimų sistema.
Dar skirtumas, pavyzdžiui, komisija sako, kad Seimas negali sustabdyti Vyriausybės aktų galiojimo. Alternatyva: Seimas sustabdo Vyriausybės aktų galiojimą.
Kas tvirtina Vyriausybės sudėtį? Komisija: Vyriausybės sudėtį tvirtina Seimas. Alternatyva: Vyriausybės sudėtį tvirtina prezidentas. Kas vadovauja Vyriausybei? Komisija: Vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas. Alternatyva: prezidentas turi teisę dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose ir jiems pirmininkauti.
Kada ministras pirmininkas atsistatydina? Komisija: kai nepasitikėjimą pareiškia Seimas. Alternatyva: prezidentas bet kada gali vienas, vienasmeniškai atleisti ministrą pirmininką be Seimo sutikimo, visa Vyriausybė atsistatydina.
Na, ir daugybė kitokių esminių elementų, kurie rodė, kad požiūriai labai skiriasi. Tai štai tie du alternatyvūs projektai buvo. Dėl jų diskusija vyko. Ir 1992 m. gegužės 23 d. buvo pabandyta įtvirtinti stipraus prezidento skyrių, nelaukiant naujos Konstitucijos, o įrašant į Laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuris buvo priimtas 1990 m. kovo 11 d. Tuomet prezidentas turėtų labai didelius įgaliojimus. Esminis įgaliojimas – jis bet kada savo nuožiūra gali reorganizuoti Vyriausybę.
Tas pasiūlymas buvo pateiktas referendumui, bet nepakako balsų jam pritarti, tauta jam nepritarė. Štai tada prasidėjo taip vadinama parlamentinė rezistencija. AT skilo į dvi maždaug vienodo dydžio grupes ir posėdžiavo skirtingose salėse – viena Kovo 11-osios salėje, kur paprastai plenariniai posėdžiai vykdavo, o kita – tuometinio AT prezidiumo salėje.
Dalis deputatų vaikščiojo iš vienos salės į kitą, griovė kvorumą. Ir iš esmės AT negalėjo priimti jokių esminių sprendimų. Ta rezistencija truko mėnesį, gal ilgiau net. Ir štai tada, 1992 m. birželį pradėjo formuotis pozicija, kad tą politinę konfrontaciją gali pašalinti tik pirmalaikiai rinkimai.
O koks buvo konkrečiai jūsų vaidmuo rengiant Konstituciją?
Buvo nutarta, kad rinkimai vyks spalio 25 d. Rugsėjo pabaiga – o vieno projekto nėra, yra du alternatyvūs projektai. Į AT Juridinį skyrių atėjo visų frakcijų vadovai ir paprašė, kad J. Žilys ir aš iš tų dviejų alternatyvių variantų pamėgintume per savaitę padaryti vieną kompromisinį variantą, kuris tenkintų abi puses. Na, prie ko būtų galima sėsti ir kalbėtis. Nes prieš tai deputatų grupės nesikalbėjo. Kiekviena iš jų aklai gynė savo projektą, kaip geriausią, į jokius kompromisus nesileido.
Tai mums su J. Žiliu teko garbė prisidėti ta prasme, kad mes iš tų dviejų alternatyvių variantų iki spalio 3 d. parengėme vieną kompromisinį variantą, paimdami dalį iš vieno varianto, dalį iš kito, klijuodami, taisydami, keisdami vietas. Kompiuterių nebuvo, tai ką – žirklės, klijai, šratinukai. Žodžiu, karpėme, klijavome, dėliojome, kaip mums atrodė.
Nes mes gerai žinojome ir K. Lapinsko komisijos poziciją, ir alternatyvios grupės poziciją. Žinojome, kas labiausiai kliūva, visa kita. Ieškojome, bandėme daryti kompromisinius sprendimus, rasti kompromisines formuluotes, kad jos daugmaž būtų tokios, kad prie to projekto jau abi pusės galėtų susėsti, derėtis, jį šlifuoti ir taip toliau.
Ir spalio 3 d. mes jau turėjome tą variantą. Atidavėme Seimo frakcijoms. Ir pirmi atsiliepimai buvo visai neblogi, kad jau yra tas kompromisas, prie kurio galima sėsti ir derėtis. Ir kai tas variantas buvo parodytas Vytautui Landsbergiui, jis irgi sako, matau geras kompromiso paieškas, jau dabar galima kalbėtis.
Iki spalio 12 d. nakties, jau naktį į spalio 13 d., derinimo grupė apie 1.30 val. nakties baigė darbą. Mes išmėtėme su J. Žiliu apie 2.30 val. nakties tą kompromisinį variantą į deputatų dėžutes. Tai tas kompromisinis variantas mažai kuo keitėsi per 10 dienų nuo to, ką mes padarėme su J. Žiliu. Jis buvo šlifuojamas, tobulinamas, tikslinamas. Bet esmė, karkasas, kurį padarėme, jis išliko.
Spalio 13 d. deputatai ateina į posėdį, dėžutėse suranda Konstitucijos projektą. Po kelių valandų balsuoja ir jam pritaria. Ir tada jis paskelbiamas spaudoje. O spalio 25 d. – referendumas. Konstitucijai pritarta.
Tai dabar, kaip tos skirtingos deputatų grupės vertino mūsų parengtą kompromisinį projektą, aš esu užsirašęs tokius dalykus, kad, kai sutikome K. Lapinską, tai jis mus su J. Žiliu užsipuolė. Sako, tai ką, pasidavė tėtušiui, kiek jums už tai sumokėjo? (Juokiasi) Nes jis pamatė, kad sustiprėjo prezidento įgaliojimai.
O E. Jarašiūnas, kuris atstovavo tam alternatyviam projektui, stipraus prezidento pozicijai, sako mums – tai ką, palikote beveik viską, kaip buvo, vėl parlamentas visagalis? (Juokiasi) Tai mes supratome, kad čia taktinė, politinė kova, daugiau aplinkai skirta. Mes supratome, kad gal visai neblogai pavyko mums tas kompromisas.
Dar norėčiau grįžti į pačią proceso pradžią. Tai yra, nuo ko apskritai jums teko pradėti? Žinome, Lietuva turėjo konstitucijų, ar jos buvo pagrindas? O galbūt rėmėtės kitų šalių pavyzdžiais?
Kai buvo rengiami Konstitucijos koncepcijos metmenys, tai 1991 m. pradžioje pasipylė konstitucijų projektai, penki ar daugiau netgi. Parengė po vieną demokratinė darbo partija, liberalai, filosofų ir teisininkų draugija, vieną iš variantų parengė iš JAV atvažiavę konsultantai.
Pirmiausiai rėmėmės Lietuvos konstitucine tradicija. Tai prisiminkime, kad Lietuvos 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucija – pirmoji rašytinė Europos Konstitucija. 1922 m. Konstitucija – demokratinė Konstitucija, pirmiausiai į ją žiūrėjome. Aišku, ir į 1928 m., ir į 1938 m. konstitucijas.
Be abejo, buvo įdomi ir užsienio valstybių patirtis – ir Italijos, ir Vokietijos, ir Prancūzijos konstitucijos. Mes turėjome dešimt, ko gero, iki dvidešimties kitų valstybių konstitucijų. Bet nuo jų nebuvo niekas nusirašinėjama, nebuvo kopijuojama. Tai buvo tiesiog informacija.
Lietuvos Konstitucija yra originali, sukurta Lietuvos politikų ir teisininkų. Ir tas kompromisas, kuris pasiektas, nurodo, kad pagrindiniai dalykai – valdžių atskyrimas, teismų nepriklausomumas, laisva žiniasklaida, cenzūros draudimas, laisvi rinkimai, valdžių balansas – Konstitucijoje buvo įtvirtinti gana gerai ir jie funkcionuoja iki šiol.
Ar manote, kad galutinis Konstitucijos variantas, kurį matome dabar – ir kuris, aišku, per 30 metų kiek pakito, buvo tobulas? Ar matote keistinų vietų?
Matote, buvo labai svarbu subalansuoti valdžios galias, nes Lietuva turėjo labai skaudžią patirtį – 1938 m. Konstitucijoje visos galios buvo sutelktos prezidento rankose. Ir 1940 m., manipuliuojant ta Konstitucija, buvo pakeista valdžia. Kitaip tariant, Sovietų Sąjunga, pasinaudojo ta Konstitucija, ja manipuliuodami, labai nesunkiai pakeitė politinę valdžią, užmaskavo savo politinę agresiją. Tai sutelkti visą valdžią prezidento rankose buvo vengiama. <...>
E. Jarašiūno žodžius atsimenu, jis sakė – valdžia turi būti sukonstruota taip, kad ji turi būti efektyvi. Vadinasi, prezidentas turi turėti didelius įgaliojimus. Bet mes matome, kad, jeigu prezidentas turėtų didelius įgaliojimus, tai galėtų kilti tikrai valdžių pusiausvyrai didelis pavojus. Tarkim, turėtų didelius įgaliojimus buvęs prezidentas Rolandas Paksas. Arba kiti prezidentai, kurie būtų norėję juos panaudoti. Tai vyriausybės keistųsi pagal prezidento požiūrį, valią ir panašiai. Tai šito nebuvo galima leisti, ir Konstitucijoje taip nėra.
Antras dalykas, K. Lapinsko komisija buvo kategoriškai nusiteikusi. Reikalavo, kad Seimas negali jokiais būdais paleistas. Seimas yra tautos atstovybė ir turi funkcionuoti. Niekas – nei prezidentas, nei jokia kita institucija – negali paleisti Seimo. Alternatyvus variantas – kad gali susidaryti tokios situacijos, kai Seimą reikia paleisti, nes, jeigu jo nepaleisi, gali kilti krizė ar panašiai.
Reikėjo derinti šituos dalykus. Konstitucijoje atsirado nuostata, kad prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, esant dviem sąlygoms – jeigu Seimas kelis kartus nepatvirtina Vyriausybės programos ir panašiai. Bet kartu ir atsvara yra – jeigu prezidentas paskelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, tai naujai išrinktas Seimas per 30 dienų nuo pirmo posėdžio savo gali paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus. Kitaip tariant, kad prezidentas labai atsargiai naudotųsi tuo savo įgaliojimu paleisti Seimą. Ir niekas nedrįso iki šiol naudotis tais įgaliojimais, nenori rizikuoti pirmalaikiais prezidento rinkimais (juokiasi).
Seimo nariai dažnai bando keisti, o kartais ir pakeičia Konstituciją. Ar nėra taip, kad Lietuvoje ją keičiame labai laisvai, sunku būtų tai įsivaizduoti, pavyzdžiui, JAV.
Nepasakyčiau, kad Lietuvos Konstituciją lengva pakeisti. Ji priskiriama taip vadinamoms griežtoms konstitucijoms. O griežta Konstitucija, tai labai sudėtinga jos keitimo tvarka. 1 ir 14 Konstitucijos skirsnius galima pakeisti tik referendumu ir už tai turi balsuoti daugiau kaip pusė visų rinkėjų, ne atėjusių į balsavimą, bet daugiau kaip pusė visų rinkėjų. Tiek balsų surinkti yra labai sudėtinga.
Kitus Konstitucijos skirsnius galima pakeisti, jeigu už tai balsuoja 2/3 Seimo balsų. Vadinasi, reikia 94 balsų. Tai surinkti 94 balsus taip pat nėra lengva. Per visą tą laikotarpį Konstitucijos pataisų buvo padaryta nedaug.
Jeigu lygintume su JAV, jų 1787 m. Konstitucija turi 235 metus. Per tą laiką buvo padarytos tik 27 pataisos, nors pasiūlymų padaryti buvo daugiau kaip 10 tūkst. Konstitucija yra ne tik tai, kas parašyta Konstitucijos tekste, bet tai, kaip Konstituciją aiškina JAV Aukščiausiasis Teismas. Jeigu paklausite amerikiečių teisininkų, kas yra Konstitucija, tai jums parodys maždaug 600–700 tomų Aukščiausiojo Teismo sprendimų, ir sakys, kad čia yra mūsų Konstitucija, o ne ta plona knygelė.
Tai Lietuvoje pasiūlymų keisti Konstituciją buvo daugybė, bet buvo daromi tik tie pakeitimai, kurie buvo neišvengiami ir kurie nekeičia Konstitucijos fundamentalių dalykų, nekeičia valdžios karkaso, valdžių pusiausvyros ir taip toliau.
Jeigu manęs dabar klaustų, ar Konstitucija išlaikė laiko išmėginimą, taip ji išlaikė laiko išmėginimą. Tai ilgiausiai galiojanti Lietuvos istorijoje Konstitucija, pirmoji Konstitucija, kuri priimta tautos referendumu.
Ir man paliko įspūdį iš to rengimo laikotarpio, kad tos politinės grupės, kurios tarpusavyje nepaprastai konfrontavo – mes neįsivaizduojame, kokia tuo metu buvo politinė įtampa, – vis tik sugebėjo susitarti ir pakilo virš savo asmeninių, partinių ir kitokių ambicijų, sugebėjo atiduoti prioritetą visuomenės interesui. Norui turėti Konstituciją, kuri įtvirtina visuomenės, valstybės gyvenimo pamatus. Tai to susitelkimo vargu ar mums pavyktų pasiekti. Bet tuo metu AT pasielgė labai išmintingai.
Vis tik susidaro įspūdis, kad dalis politikų ar valstybės vadovų linkę Konstituciją interpretuoti gana laisvai, sau patogiu būdu, ypač vertybiniais klausimais, pavyzdžiui, kalbant apie šeimos sampratą, arba pandeminiais klausimais, kalbant apie privalomus skiepus ar galimybių pasą. Ar tikrai Konstitucijoje yra daug vietų interpretacijoms?
Kiekvienoje Konstitucijoje yra daugybė nuostatų, kurios pasiduoda interpretacijoms, bet kiekviena Konstitucija numato, kas ją interpretuoja, kas aiškina. Tai Konstitucijos nuostatų sampratų gali būti daugybė. Jūs galite aiškinti, aš galiu, kiekvienas iš mūsų gali aiškinti Konstituciją. Taip pat ją gali aiškinti Seimo nariai, prezidentas, Seimo pirmininkė, premjerė, ministrai. Bet tas aiškinimas jokių teisinių padarinių niekam nesukelia.
Sukelia teisinius padarinius tik tai, kaip Konstituciją išaiškina Konstitucinis Teismas (KT). Ir po to, kai KT pasako, kad šita Konstitucijos nuostata reiškia viena ar kita, tai ta samprata tampa privaloma visiems – ir prezidentui, ir Seimui, ir Vyriausybei, visoms institucijoms, kurios leidžia teisės aktus. Jos negali Konstitucijos aiškinti kitaip, nei išaiškino KT. Negali būti tuo pat metu penkių skirtingų Konstitucijos aiškinimų.
Vis dėlto yra tokių klausimų, kuriais jau yra KT išaiškinimai, o politikai vis tiek mato prasmę ginčytis ar nepriimti sprendimų, pavyzdžiui, kalbant apie šeimos sampratą ir sprendimus dėl tos pačios lyties partnerystės.
KT yra labai aiškiai pasisakęs dėl santuokos, kad tai vyro ir moters sąjunga, o šeima gali būti suprantama ne tik kaip vyro ir moters sąjunga. O jau įstatymo leidėjo reikalas, kaip apibrėžti šeimą, kokį įstatymą priimti. KT paaiškina tik pačią Konstituciją. O priimti teisės aktus, kurie dera su Konstitucija, yra įstatymo leidėjo reikalas, jo pareiga.
O kodėl įstatymo leidėjas kartais nesiryžta priimti vieno ar kito sprendimo, tai ne todėl, kad jis nesupranta KT nutarimo ar galbūt tyliai nesutinka su tuo nutarimu. Na ir kas, kad jis nesutinka, tas nutarimas vis tiek yra privalomas. Bet, matyt, yra žvalgomasi į visuomenės nuomonę, nuotaikas, galvojama apie savo ateitį, ar politiko požiūris, pritarimas, veiksmai, įteisinant tą pačią partnerystę, neatsilieps būsimiems rinkimams, ar už jį balsuos provincijos gyventojai.
Dabar pastebiu tendenciją, kad politikai, taip pat ir mūsų Seimo nariai, neretai galvoja daugiau ne apie bendrus visuomenės, valstybės reikalus, bet apie tai, kaip išlikti valdžioje, kaip įtikti rinkėjams, kad būtų išrinkti.
Konstitucija dažnai linksniuojama pandemijos kontekste. Pavyzdžiui, kalbant apie galimybių pasą ar privalomus skiepus. Jūsų požiūrių, ar šie du klausimai tikrai prieštarauja Konstitucijai?
Galima kalbėti apie du dalykus. Pirma, tai diskusija kyla dėl to, ar Vyriausybė galėjo savo nutarimais reguliuoti tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui, galimybių pasas, ūkinės tam tikros veiklos apribojimai. Ar Vyriausybė galėjo tai daryti savo nutarimais, ar tai vis tiktai turėjo būti daroma įstatymais, sprendimus turėjo priimti Seimas? Tai štai ta pilkoji zona ginčui, ar Seimas, įstatymų leidėjas, įstatyme nustatė pakankamus pagrindus, kuriais remdamasi Vyriausybė gali priimti sprendimus, ar tie pagrindai yra migloti, nelabai aiškūs ir taip toliau.
Ir jeigu jie nėra pakankamai korektiškai suformuluoti, netikslūs, tai Vyriausybė taip gauna per didelę veikimo laisvę ir tuos santykius, kuriuos turi reguliuoti įstatymas, sureguliavo Vyriausybė savo nutarimais. Tai čia viena konstitucinio ginčo dalis.
Dėl privalomo skiepijimo – jeigu būtų medikų išvados, kad privalomas skiepijimas yra būtina priemonė siekiant suvaldyti pandemiją, tai Konstitucija netrukdo Seimui priimti įstatymą, kuriuo būtų įvestas privalomas skiepijimas. Bet svarstant šį klausimą visada reikia prisiminti, kad iš Konstitucijos kyla, kad žmogaus teisių ribojimai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, jų negalima riboti daugiau, negu reikia tikslui pasiekti. Vadinasi, pirmiausiai reikėtų atsakyti į klausimą, ar tikrai ta priemonė būtina, ar negalima kitais būdais pasiekti tikslo suvaldyti pandemiją.
Jeigu Seimas priimtų įstatymą ir tas ribojimas būtų proporcingas, pagrįstas medikų išvadomis ir taip toliau, mano galva, tai Konstitucijai neprieštarautų. Nes yra vertybė ne tik asmens laisvė, bet ir kita vertybė – pareiga. Valstybė rūpinasi visuomenės sveikata. Vadinasi, valstybės turi aktyviai veikti, siekdama užtikrinti, užkirsti kelią pavojingų užkrečiamųjų ligų plitimui.
Tai, jeigu kalbėjome apie tą pačią Ameriką, prieš 100 metų vienoje iš Amerikos valstijų, siekiant suvaldyti kažkokį protrūkį priimtas sprendimas privalomo skiepijimo visų gyventojų. Be išimties visų. Ir ta byla pasiekė JAV Aukščiausiąjį Teismą, ir jis pasakė, kad tas sprendimas neprieštarauja JAV Konstitucijai, nes taip siekiama pagrįsto visuomeniškai reikšmingo tikslo, kito būdo suvaldyti mirtiną epidemiją nebuvo.
Konstitucija iš principo Seimui nedraudžia priimti įstatymą, kuriuo būtų nustatytas privalomas skiepijimas ne tik atskirų sričių darbuotojams, bet ir daug plačiau.
