Vida šiandien dalinasi apie savo kelią onkologinėje ligoje ir ragina moteris skirti laiko savo sveikatai, tikrintis bei neatidėlioti, jeigu yra neraminančių simptomų, neslėpti nuo artimųjų, jog įtariama onkologinė liga ar nustatyta jos diagnozė.
Prieš išgirstant onkologinę diagnozę, tuo metu Vida labai daug dirbo, po darbų laiką skirdavo savo mėgstamam pomėgiui – fotografavimui. Kaip pati juokauja, net gi didžiavosi, kad yra darboholikė. Vieną dieną ji pastebėjo, kad pradėjo laisvėti jos rūbai, tačiau į tai nekreipė didelio dėmesio, nors svoris pradėjo kristi nieko specialiai nedarant.
„Įjungiau avarinį ir pradėjau verkti vidury gatvės“
„Maniau, kad svoris krenta dėl to, nes turiu daug veiklos, daug dirbu. Taip pat prieš 20 metų man teko išgyventi sunkų sveikatos etapą, kai vos ištrūkau iš mirties gniaužtų, todėl maniau, kad mano savijauta, kuri blogėdavo kasdien yra buvusios ligos padariniai. Tuo metu net po laisvadienių aš į darbą grįždavau nepailsėjusi ir jaučiausi prastai.
Ypač, suprastėjus savijautai, nusprendžiau nebedelsti ir apsilankyti pas gydytoją. Konsultacijos bei apžiūros metu gydytoja man pasakė , jog reikia apsilankyti pas onkologą.
Kadangi esu žmogus, kuris mėgsta problemas spręsti greitai, norėjau kuo greičiau atlikti tyrimus, išsiaiškinti prastos sveikatos priežastis ir grįžti prie darbų. Apie tai, kad gali būti kas rimčiau, mintyse neleidau sau nė pagalvoti, o apie onkologiją nė minties nebuvo.
Grįžusi namo, tuoj prisėdau skambinti dėl vizito pas gydytoją onkologą registracijai ir čia susidūriau su tuo, kad vizitas galimas tik po dviejų mėnesių. Savo žemaitišku užsispyrimu, šiaip ne taip, pavyko surasti vizitą artimesniam laikui, nei po dviejų mėnesių vizitui ir tai tik atkakliai ieškant.
Vykdama paskirtai echoskopijai, suvokiau, kad gydytoja ne šiaip siunčia pas onkologą ir nuo tos minutės nerimas nebepaleido.
Echoskopijos metu gydytoja patvirtino apie pakitimus krūtyse ir pasiteiravusi, kada turiu vizitą pas onkologą, pagelbėjo pasiankstinti jį. Išėjusi, supratau, kad stoviu ties kažkuo grėsmingu – mintyse išgąstis, pasimetimas ir didžiulė baimė.
Įlipusi į mašiną, bandžiau susikaupti, bet nerimas prasivėrė praraja ir pratrūkau viduryje gatvės verkti, įjungusi avarinius žibintus tvardžiau ašaras: „Negi…mirsiu?“ Atrodė, kad žemė prasivėrė. Tas momentas buvo labai baisus“, – apie sunkų momentą pasakoja moteris.
Sudarė sandorį su Dievu
Tą pačią dieną buvo apsilankymas pas gydytoją onkologą, kuris po dar keleto atliktų tyrimų, patvirtino, jog yra auglys krūtyje ir reikia atlikti biopsiją.
„Belaukiant šio tyrimo, laikas pasidarė toks ilgas ir sunkus , o mintyse buvo totali sumaištis, nežinia ir baimė. Negi, tikrai vėžys, kuri stadija ar viskas taip blogai, kas toliau, negi mano gyvenimas baigsis 44 erių… Begalybė klausimų sau.
Vida prisimena, kad jai tądien pagelbėjo draugai. „Esu dėkinga už tai, kad tą dieną nebuvau viena.“ Vida norėjo tik kavos puodelio ir pasivaikščiojimo prie jūros.
Ėjau pajūriu, kava seniai atšalusi, o mintyse užsisuko monologas… sudariau sandorį su Aukščiausiuoju: „Tas, kuris esi aukštai ir siunti man šį išbandymą – aš jį nuolankiai priimsiu, bet sutarkime, kad nuo šios akimirkos aš stengsiuosi ir padarysiu viską, ką man siunti, tačiau… pažadėk man, kad duosi šansą gyventi“, – jautria akimirka dalinasi Vida.
„Grįžusi namo šią žinią pranešiau šeimai. Visi susėdome pokalbiui, pasakiau tiesiai, kad man krūties vėžys ir prasidės gydymas. Apsikabinome visi tvirtai ir pasakėme, jog įveiksime ir šį tarpsnį.
Per visą šį laikotarpį, kai užsisuko gydymo reikalai, niekada negalėjau liūdėti, vaikai grįžę iš mokyklos praverdavo duris ir žiūrėdavo, ar aš šypsausi ar liūdžiu. Jei mano šypsena bent truputį liūdnesnė, jie iš karto sėsdavo prie manęs ir sakydavo: „Na mamyte, pasakok, kas tavo širdyje, kokios mintys, ko tokia liūdna“, – su šypsena ir meile vaikų rūpestį prisimena Vida.
Baimė traukiasi tada, kai ateina žinojimas
Atėjus biopsijos rezultatams Vidai buvo nustatyta antra krūties vėžio stadija. Jai buvo atlikta tausojanti krūties operacija – pašalintas auglys. Operacijos metu diagnozė buvo patikslinta, jog tai II stadija su metastazės išplitimu į limfmazgį.
„Buvau kažkada anksčiau skaičiusi, kad jei atsibundi po tokios operacijos ir nėra prijungto maišelio , vadinasi, auglys – nepiktybinis, o jei turi maišiuką, tada - tikrai vėžys. Kai prabudau po operacijos ir kiek galėjau palatoje apsižiūrėti, apsižvalgiau – aš turėjau prikabintą maišiuką.
Manau, kiekvienas išsigąstame, išgirdęs diagnozę. Baimė pradeda trauktis tada, kai ateina žinojimas. Kai sužinai konkrečiai, koks gydymas bus paskirtas, kas vyks viename ar kitame jo etape, ką gali pats pacientas padaryti ir kokie tie „namų darbai“– tada baimė traukiasi.
Tada eini toliau, nes supranti, kad nėra kada sėdėti ir gailėti savęs, o reikia stengtis ir eiti į priekį žingsnelis po žingsnelio. Turi pats susikaupti, tą padaryti turi ir artimieji, su kantrybe eiti pirmyn“, – patirtimi dalinasi Vida.
Po operacijos ir sugijimo, Vidai buvo paskirtas tolimesnis gydymas – praeitas spinduliavimas, paskirta hormonų terapija.
„Pradžioje pas gydytoją onkologę vykau kartu su vyru ir visada jo prašydavau įdėmiai klausytis, ką gydytoja sako. Stengdavausi užsirašyti tolimesnius veiksmus, apie tyrimus bei klausimus, kuriuos galėčiau paklausti atvykusi į vizitą.
Tai svarbu, nes pradžioje, tikrai, informacijos yra daug ir įtampa daro savo, todėl namuose kilusius klausimus pasižymėdavau ir atsinešdavau pas gydytoją“, – pasakoja pašnekovė.
Mamai žinios nepranešė net 3 metus
Vida su onkologinėmis ligomis susidūrė dar prieš išgirstant savo diagnozę. Pagal išsilavinimą ji medikė, daug metų dirba profesionalia slaugytoja, todėl jai ir anksčiau teko susidurti su onkologiniais pacientais, jų išgyvenimais, atviravimais. Taip pat prieš daugelį metų dėl onkologinės ligos Vida neteko ir savo mylimo tėčio.
„Tėvelio mirtis buvo mano skaudžiausias ir pirmasis susidūrimas su mirtimi. Jam nustačius onkologinę ligą, tėtis, deja, išgyveno vos porą mėnesių. Atsisveikinimas buvo skausmingas, nes labai jį mylėjome“, – skaudų gyvenimo tarpsnį prisimena Vida.
Kai Vidai būdavo sunku pačiai besigydant, po atliktų kitų operacijų , ji visada prisimindavo tėtį, nes jis turėjo labai daug valios ir stiprybės. „Jis visada sakydavo, kad reikia susiimti, negalima skųstis dėl menkniekių , jis visada tikėjo, kad gyvens ir to tikėjimo neprarado net paskutinėmis dienomis prieš ištirpstant jo laikui. Visada galvodavau, jei mano tėvelis galėjo būti toks stiprus – galiu ir aš. Turiu tokia būti! “
Kadangi mylimo tėvelio mirtis labai sukrėtė jos šeimą, dėl to Vida net tris metus nutylėdavo savo mamai, norėdama ją apsaugoti nuo naujo sukrėtimo, kad jai vėžys. Tik šis pokalbis tapo neišvengiamu, kai į Rietavą turėjo atvykti meno terapijos spektaklis „NENUGALĖTIEJI“.
Šiame spektaklyje Vida dalyvavo su savo vėžio ligos istorija, tarp kitų dalyvių, kurių istorijas apjungė ir perteikė šis „NENUGALĖTIEJI“ spektaklis. „Mamą buvau pakvietusi į jį ir nebebuvo tikslo slėpti.
Kai jai pranešiau šią žinią, ji mane apipylė didžiule meile ir rūpesčiu. Net ir tokiame amžiuje mums yra svarbi mamos meilė ir šiluma. Visus tuos metus prie mamos stengdavausi būti su šypsena, juokauti, tačiau ji vis tiek įtarė, kad man kažkas ne taip. Mamos visada jaučia… “, – apie šiltą santykį su mama atvirauja Vida.
Gyvenimas tęsiasi toliau
Šiandien moteris toliau dirba medicinos srityje ir žinias tobulina ne vien savo profesijoje, bet ir toliau domisi onkologinių pacientų aktualijomis, jų problemomis, dalyvauja mokymuose, seminaruose. Vida savo laisvą laiką, energiją, žinias skiria onkologinių pacientų bendruomenėje Žemaitijos krašte ir yra asociacijos „Onkologinės ligos draugas“ vadovė.
„Mūsų asociacija susibūrė būtent tam tikslui, kad vyrus bei moteris, sergančius onkologinėmis ligomis, sutelktume bendravimui, mokymuisi, išsikalbėjimui, draugystei, veikloms. Tam, kad jie nesijaustų vieni su onkologine liga – tiek ją pažinę pradžioje, tiek gydymosi metu ar jau įveikus ją, kad žinotų, jog esame šalia, galima ateiti, paskambinti“, – asociacijos veiklą pristato moteris.
Asociacijos veikla atsirado dėl to, kad Vida, susirgusi vėžiu, pradėjo žvalgytis ir nerado jokios aktyvios onkologinių pacientų bendruomenės savo mieste.
„Beieškant tada informacijos apie pagalbą onkologiniams pacientams, suradau POLA ( Pagalbos onkologiniams pacientams asociacija) tinklapį ir perskaičiau visą ten pateiktą informaciją, sužinojau apie POLA kortelę bei jos teikiamas nuolaidas, įsigijau ją.
„Atvirai dalintis patirtimi vėžio ligoje reikia drąsos. Tai dar viena patirtis, kuri padeda į savo ligą pažvelgti per įvairius momentus ir neužstrigti juose“, – pastebi Vida.
„Dažnai moterys man sako, kad nori būti tokios, kaip ir prieš ligą, tačiau aš šypsodamosi atsakau, kad mes negalime būti tokios pat, nes laikas eina, net jeigu ir nebūtume su vėžio liga, mes keičiamės, bręstame, įgauname išminties. Mes niekada nebūsime tokios, kaip kažkada. Pati liga įneša daug patyrimų, užaugina mus tvirtesnėmis, moko stiprybės“, – viltingai kalba moteris.
Kviečia dalyvauti kalėdinėje iniciatyvoje
„Susidūrimas su šia liga, manyje užaugino tvirtybę, kantrumą ir dar didesnį pasitikėjimą savimi, nes gyvenimas tęsiasi. Dar tvirtesnės tapo mano vertybės ir supranti, kad kito laiko nebus yra dabartis – gyvenu dabar. Atsisakiau toksiškų žmonių draugijos, išmokau pasakyti tvirtą „Ne“ ir saugoti save nuo neigiamų emocijų
Norėčiau palinkėti bendro susikalbėjimo ir mokymosi išgirsti vieni kitus – susirgus onkologine liga, gyvenimas atneša visiškai naujų patirčių tiek pačiam pacientui, tiek aplinkiniams.
Būkime sveiki, o, jeigu užklupo onkologinė liga – neužsidarykime vieni su ja, bendraukime su to pačio likimo žmonėmis, paklauskite gydytojo ar yra jūsų krašte tokių pacientų draugija ir ateikite“, – ragina Vida.
Kaip ir pernai, Vida Gasauskienė šiemet kviečia geros valios žmones dalyvauti kalėdinėje iniciatyvoje „PASIDALINK KALĖDOMIS“.
„Šiemet yra prašymas padovanoti naują knygą onkologinę diagnozę turinčiam žmogui – visos surinktos ir Jūsų padovanotos knygos bus perduotos onkologiniams pacientams, kuriuos pasiekia asociacija „Onkologinės ligos draugas“.
Iniciatyva vyksta iki gruodžio 17 dienos – joje gali dalyvauti pavieniai asmenys, kolektyvai, organizacijos. Dėl knygų perdavimo, susisiekti su manimi.
Apkabinkime savo artimus, mylimus žmones dabar ir pasakykime jiems, kad jie mums yra svarbūs ir labai reikalingi, nepalikime kitam kartui – raskime laiko dabar“, – linki Vida Gasauskienė.
