Naujienų portalo tv3.lt kalbinta pora atskleidė savo gražių santykių paslaptį bei užsiminė, kodėl jų asmeninio gyvenimo detalių socialiniuose tinkluose beveik nepamatysite – tam yra tik viena išimtis.
Rusne, visai neseniai su Martynu paminėjote 2-ąsias vestuvių metines. Kaip jas atšventėte?
Rusnė Kavaliauskienė: Mūsų didžiausias hobis, aistra ir gyvenimo džiaugsmas – kelionės, tad greičiausiai būtume pasirinkę išvyką svetur, pavyzdžiui, į Graikijos salas. Tačiau, šiais metais, dėl puikiai suprantamų priežasčių, rinkomės Lietuvos gamtą – kelias dienas praleidome Birštone. Ten ir paminėjome vestuvių metines, apsikeitėme simboliškomis medvilninėmis dovanomis, pailsėjome.
Kokie dabar prisiminimai iškyla pagalvojus apie tuoktuvių dieną?
Martynas Kavaliauskas: Visų pirma, labai ryškūs – tą dieną prisimenu taip, kaip vakar. Santuokos ceremonija, artimieji ir pati vestuvių šventė sukėlė didelius, išskirtinius jausmus – tai buvo tikrai neeilinė diena, kurios pakartoti, greičiausiai, neįmanoma. Prisimenu ir tėvų akis, ir draugų džiaugsmą. Tą tvyrantį bendrumo jausmą. Manau, tai buvo gražiausia diena mūsų gyvenime.
Visi svajoja, kad vestuvės praeitų sklandžiai, be menkiausių nesklandumų, vis dėlto dažnai gyvenime nutinka ir juokingų, kurioziškų situacijų. Kokios buvo jūsų vestuvės? Ar viskas pavyko idealiai?
R. K.: Patys esame gan preciziški, tad viskas toje dienoje buvo pakankamai tiksliai sustyguota ir apgalvota, tad jokių didelių kuriozų neįvyko. Taip pat, turėčiau pastebėti, kad į savo vestuves, visų pirma, žiūrėjome kaip į didelę šventę sau ir artimiesiems, o ne kaip į projektą – tai išties padėjo atsikratyti nereikalingo streso, dėl kurio kurioziškos situacijos dažniausiai tampa neišvengiamos.
Patys esame laisvos sielos žmonės, tad siekėme, kad ir visi svečiai mūsų šventėje jaustųsi laisvi, reikalingi ir mylimi. Mūsų aplinkoje tai buvo tikrai laukta diena. Šventėje netrūko nieko – nei šokių, nei atvirumo, nei geros muzikos ir energijos. Šventėme ilgai ir trankiai – gal keturias dienas... (šypsosi)
Galbūt dar turite savo vestuvinę suknelę? Ar ji kelia sentimentus?
R. K.: Vestuvinės suknelės jau neturiu – ja galima pasigrožėti salone, kuriame ji buvo siuvama. Žinoma, mintys apie suknelę sukelia gražius prisiminimus – tai juk išskirtinis rūbas, kuriantis tam tikras asociacijas. Tačiau, aš nesu iš tų moterų, kurioms rūbai būtų pirmoje vietoje, nemėgstu to pernelyg sureikšminti, gyvenime mėgstu minimalistinį aprangos stilių.
Kaip apibūdintumėte šiuos prabėgusius 2 metus santuokoje?
M. K.: Sakyčiau, santuokoje laikas bėga taip pat greitai, kaip ir nesusituokus, matyt dėl to, kad mums paprasta gyventi drauge. Gal tai likimas, jei taip – esu jam dėkingas. Neapsunkiname vienas kito, turime bendrų ambicijų, svajonių ir lūkesčių. Tai veda į priekį tiek mus, kaip atskirus žmones, tiek kaip porą, tiek kaip partnerius. Bendrumo, pasitikėjimo jausmas po santuokos tik sustiprėjo.
Ar pakitęs statusas iš tiesų kažką pakeitė jūsų santykiuose?
R. K. : Manau, įsivyravo daugiau harmonijos, ramybės, tam tikro amžinumo. Nors, savaime suprantama, kad nieko amžino nėra, tai, ko mes ieškojome santuokoje, atrodo, radome ar bent jau randame kasdien.
Jūsų manymu, kokia yra gražaus vedybinio gyvenimo paslaptis? Ar patys ją jau atradote?
M. K.: Visų pirma, manau, kad poroje žmonės turi besąlygiškai norėti vienas kitam gero – santuokoje tikrai nėra vietos egoizmui. Tai skamba paprastai, tačiau nėra taip lengvai pasiekiama. Jeigu poroje abu žmonės vienas kitam nori geriausio, išsisprendžia be galo daug. Tada nesunku prisitaikyti, kažką keisti, atsiduoti. Tai turi vykti abipusiai. Tam, kad nebūtų sunku tai įgyvendinti, žinoma, svarbiausia turi mylėti tą žmogų, tau jis turi būti įdomus, svarbus, taip pat, manau, svarbi bendra vizija, ambicijos, svajonės. Bet meilė – greičiausiai ir yra paslaptis.
R. K.: Sutinku su Martynu, kad, greičiausiai, viena iš laimingos santuokos paslapčių – dvikryptiškumas. Ar tarp žmonių egzistuoja abipusis noras, ryšis, dar kitaip vadinamas chemija, juk pasimato labai greitai. Gyvenimui ir santuokai patarčiau rinktis ne tą, su kuriuo gali gyventi, o tą, be kurio gyventi negalėtum. Ir taip, svarbu, kad tas jausmas būtų abipusis.
Kartu turite bendrą, koncertus organizuojančią įmonę. Ar nesunku suderinti darbą ir asmeninius santykius?
R. K. : Dažniau pykstamės, gal tiksliau ginčijamės, darbinėmis temomis, nei asmeninėmis. Labai daug dirbame privačiuose renginiuose, taip pat organizuojame viešus renginius, koncertus, visuomet stengiamės orientuotis į plėtrą, kurios amplitudė šioje sferoje tikrai plati. Darbas išties dinamiškas, apjungiantis kūrybą ir vadybą. Situacijos ir žmonės nuolat keičiasi – prie tokio ritmo reikia priprasti, mokėti prisitaikyti, tuomet viskas išsisprendžia. Nemanau, kad visos poros galėtų rinktis tokią veiklą, kuri mus tarsi pasirinko pati. Profesinėje aplinkoje matome porų, iš kurių viena pusė nedirba kūrybinėje ar pramogų srityje – pastebime, kad ne visi gali susitaikyti su nuolat besikeičiančiomis darbo valandomis, projektais ir panašiai.
M. K.: Taip, tačiau nei Rusnės, nei savęs neįsivaizduoju kitokiame amplua – mes abu natūraliai priimame tokią darbo specifiką ir jokių didelių audrų nekyla. Pavyzdžiui, renginių industrijoje dirba daug vyrų, tačiau į visa tai žiūriu ramiai, lygiai kaip ir mano žmona. Tačiau žinau, kad mūsų aplinkoje yra porų, kuriose antrosios pusės su nerimu išleidžia savo drauges ar žmonas koncertuoti, vaidinti teatre, dirbti renginiuose naktimis, vakarais ar visą mėnesį būti gastrolėse. Tad darbas kartu tokioje srityje, manau, turi daugiau pliusų nei minusų.
Tiesa, karantinas visą industriją taip surakino, kad pagaliau galėjau atsidėti kūrybai. Prieš trejus metus Vytauto Didžiojo universitete baigiau muzikos prodiusavimo studijas, o tik pastarąjį pusmetį visą laiką galėjau skirti autorinės muzikos realizavimui. Tuo labai džiaugiuosi, nes pastaruosius 3-4 metus kiekvieną savaitę turėdavome tiek renginių, kad vos spėjome suktis, o kūrybai reikia laiko, atsidavimo, neužtenka trumpo pribėgimo. Taigi, karantinas įpūtė naujų vėjų.
Ne paslaptis, kad abu esate itin užimti žmonės – ar pavyksta atrasti kokybiško, romantiško laiko tik dviese?
R. K.: Taip, mėgstame laisvą laiką leisti dviese ar su artimaisiais – ne ekstremaliai, ramiai ir tikrai esame šiek tiek romantikai. Gyvename Kauno širdyje, tad, jei turėsime laisvą vakarą, mus sutiksite Laisvės alėjoje, vienoje ar kitoje vietinėje kavinėje, ar vaikštant. Po dienos, vakare, mėgstame išeiti pasivaikščioti, pabendrauti su draugais, išgerti taurę vyno ar panašiai. Tas išėjimas – savotiškas ritualas. Turbūt jų turime ir daugiau, bet jie susilieja su rutina.
M. K.: Taip pat šią vasarą bėgiojame gamtoje – mums tai atradimas. Mėgstamiausias mano ritualas – keliauti dviese, naujos kultūros, vietos, jų pažinimas – tai absoliuti mūsų aistra. Taip pat smagu, kad koncertuojant tenka nuolat apkeliauti visą Lietuvą, o daug kas tik šiais metais iš naujo atranda mūsų šalies grožį.
Nesu linkęs laiko švaistyti tam, kas neįdomu – mėgstame tikrus dalykus, todėl, pavyzdžiui, mūsų asmeninio gyvenimo mažai socialiniuose tinkluose, nes mums tai tiesiog neįdomu. Negalėčiau dalintis kiekviena asmenine akimirka „Instagram“ ar panašiai. Man tam gaila laiko ir energijos, mėgstu tokiomis akimirkomis pasidžiaugti iš tiesų. Mielai dalinuosi koncertų akimirkomis ir panašiais dalykais, tačiau mūsų namai, šeimos nariai, asmeninės akimirkos – ne „Instagramui“ (su išimtimi – kelionėms) (šypsosi)
Tikriausiai per tuos 12 metų, praleistų kartu, teko patirti ir šilto, ir šalto. Kaip tvarkėtės su iškilusiomis bėdomis? Ką galėtumėte rekomenduoti ir kitoms poroms?
R. K. : Taip, susipažinome mokykloje, būdami 16-os, susituokėme 26-ių. Taip išeina, kad kartu esame jau beveik 12 metų – tą sunku suvokti. Žinoma, kad buvo – tiesiogine to žodžio prasme – visko. Iš tikrųjų, visada buvome vienas su kitu atviri.
Kai norėjosi – aistringai pykomės, ginčijomės, ieškojome kompromisų. Normalu, kad buvo tam tikras apsišlifavimo etapas. Labai svarbu įsiklausyti į kitą žmogų, taip pat – būti išgirstam, ir, žinoma, tai ne visada išeina padaryti taikiai šnekučiuojantis, tad kartais reikia nepabijoti triukšmų. Tad, galbūt – skaidrumas, atvirumas būtų tos vertybės, kurios sprendžia kylančias bėdas. Santykiai kaip ir visa kita šiame pasaulyje, kam reikia augti, turi būti puoselėjami, saugomi, trumpai tariant, auginami su meile ir atsidavimu.
