Lietuva nesurenka biudžeto pajamų, todėl yra priversta toliau bristi į skolų liūną. Didėjant valstybės skolai dar sparčiau kyla jos administravimo kaina, nes skolinamasi labai brangiai. Mokesčių mokėtojai vien palūkanoms už skolas sumokėti turės atiduoti beveik 2 mlrd. litų.
Lietuvos premjeras Andrius Kubilius prasitarė, kad kitąmet valstybės skolos administravimas kainuos 800 mln. litų daugiau nei šiais metais. Taigi net ne skolai grąžinti, o vien palūkanoms už ją sumokėti 2010 metais prireiks 1,8 mlrd. litų mokesčių mokėtojų pinigų. Ši suma bus numatyta ateinančių metų biudžeto išlaidose. Palūkanų, priešingai nei pensijų ar kitų socialinių reikmių finansavimui reikalingų pinigų, politikų valia sumažinti neįmanoma - už kreditus valstybei teks mokėti net tada, jeigu ji ir visiškai neįstengs mokėti socialinių išmokų. Taigi tai gali būti priežastis dar labiau didinti mokesčius.
2009 metais numatoma grąžinti 5 mlrd. 50,4 mln. litų valstybės skolų (su palūkanomis, pagal esamą faktinę skolą).
Šiemet valstybės turimų finansinių įsipareigojimų už skolintus pinigus kaina siekia 1 mlrd. litų. Pernai ji buvo 824 mln. litų, užpernai - 750 mln. litų, 2006 metais - 660 mln. litų. Skaičiuojama, kad 2014-aisiais skolos administravimas mokesčių mokėtojams, mums ir mūsų vaikams, kainuos 4 mlrd. litų.
Džiaugiasi pasiskolinę
Lietuvos Vyriausybė, antradienį išplatinusi penkerių metų trukmės 1,5 mlrd. JAV dolerių obligacijų emisija, valstybės skolą padidino dar 3,85 mlrd. litų. Šios skolos fiksuota palūkanų norma siekia 6,75 proc., o obligacijos iš investuotojų bus superkamos 2015 metų sausio dieną. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė įsitikinusi, kad sėkmingas obligacijų išplatinimas rodo, jog investuotojai pasitiki ir remia Lietuvos vykdomą fiskalinę politiką.
Ši naujoji emisija yra didžiausia užsienio rinkose kada nors Vyriausybės išplatinta obligacijų emisija. Teigiama, kad jos paklausa buvo net 5,5 mlrd. JAV dolerių. Rinkos dalyviai atkreipia dėmesį į tai, jog palūkanos šį kartą - gerokai mažesnės nei birželio mėnesį išleistos 0,5 mlrd. eurų emisijos. Šios skolos kaina - 9,5 proc. metinių palūkanų. Valdžia džiaugiasi, kad Lietuvai dar išvis įmanoma pasiskolinti, o jos obligacijų paklausa viršija pasiūlą 3,7 karto.
Šiuo metu rinkoje eurais nominuotų Lietuvos obligacijų, išperkamų 2014 metais, pajamingumais siekia 6,19 proc., 2016-aisiais - 6,33 proc., o 2018 metais - 6,7 proc., todėl manoma, jog antrinėje rinkoje naujos obligacijos turėtų sulaukti gana didelio investuotojų susidomėjimo dėl santykinai aukštesnio pajamingumo. Kita vertus, tikėtina, kad jau po kelių dienų pajamingumas antrinėje rinkoje susilygins su 2014-2016 metų emisijų pajamingumu. Pasak ministerijos pranešimo, obligacijos JAV teritorijoje buvo platinamos tik kvalifikuotiems instituciniams investuotojams, jų pirko ir kitų šalių investuotojai.
Už obligacijas gautos lėšos bus naudojamos Lietuvos biudžeto išlaidoms finansuoti, paprastai tariant, socialinėms išmokoms, algoms valdininkams mokėti, gydymo ir mokymo įstaigoms išlaikyti ir panašiems dalykams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskubėjo pareikšti, kad Lietuva stabilizuos nuo pasaulio finansų krizės nukentėjusią ekonomiką be tarptautinės pagalbos. Pasak jos, sėkmingai išplatinusi tokio dydžio obligacijų emisiją Lietuva „nesikreips dėl jokios tarptautinės pagalbos“. Prezidentės manymu, siekdama pagerinti finansinę padėtį šalis turi metus ar dvejus mažinti valstybės išlaidas.
Ne kelrodė žvaigždė
Šiuos finansų krizės metus Lietuva pasitiko jau turėdama 17 mlrd. litų valstybės skolą. Vien per pirmąjį metų pusmetį pasiskolinta dar 7 mlrd. litų, o iki metų pabaigos leistiną skolos limitą išnaudoja naujoji obligacijų emisija - 3,85 mlrd. litų.
Pasak SEB banko analitikų, jau kitąmet valstybės skola perkops Lietuvoje dar niekada neregėtą 36 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ribą. Į biudžetą nesurenkant reikiamų pajamų ateityje neišvengiamai teks skolintis lėšų dar daugiau tam, kad valstybė galėtų sumokėti palūkanas ir grąžinti pačias. Įsisuko užburtas ratas - senas skolas reikės dengti naujomis.
Prognozuojama, jog 2011 metais valstybės skola priartės prie 40 proc. BVP ribos. Nors Mastrichto kriterijus, apibrėžiantis reikalavimus eurui įsivesti, leidžia šalims skolintis iki 60 proc. BVP, SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos manymu, tai nėra pati geriausia kelrodė žvaigždė.
„Esant tokiai silpnai mūsų valstybės ekonomikai jau ir dabartinis skolos lygis yra ganėtinai nelengva našta. Peršasi išvada, kad blogėjant nacionalinio biudžeto ir BVP rodikliams jau greitai šalis nebegalės finansuoti elementariausių socialinių reikmių. Jei artimiausiais metais išliks tokio dydžio fiskalinis deficitas, jam finansuoti reikės skolintų lėšų, o suėjus paskolų grąžinimo terminui jas teks refinansuoti naujomis paskolomis. Todėl jau šių metų pabaigoje valstybės skolos pasieks 28 proc. BVP“, - konstatavo ekspertas.
SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė LŽ sakė, kad esant dabartinei padėčiai valstybė negali nesiskolinti. „Surinkti biudžeto pajamų tiek, kiek reikia, vis sunkiau, mokesčių didinimas ekonominio sunkmečio sąlygomis neveikia, išlaidos apkarpomos asimetriškai mažiau nei yra pajamų planas, dėl to formuojasi didesnis biudžeto deficitas. Todėl natūralu, kad nesurenkant pajamų jį reikia dengti skolintomis lėšomis. Tuomet kyla klausimas: kas tie skolinimo šaltiniai? Mūsų valstybė laikosi skolinimosi iš privačių šaltinių politikos. Politiniu požiūriu tai patrauklu ir gerai, nes matome, kad iš Tarptautinio valiutos fondo paramą gavusi Latvija politiniu aspektu atrodo kur kas prasčiau. Gebėjimas pritraukti lėšų iš privačių skolintojų, kurie savo pinigus sunkiau patiki valstybei nei tarptautinės organizacijos, dar turinčios paramos atspalvį, išlieka patrauklus variantas. Kalbant apie kainą, žinoma, iš privačių šaltinių mūsų valstybė skolinasi brangiau nei, pavyzdžiui, kaimynė Latvija iš tarptautinių organizacijų. Tačiau dėl to rinkos dalyviai į Latviją žiūri pro didinamąjį stiklą, ir šis dėmesys yra nuolatinis. Tuo metu mūsų šalis už priimtą kitokį sprendimą turi mokėti ir didesnę kainą, o tai, kad Lietuvos valdžiai vis dar pavyksta pasiskolinti iš privačių šaltinių, nėra blogas ženklas“, - dėstė V.Tauraitė.
Analitikės teigimu, didėjant mūsų valstybės skolai neturėtume lygintis į kur kas labiau prasiskolinusias Vakarų Europos šalis, kurių patikimumas yra gerokai didesnis. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuva į tokio skolinimosi gelmę brenda pirmą kartą, tačiau siekiant finansuoti biudžeto deficitą ir refinansuoti buvusias skolas toks agresyvus valstybės skolinimasis pateisinamas.
Jolita ŽVIRBLYTĖ
