Kokių pokyčių reikia ir kas lemia, kad jaunimas vis dažniau įninka į narkotikus, laidoje „Dienos komentaras“ atsako „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Ar turite atsakymą į tai, kodėl pastaruoju metu girdėjome apie padidėjusį smurto atvejų skaičių Lietuvos mokyklose?
Sakyčiau, kad agresyvus vaikų elgesys yra pasekmė. Tai nėra įgimtas dalykas, tai nėra, kad vaikai nori elgtis agresyviai. Už kiekvieno agresyvaus protrūkio slepiasi nepamatytas vaikas. Tikėtina, kad paaugliai, kurie nuskamba kaip agresyvūs, yra vaikai, turintys sunkumų. Ir jų turi ne pirmus metus.
Tikėtina, kad jie negauna pagalbos, kaip būti su tais sunkumais ir kaip juos spręsti. Paprastai agresyvus elgesys yra tik viršus, o, kas po juo slepiasi, tai gali būti nerimas, įtampa, didelė bejėgystė, nuolatinis jausmas, kad esu nevykėlis, nesėkmingas. Tada užtenka mažo dalyko, kad tas agresyvus elgesys staiga sprogtų ir būtų pamatytas.
Kiek mokyklose yra paplitęs fizinis ir psichologinis smurtas?
Mes pamatome tik pavienius atvejus, o po jais slepiasi gana aukštas žeminančio elgesio, emocinio, kartais ir fizinio, žeminimo mastas. Pagal Tarptautinę moksleivių gyvensenos ir sveikatos studiją, 2021 m. duomenimis, Lietuvoje ne mažiau kaip ketvirtadalis paauglių jaučia žeminantį elgesį iš kitų mokinių. Ir šis mastas yra apie 25–30 proc., vis lieka panašaus dydžio. Mums, kaip visuomenei, kažkodėl nepavyksta su problema tvarkytis ir pasiekti, kad problema mažėtų. Problema yra didelę ir ganėtinai įsisenėjusi.
Ko nepadaro institucijos?
Labai trūksta nuoseklumo, keletą metų turime švietimo įstatymo pataisas, kuriame yra įtvirtinta ir patyčių sąvoka, ir apibrėžimas, kaip smurto atvejai mokykloje turėtų būti sprendžiami, koks algoritmas būtų. Bet mano patirtis rodo, kad viskas dokumentiškai yra tvarkinga, bet praktikoje algoritmai neįsitvirtina.
Yra mažai sistemingo ir nuoseklaus darbo šioje temoje, taip pat susidaro įspūdis, kad yra sudėtingas bendradarbiavimas ir bendravimas tarp mokyklos ir tėvų. Kartais atrodo, kad mokykla sprendžia vienus dalykus, tėvai – kitus, bet sujungti pajėgų nepavyksta. Bendradarbiavimo trūksta. Tada suaugusieji gyvena pasaulyje, kuriame sako, kad vaikai elgiasi blogai, bet kaip juos suprasti ir kaip jiems padėti, jie neturi laiko ir jėgų spręsti.
Ar užtenka specialistų, kurie galėtų teikti pagalbą?
Manau, kad mokyklose situacija gali būti labai skirtinga, bet bendrąja prasme, tikrai taip – vaikų psichikos sveikatai reikia skirti labai daug dėmesio. Ir mes kaip tarnyba labai stebime suprastėjusią emocinę sveikatą po pandemijos. Kai bandome ieškoti būdų, kur vaikas galėtų gauti tęstinę pagalbą, matome, kad tikrai labai trūksta tęstinės pagalbos ir specialistai dažnai negali greitai suteikti emocinės paramos. Tai yra iššūkis.
Narkotikai – dar viena didelė problema. Kas lemia, kad tiek daug jaunuolių neatsispiria narkotikams?
Eksperimentavimas ar ribų išbandymas yra būdingas visiems paaugliams, ne tik dabar, o ir prieš 20 metų. Viena iš priežasčių, kodėl jaunimas išbando psichoaktyvias medžiagas yra dėl to, kad tai yra raidos tarpsnis, kada jie eksperimentuoja, tyrinėja, bando suprasti ribas.
Paauglystėje yra būdingas mitas, kad gal kitiems tai ir bus problema, bet su manimi nieko blogo nenutiks, toks tarsi nepažeidžiamumo mitas. Kita dalis paauglių jaučia vidinę įtampą ir tada psichoaktyvių medžiagų vartojimas tampa būdu nusiraminti, pasijusti geriau. Įtampa, kuri slepiasi po visu tuo, yra nepamatyta ir mes iki galo nesuprantame, kodėl įsitempia paaugliai ir kas jiems sukelia įtampą.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
