Tądien man du kartus paminėjo šį palyginimą: “Traukiasi kaip šagrenės oda”. Abu kartus - kalbėdami apie meno objektus. Pirmąkart - apie meno žurnalą, antrą - apie TV kultūros laidas. Vadinasi, apie kultūrą kaip apie tą odą, kuriai trauktis - įprasta, nuolatinė būsena. O kada jos - odos - nebeliks?
Tai sakė žmonės, turintys reikalų su menu. Tipiška metafora, kurią žino visi, net ir neskaitę Honore de Balzaco. Jei kultūra traukiasi kaip šagrenės oda - vadinasi, ji ir gali (turi?) trauktis ir visai nesvarbu kodėl. Grįžęs namo išgirstu žinias, kur finansų ministrė, sausai ir be jokių literatūrinių įvaizdžių pateikia 2003 m. biudžeto pataisas. Apie jas diskutuojama jau savaitę, bet esmė nelabai kinta. Na, nebent atsiranda pateisinimas, kad jas lėmė ministerijų darbo brokas. O kadangi už broką, kaip žinome, jau niekas ne tik neteisia ir nekaltina, bet dar ir pinigų prideda, suvokiu, kad šagrenės odos Lietuvos kultūros ministrė Roma Žakaitienė broko nepadarė, todėl kultūrai ir numatyta papildomai skirti tik 5 mln. litų. Žemės ūkis pasistengė dirbti prastai ir gaus 163 mln. litų
Bet gyvename realiame pasaulyje, kur ne tik literatūros niekas nebeskaito (na, nebent kas labai madinga pasirodo), bet ir kultūros nepuoselėja. Pagal etimologiją žemės ūkis - taip pat agri-kultūra. Tik jau seniai pamiršta kaip kultūra, todėl ir kalbos leksika, frazės skirtingos. Šiandien kultūrą lydintys žodžiai yra “struktūriniai fondai”, “programos”, “projektai”, “menininko statusas”, o agrikultūrą lydi “streikai”, “blokavimas”, “išmokos”. Čia ir išsiskiria mąstymas: kultūros žmonių žodynas nukreiptas į siekimą, bandymą stengtis ir gauti, dalyvauti, kad pasiektum - kaip sportininkų kokiose nors lenktynėse, kur tikslas yra, bet už kilometro ar keturiasdešimt dviejų su puse. Žemės ūkyje esančių ideologija nukreipta į (pa)ėmimą, gąsdinimą ir šantažą, pasiekimą lobio, kuris yra čia pat, tik jo niekas neduoda. Leksika ir veiksmai - kaip banko plėšiko: iššaudysiu, jei neduosite. Jau įkaitų turiu, dabar greitai man limuziną ir lėktuvą į Australiją! Mūsų šalyje, kur kultūros laidas (šių mažėja kaip odos) pakeičia detektyvai ir trileriai, šis žargonas suprantamesnis, todėl jis ir suveikia.
Bet suveikia taip pat keistai. Šie šalies banko plėšikai pasielgia gan kilniai kaip trileryje. Matydami, kad visi įkaitai gyvenime nėra valgę padoresnio maisto, šalia savo reikalavimų užsako ir keletą picų bei kokakolos banko tarnautojams. Picas atveža.
Atrodo, kad biudžeto perskirstymas įvyko tik tų plėšikų dėka. Nes jei paimsime proporcijas - po 163 mln. litų kita numatoma didelė suma - tik 17,4 mln. litų, kuri siūloma skirti vidaus reikalų sistemai. Vadinasi, viskas vyko žemės ūkiui paliepus, paboikotavus, o kiti gavo tik mandagumo dėka - na, būtų juk negražu “neatkreipti dėmesio”. Gerai, kad atkreipė, - juk galėjo tik “priimti domėn”. Bent bibliotekininkai gaus kiek sotesnius pietus. Viskas finansų ministrės buvo taip ir įvilkta į “mandagumo reakciją”: “Siekėme išspręsti aktualiausias problemas ir kartu nenuskriausti nė vienos socialiai ar ekonomiškai jautrios srities”. Bibliotekininkai jautrūs - jei supyks ir knygomis kelius blokuos? Mūsų liaudis juk kultūringa, nevažiuos per Balzacą ar Dirgėlos “Kūlgrindą”.
Tą pačią savaitę “Panoramos” reportaže nuskambėjo mintis, kad jei valstybė investuotų daugiau į aukštąsias technologijas, per keletą metų jų indėlis pakeltų šalies ekonomiką nuo dabartinių 5 iki 20 procentų. Bet, deja... Viskas buvo baigta nutylėjimais, daugtaškiu. Nes “aukštosios technologijos” mūsų valdžiai ir agrikultūrinio mąstymo žmonėms skamba kaip ufonauto šneka. Ji nešifruojama ir neveikia, jai dar bėra nei kodo, nei menko pamato suprasti šį dialektą.
Taip valstybė pati sau kuriasi šagrenės odos sistemą: ji privalo mažėti, toks jau tas literatūrinis ūkio dėsnis. Nes, galima pafantazuoti, gaunant daugiau teks daugiau pinigų skirti ir kultūrai, o žmogus, pasisėmęs jos, ims kiek kitaip mąstyti, gal net sudėtingiau. Ir su juo sunkiau susišnekėti nei su revoliucionieriumi, žinančiu tik šantažo ir plėšimo schemas, kurias valdyti jau seniai įprasta: derybos, trupiniai pravalgymui (gero premjero bruožas), maišto ir skrandžio nuraminimas. Valdžios logiką puikiai parodė ir šią savaitę parodytas danų “dogmiškas” filmas apie derybas ES: lenkų premjerui Leszekui Milleriui rūpėjo ne išmokos žemės ūkiui, o jo veidas grįžus į namus.
Ir vis dėlto: ką turėtų kultūrininkai daryti, kokius kelius blokuoti, kad būtų ir jie išgirsti? Savaime suprantama., jie neplėš, liks kultūringi ir mandagūs, nes aukščiau visko, žemės ir kelių. Moraliai sotūs, alkani fiziškai. Tokie jie turi būti, pats prezidentas inauguracijos iškilmėse pasakojo apie vargo pelę Daukantą. Jam taip pat mokykloje pasakojo apie vargšą epileptiką Dostojevskį, šiukštu praleisdami puslapius apie rašytojo praūžtus pinigus kazino Baden Badene. O ir iš rašytojų apie sotesnį skrandį gal daugiau nusimano tik Aidas Puklevičius ir Saulius Tomas Kondrotas. Abiem teko gyventi ne šioje erdvėje.
Kažkada mus mokė, kad iš literatūros taip pat gali nors kiek išmokti gyventi. Bet kol kas rūpinamasi dėstyti literatūrą teisingai ir naudingai tik valdžios atžvilgiu. Pabaigoje įrodymas - elektroniniu paštu atsiųstas vieno žmogaus laiškas (kalba netaisyta):
“…apie 10 klasės lietuvių kalbos egzaminus. Dešimtokai iš anksto žinojo, kad nebūtina išlaikyti egzaminą, kad patektum į 11 klasę. Visus mokslo metus programa mėtė nuo Europos prie Lietuvos ir atgal, skirdama po pamoką ar puslapėlį kokiam nors lietuvių rašytojui. Na, vyliausi, kad egzaminai privers nors kiek pasitempti, tačiau sužinome, kad atsakinėti reikės tema “Paslaptingas pasaulis”. Na gerai, pažįstama mokslų daktarė konsultavo atžalą slėpiningomis architektūros temomis, jis pats domėjosi vandenyno dugno gyventojais ir t.t... Niekam nebuvo įdomu 10 klasių darbas literatūros klausimais. Šiandien skambina: [kita tema] - “Sapnai”. Tai va ir paaiškėjo, kad dešimtokai buvo teisūs nelankydami pamokų. Juk užtenka pasikonsultuoti su čigone ir nebereikia eiti į mokyklą.”
Ką gali atsakyti? Tai, kas ir taip visiems žinoma: kai kas ir konsultuojasi.
