Simona PUŽAITĖ
Ant dainininko, dainų autoriaus Virgio STAKĖNO skrybėlės išrikiuoti kūrybos simboliai: smūtkelis, mikrofonas, lūpinė armonikėlė, gitara, pasaga, viskis, metronomas. 60-metį atšventęs atlikėjas jų turi kur kas daugiau. Apie kiekvieną gali papasakoti po istoriją. Per daugiau nei trisdešimt metų scenoje jis subrandino savo vardą, o realybės šou žvaigždes vadina greituoju maistu.
Kūno dalis – gitara
Ant mėlynų V. Stakėno namų studijos sienų kabo pripūstas gitaros formos balionas – dukros Agnės ir sūnėno Igno iš Amerikos atsiųsta 60-mečio dovana.
Dirbtuvėse tapydama šilko skarą natūralią šviesą pro langą gaudo menininkė, dizainerė žmona Ramutė. V. Stakėnas nudelbia akis ir prisipažįsta: per gausybę planų ir darbų namuose ne visada būna pirmasis pagalbininkas.
Šiuo metu jis ruošiasi koncertui lapkričio 21 dieną Šiaulių arenos mažojoje koncertų salėje. „Raudoni muzikiniai vakarai“ – koncertų ciklas, skirtas įvairiems žinomiems atlikėjams.
„Savo koncerte pristatysiu naujausią albumą „Folkabilly. Baladės“ ir tarsi atšvęsiu savo 60-metį, kuris vyko vasaros pabaigoje, – sako V. Stakėnas. – Per darbus negalėjau iššokti iš trasos, todėl nebuvo laiko švęsti. Dabar gimtadienį paminėsiu scenoje“.
Koncerto modelį jis atsivežė iš JAV. Tai bus kaip du koncertai viename. Pirma dalis – akustinės baladės, antroji – kantri šou.
„Amerikoje pirmiausia žmonės pasiklauso baladžių, po to per pertrauką atsigeria alaus, užkanda kažko tautiško ir linksminasi, šoka, dainuoja. Šiauliuose ir Lietuvoje tai darysiu pirmą kartą“, – apie būsimą premjerą pasakojo atlikėjas.
Savas stogas
– Kaip gimė idėja surikiuoti kūrybos simbolius ant skrybelės?
– Mintį pakišo trumpa viešnagė Meksikoje. Ten pamačiau meksikietišką skrybėlę su kutosiukais. Pagalvojau, galiu pakabinti ir gyvenimo simbolius. Dizaineris, fotografas Vilmantas Dambrauskas pasiūlė simbolius uždėti ant skrybėlės.
Skrybėlė man daugiau nei galvos dangalas. Po ja jaučiuosi kaip po savo stogu. Kadangi esu keliaujantis muzikantas, visą laiką norisi jaukumo, privatumo.
Kai klajokliai kaubojai išvažiuodavo kelioms savaitėms į kalnus ganyti kaimenių, vakare atsiguldavo miegoti, po galva pasidėdavo balną, o veidą užsidengdavo skrybėle. Tada jautėsi kaip namuose. Aš – taip pat.
Pradėjau galvoti, kas mane simbolizuoja. Be abejo, svarbiausia čia gitara – maksimaliai išreiškiantis mano kūrybines idėjas muzikos instrumentas, kūno dalis – rankos tęsinys, bendramintis, partneris, draugas, sielos nuodėmklausys.
Geriausias teisėjas – laikas
– Mikrofonas – scenos simbolis. Koks būnate scenoje?
– Gitara yra tarpininkas tarp atlikėjo vidaus ir klausytojo, o mikrofonas leidžia tai ištransliuoti didesnei erdvei žmonių. Mikrofonas – cerberis, nepakenčiantis falšo, nes jį dar daugiau išryškina.
Niekada negalima eiti į sceną nesijaudinant. Gerai būtų nesiblaškyti. Aš visuomet stengiuosi prieš koncertą susikoncentruoti, mobilizuotis. Reikia turėti pauzę savotiškai pamedituoti. Koncerto dieną net stengiuosi ryte nejungti kompiuterio, nes išblaško. Tiesa, ne visada pavyksta. Kaltas gyvenimo tempas.
– Televizijoje populiarūs projektai, kuriuose ieško naujų talentų. Ar nebijote, kad kada nors būsite nebeįdomus scenai, per senas?
– Kaip sakė filmo „12 kėdžių“ personažas Kisa: „Mokslui, kuriam aš atstovauju, amžius neturi reikšmės“. Aš pakeisčiau, kad muzika, kurią groju, nepavaldi laikui. Galima sakyti, baladės, kantri muzika – kaip senas vynas – kuo labiau išlaikytas, tuo vertingesnis. Iš kitos pusės, blogai laikytas gali pavirsti actu.
Jaučiuosi pakankamai novatorius. Visa mano muzikinė aparatūra – tarsi ėjimas jaunesnio klausytojo link. Ar būsiu įdomus jaunajai kartai? Hm, sakys man: „Seni, pasitrauk. Ką čia lietuviškai dainuoji, dainuokim angliškai! Mes – žvaigždės“. Manau, kiekviena muzika gali turėti savo nišą.
Amerikiečiai turi tokią patarlę: jeigu groji išklerusia bandža seno namo priebutyje ir vienintelis tavo klausytojas yra aklas šuo, reiškia tavo muzika kažkam reikalinga.
Kol atradau balades ir kantri, jaunystėje bandžiau groti ir estradinę muziką, roką. Daug kam naujiena, kad manyje gajus bliuzo virusas. Bliuzas dažniau išlenda baladėse, bet jis savotiškas – lietuviškas, sakyčiau „stakėniškas“, ne amerikietiškas.
Vienas iš mano devizų – geriausias teisėjas yra laikas. Pamatysim, ar aš liksiu įdomus praėjus 10, 20, 50 metų...
Iškeptos realybės šou žvaigždės – jauni žmonės per porą mėnesių gauna iškart viską. Įprastai vardas muzikantui „daromas“ dešimt metų: aktyvus kūrybinis darbas, dalyvavimas renginiuose, albumų leidyba, koncertai, visuomeninis gyvenimas... Tai natūralus kelias.
Jei jį sutrumpini iki trijų mėnesių, prašoka dantračiai, kažkas praleidžiama. Už žmogų galvoja prodiuseriai: jis aprengiamas, net kūriniai parenkami, pasakoma, ką turi šnekėti, su kuo draugauti, kur fotografuotis, kam duoti interviu. Visa tai atlikėjas turi pats išmokti. Geriausios pamokos yra klaidos.
Šou baigiasi – greito muzikinio maisto restoranas užsidaro. Kas tada? Atlikėjas nelaimingas, niekam nereikalingas. Sako, metu viską, važiuoju į užsienį. Niekas nepastebėjo. Grįžta. Irgi niekas nepastebėjo. Greitas maistas sugadina skrandį.
Perduoda širdies dūžius
– Esate bardų festivalio, didžiausio šalyje dainuojamosios poezijos festivalio „Akacijų alėja“ tėvas. Kaip per dešimtmetį keitėsi bardų muzika?
– Lokomotyvo žvaigždė buvo a. a. Vytautas Kernagis. Jis pasiūlė gintarinių dainų tekstams naudoti lietuvių poeziją. Žinau kokrečius pavyzdžius jaunų žmonių, kurie pasiklausę V. Kernagio dainų, nuskubėjo į knygyną įsigyti Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poezijos knygų.
Kita kryptis – dainuoti savo tekstus. Ne visi tekstai yra poezija. Gal – ir mano... Aš pats perėjau visus Dantės pragaro ratus, nes daug kartų klydau.
Centrinis dainuojamosios poezijos elementas išliko – ji kalba apie žmogaus vidinį pasaulį. Tai yra tarsi asmeniniai dienoraščiai.
Anksčiau dainuojamosios poezijos atlikėjus vadindavo šnabždukais. Dabar nebeužtenka trijų-penkių akordų, reikia skambaus, akcentuoto žodžio. Šiuolaikinė dainuojamoji poezija platesnė, įdomesnė, ieško naujų sąlyčio taškų, įvairesnio muzikinio rūbo. Tik idėja lieka ta pati – perduoti širdies dūžius kitiems.
Dainuojamoji poezija anuomet buvo savotiška alternatyva priplėkusiai estradai. Dabar iš esmės muzikoje neliko rezistencijos ir opozicijos. Muzikos yra tiek daug, kad sunkiausia ją atsirinkti.
Šiandien, jei ko nors nežinai, galima „pagūglinti“, nereikia eiti į biblioteką. Albumo nereikia pirkti, nes jį galima „nusiripinti“, parsisiųsti iš interneto, legaliai ar nelegaliai.
– Sakoma, esi jaunas, kol dar lieka pirmų kartų. Kokie pirmi kartai jūsų gyvenime?
– Bendraudamas su jaunesniais žmonėmis, savotiškai iš jų užsikrečiu. Gaunu informacijos užtaisą ir išmokau niekada kategoriškai nesmerkti. Nemėgstu kategoriškų žmonių, pats stengiuosi toks nebūti.
Ilgą laiką buvau baisus konservatorius – sakiau, kad kompiuteris yra laiko gaišimas. Dabar be jo neįsivaizduoju gyvenimo. Kai mano duktė išvažiavo studijuoti į Ameriką, sakydavo man, kad turiu būti feisbuke. Galvodavau, čia ne man.
Galutinį žodį tarė mano sūnėnas – sako, privalau ten būti. Pasidaviau. Dabar net naują žodį išmokau – ne rašyti, o „postinti“. Viską darau kryptingai, galvodamas, kokią žinutę apie save skleidžiu pasauliui, suprasdamas, kad prarandu dalį privatumo. Vienas portalas net mane pavadino paskutiniu interneto pagoniu.
Buvo "durnysčių"
– Viena iš jūsų naujojo albumo dainų pavadinta „Durnių laivas“. Kokių kvailysčių esate prikrėtęs?
– Šią dainą koncertuose groju nedažnai. Ją parašiau dar 1993 metais, bet išliko aktuali. Tuo metu daina buvo nepaprastai populiari. Kai grodavau mokyklose, jaunimas sakydavo – jėga, čia apie mūsų mokyklą. Kai dainuodavau gamyklose, klausytojai sakydavo – čia apie mūsų gamyklą. Visi atranda save.
Nė vienas negimsta su marškinėliais, ir aš pats esu durnysčių prikrėtęs. Kadangi buvau storulis, tai lėto būdo, su akinukais, šiek tiek lepšis. Net nemaniau, kad galiu gyvenime tiek daug nuveikti, save mobilizuoti. Todėl dabar pikta ant kitų žmonių, kurie yra tokie lepšiai, ne fizine, o dvasine prasme. Laukia, kol jiems kažkas iš dangaus pasiųs manos. Reikia pačiam daryti.
Man tėvai pasakė, kad be mokyklos turiu dar ką nors lankyti. Pradžioje lankiau automobilistų būrelį. Nesulaukiau, kol iš faneros mašinėlę pagaminsiu.
Po to ėjau į skulptūros būrelį. Ten lipdžiau kelis metus iš molio. Tada tėvai užrašė į muzikos mokyklą groti akordeonu. Man labai nepatiko. Mokyklos nebaigiau, mečiau. Bet dabar kampe stovi restauruotas mano senasis akordeonas. Jaučiu tiems laikams nostalgiją. Gal dar juo užgrosiu.
Po muzikos lankiau sportą. Kadangi buvau storulis, pagalvojau, geriausiai banginiai jaučiasi vandenyje. Taip atsiradau plaukime, vėliau žaidžiau vandensvydį. Net su Šiaulių rinktine laimėjau Lietuvos jaunimo vandensvydžio čempionato sidabro medalį. Pasisekė, gal kad tik trys komandos varžėsi.
Vasarą sporto stovykloje prastai maitino, todėl sumanėm eiti naktį obuoliauti. Aš skyniau slyvas, man jos labiau patiko. Tada vienas pradėjo rėkti, kad pabudo šeimininkas. Visi puolė bėgti – peršoko per tvorą, o aš, storulis, ne. Bandžiau, bet užkliuvau už tvoros, ją sulaužiau ir pats ant pilvo kritau.
Parbėgom į stovyklą, visi žiūri nusigandę: Stakėnas susižeidė. Visos slyvos susispaudė ant šviesių marškinių ir atrodė kaip kraujas.
Ir visada, kai tik bandydavau pablatnavoti gyvenime, vis apsiversdavo prieš mane.
– Esate minėjęs, kad vairuodamas naktį automobilį, kad neimtų miegas iš savęs imate interviu. Į kokius suktus klausimus sunkiausia atsakyti?
– Kadangi pats save geriausiai pažįstu, žinau, kokie jautriausi klausimai. Ar manai, ši tavo daina kažkam patiks? Ar esi geras kūrėjas? Ar išvažiavai iš namų padaręs visus darbus? Ar esi pakankamai dėmesingas savo šeimai?..
Iš to išmokau atsakyti ir į nepatogius klausimus. Gyvenimas neklausia paprastų ir lengvų klausimų.
