Ketvirtadienio vakarą aktorius pasirodė Vilniuje, klube „New York“. Prie stalelių su alumi ir kepta duona susisėdo vienas kitas šimtas žmonių. Viso pasirodymo metų jie nesijuokė, o verkė iš juoko, nosinėmis šluostėsi ašaras ir kvatojosi nusilenkę iki žemės. Nors daugiau nei pusė anekdotų ir juokų yra girdėti (taip teigia tikri anekdotų fanai), profesionalus V. Šapranausko aktorinis meistriškumas, subtilus skonis ir mėgavimasis savo darbu neleidžia likti abejingu, net jei į šou nueini skeptiškai nusiteikęs.
Kadangi daugumai kilo klausimas, kodėl apskritai TV šou ir teatro žvaigždė susiruošė į tokį turą, V. Šapranauskas savo pasirodymą Vilniuje (o gal ir kituose miestuose) pradėjo „pasiaiškinimu“: "Kodėl aš važinėju po visą Lietuvą? Ogi viskas kaip tame anekdote...
Sėdi meška (ar kažkoks kitas gyvūnas) ir merkia virvutę į vandenį. Ištraukia. Ir vėl merkia. Prieina kiškis ir klausia:
- Ką čia darai?
- Duok litą, pasakysiu.
Kiškis duoda. O meška aiškina:
- Va, įmerkiu virvutę į vandenį ir ištraukiu. Įmerkiu ir ištraukiu...
- Ir kas??? Tai tu čia š...ą mali ir tiek!
- Š...ą ne š...ą, bet va, per dieną šešiasdešimt litų ir užsidirbu...
Taigi V. Šapranauskas taikliai patraukė per dantį ir save, lyg prisipažindamas, kad tiesiog nori prisidurti prie atlyginimo. Tačiau tai neįtikina, tik prajuokina, kad jis vis dėlto moka skaityti žmonių mintis. Ypač piktas, kurias jis paverčia gera juoko doze.
Pradėjęs nuo pačių paprasčiausių, pratęsęs šiek tiek „juodesniais“, šou V. Šapranauskas užbaigė intelektualiais ir ne visiems įkandamais juokais. Buvo ir tokių - „iš kasdienio TV žiūrovo“ gyvenimo:
„[...] Šį anekdotą man papasakojo Violeta Riaubiškytė. Tada ji dar buvo Riaubiškytė. Tada ji dar buvo Violeta... Tada ji dar tebebuvo linksma moteris... O dabar - na, visiems būna, suprantu - bet ar žiūrite „Lietuvos balsą"? Jie (Tarasovai, reikia suprasti) lyg du šunyčiai - vienas piktas, kitas liūdnas...“, - apie Tarasovų šeimyninį duetą juokavo V. Šapranauskas, vaidindamas mažą šuniuką.
Dvi valandas trunkantis šou su vos viena maža pertraukėle neprailgsta. Nepiktina nei tūkstantąjį kartą pasakojami anekdotai apie ežiuką, nei karts nuo karto pasipilantys riebūs rusiški keiksmai. Genijus.
Kad visas šis trumpas šou aprašymas neskambėtų kaip užsakyti ir apmokėti ditirambai maestro, galima pridėti, kad „koncertas“ vėlavo beveik pusvalandį (nors ir neva ne dėl pačio V. Šapranausko kaltės), anekdotai nebuvo autoriniai, o kad juos atsimintų, pasakotojas iš rankų nepaleido segtuvo su „paruoštukėmis“.
Kas norės prisikabinti, tikrai ras prie ko. Kas norės juoktis, juoksis, verks iš juoko ir sugrįš dar kartą.
