Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis kalbėdamas apie Tėvynės Sąjungos poziciją šiuo metu susiklosčiusioje politinėje situacijoje teigia, kad sviedinys - ne šios partijos pusėje. Partija trukdytų laisvai ir neviešai tvarkytis reikaliukus, todėl jos į valdžią neįsileis taip ilgai, kaip tik galės.
Kai jau nebegalės, pakvies kalbėtis. V. Landsbergis sako, kad neturintys vizijos ir supratimo apie Lietuvos egzaminus šiuolaikinėje Europoje yra pažangos šlagbaumai, kuriuos reikia nukelti į šalikelę, o permainos į gera pasireikš, kai pajudės nebailus ir neabejingas jaunimas. Europos Parlamento narys abejoja, ar "Jukos" tikrai nori parduoti "Mažeikių naftos" akcijas ir svarsto, kad dėl to galbūt tik pučiamas burbulas.
V. Landsbergis atsakė į raštu „Omni.lt“ pateiktus klausimus.
Pradėkime nuo Jūsų tiesioginio darbo Europos Parlamente. Maždaug prieš metus kilęs žiniasklaidos šurmulys dėl lietuvių Europos parlamentarų esą vykstančių "tarpusavio kovų" jau nurimo. Savo laiku sukvietėte Europos parlamentarus iš Lietuvos konstruktyviam darbui. Vis dėlto - ar Lietuvos politikos aštrūs kampai netrukdo dirbti kartu? Ar jau sukurta informacijos apsikeitimo, bendradarbiavimo su Lietuvos valdžios institucijomis sistema, apie kurios stygių kalbėta anksčiau?
Jokių tarpusavio kovų nėra, nebent kas nors apsišaudo per Lietuvos spaudą. Kita vertus, bendradarbiavimo daigai dar nedygsta. Galėtume kartkartėmis susirinkti ir pasikeisti informacija apie politinių grupių nuostatas, apie Lietuvos įvykius ir galimas problemas – galėtume, bet vis dar nesusirenkame. Matyt, nėra poreikio, neatstovaujam vienai valstybei.
Praėjusių metų pabaigoje viename susitikime kalbėjote, kad Lietuva dėl aukštų valdininkų pozicijos, dėl jų nesupratimo, kas vyksta, praranda nemažai investicinių galimybių. Tai patvirtina statistikos duomenys - Lietuva pritraukdama investicijas pralaimi konkurencinę kovą regione. Kaip vertinate dabartinę Vyriausybės politiką šiuo požiūriu? Ar mūsų šalis atrodo pakankamai atvira, dinamiška?
Deja, neatrodo. Vyrauja senoji dvasia – tvarkytis tais principais ir tose srityse, kuriose nomenklatūra jaučiasi kaip namie. Vakarų investoriai ir toliau nelemtai atbaidomi, savi nauji sąžiningi verslininkai dusinami, užtat Rytų interesantai jaučiasi ir traktuojami bemaž kaip „ne užsienis“. Jie grįžta ir paliktais pažinčių bei interesų takeliais. O tai jokia pažanga.
Esate Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto, Saugumo ir gynybos pakomitečio narys. Apie bendrą Europos užsienio politiką nemažai kalbama, tačiau ar tokios politikos iš tikrųjų esama? Galima pastebėti skirtumus JAV ir Europos Sąjungos politikoje Rusijos atžvilgiu - JAV atvirai skelbia gan griežtą poziciją, o europiečiai kur kas atlaidesni. Pastarųjų dienų aktualijos - Rusija atšaukė parašą po sienos sutartimi su ES nare Estija, jaučiama nemenka įtampa Rusijos santykiuose su kita ES nare Lenkija. Kokios vis dėlto europiečių tolerancijos Rytų kaimynės atžvilgiu ribos?
Bendra Europos politika tuo pačiu metu ir formuojama, ir skaldoma. Europiečių sampratos nevienodos, kaip ir jų istorinis patyrimas bei realybės matymas. Tai liečia ir atlaidumą arba toleranciją blogam Rusijos elgesiui. Vienas to elgesio tikslų ir yra ES skaldymas. Dalis taikstosi, net pataikauja, lyg vildamiesi, kad ateis geresni laikai, kiti mano, kad būtent viliantis geresnių laikų reikia kalbėti atvirai. Tiesos sakymas tebėra problema. Juolab – reiklumas.
Dar nuo Sąjūdžio pradžios daug kalbėta apie moralią politiką. Lietuvos valstybė pamažu bręsta, tačiau politikos apžvalgininkai nesutaria, kuria kryptimi šiuo metu eina Lietuva - vieni teigia, kad valdžioje vis daugiau ciniškų, savanaudžių žmonių, kurie čia ateina galbūt susitvarkyti savo verslo reikalų, o kiti sako, jog skandalų kiekis liudija tik išaugusį jautrumą, visuomenės nesitaikstymą. Juk neseniai išgyvenom savaitę, per kurią atsistatydino net trys buvę "nepajudinami" pareigūnai. Kaip šiuo požiūriu vertintumėte padėtį - kurlink krypsta Lietuva?
Skandalų gausa liudija apie vis didesnį valdžios pasiekusių savanaudiškumą, net įžūlumą grobti, meluoti, manipuliuoti galiomis, rinkimais ir teismais, o tuo pat metu – kad diktato siekiančios grupuotės konkuruoja tarpusavyje, negali užgniaužti viešumo, tad neturi ramybės dėl savo ateities ir Lietuvoje, ne tik Rusijoje ir Baltarusijoje. Permainos į gera pasireikš, kai pajudės nebailus ir neabejingas jaunimas.
Prieš kurį laiką atkreipėte dėmesį į valstybės užvaldymo iš vidaus problemą - apie SSRS - Rusijos slaptųjų tarnybų įsigalėjimą Lietuvoje. Naujoji Liustracijos komisija, atrodo, veiklesnė - per penkis mėnesius 22 asmenis pripažino slapta bendradarbiavus su represinėmis sovietų tarnybomis. Ar jau galime teigti, kad padėtis keičiasi iš esmės?
Jei buvę kagėbistai gali viešai didžiuotis priklausę nusikalstamai organizacijai, tai padėtis keičiasi tik į blogąją pusę. Archyvų įslaptinimas per Seimą liudija, kad jau įsigali kaip reikiant. Seimo dauguma net nebesidrovi šiuo būdu prisipažinti. Interesų konfliktas? – veikiau sutapimas. O Liustracijos komisija šiandien stovi prieš esminį išbandymą: ar tirti archyvinius vienos žymios politikės bendradarbiavimo faktus, ar išsigąsti ir netirti.
Tėvynės Sąjunga nors yra opozicijoje, tačiau išlieka viena iš populiariausių partijų, kurios reitingai turi tendenciją didėti. Prieš kurį laiką partija pripažino, kad turi kai kurių organizacinių problemų, žengė nestandartinį žingsnį - kritiškai įvertino tam tikrus savo praeities veiklos aspektus. Partijos vadovas ir opozicijos lyderis A. Kubilius - patyręs ir energingas politikas, kita vertus, kai kada sakoma, kad opozicijos balsas dabartiniame politiniame gyvenime girdimas nepakankamai aiškiai. Paspėliojama, kad Tėvynės Sąjungoje esama vidinių prieštaravimų tarp dabartinės vadovybės ir neseniai į partiją įsiliejusios gausios politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Kokias Jūs matote Tėvynės Sąjungos perspektyvas?
Tėvynės Sąjunga turėtų telkti kuo platesnį proto ir sąžinės potencialą, kurti šaliai programas su konkrečiomis gairėmis, rodant kasdieninius laiko ir ūpo praradimus, kad iš valdžios būtų pareikalauta esmingai naujo požiūrio į žmonių ir valstybės problemas, į mūsų krašto ateitį. Neturintys tokio požiūrio, vizijos ir supratimo apie Lietuvos egzaminus šiuolaikinėje Europoje yra pažangos šlagbaumai. Juos reikia nukelti į šalikelę. Tai daug svarbiau negu smulkios peštynės. Norėčiau, kad Tėvynės Sąjunga būtų Lietuvos atsinaujinimo vilties partija.
Dabartiniame politiniame gyvenime susiklostė paradoksali padėtis, nes valdančiosios koalicijos likimas nemažai priklauso nuo Tėvynės Sąjungos. Ne paslaptis, kad koalicijos partnerių santykiai neretai būna ganėtinai įtempti ir, ko gero, turi pagrindo kalbos apie galimą koalicijos skilimą. Tačiau Tėvynės Sąjungai siunčiant gana aiškius signalus, kad jie nėra pasirengę bendradarbiauti su socialdemokratais, tampa neįmanomas kitas variantas, kaip tik dabartinės koalicijos išlaikymas. Tačiau gal Tėvynės Sąjungos pozicija pernelyg "kieta"? Galima numanyti, kad jei būtų sudaryta didelį patyrimą turinčių partijų koalicija, Lietuvoje per likusius iki rinkimų metus būtų galima išvengti nemažai blogybių. O gal Tėvynės Sąjungai koalicija su socialdemokratais būtų nepriimtina iš principo?
Sviedinys yra ne mūsų aikštelės pusėje. O kadangi mes trukdytumėm laisvai ir neviešai tvarkytis reikaliukus, tai mūsų neįsileis taip ilgai, kaip tik galės. Kai jau nebegalės, pakvies kalbėtis. Siūlytis avansu neproduktyvu, kol ana pusė nėra pribrendusi rimtam valstybiniam dialogui.
Jau ne kartą atsakinėjote į klausimą apie Mažeikių naftą ir "Williams" istoriją. Vis dėlto ši istorija vis prisimenama, nuolat kartojami priekaištai tuometinei konservatorių partijai. Tačiau - ar yra koks vaistas, kuris galėtų sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos? Dabar vėl savotiškai svarbus etapas - "Jukos" veda derybas dėl "Mažeikių naftos" akcijų pardavimo, valdančioji koalicija nesutaria dėl Dujų įstatymo. Kaip vertinate dabartinę situaciją, kaip dabar priimti sprendimai atsilieps Lietuvai ateityje?
„Mažeikių naftos“ akcijų vertė išaugo dešimteriopai, būtent jai dirbant pagal „mūsų“ 1999 m. sutartį ir be blokadų apsirūpinant žaliava bei aptarnaujant naftos eksportą. Alternatyva tada buvo bankrotas ir atidavimas už litą „Lukoilui“, tai yra, Rusijos valdžiai. Įvyko kitaip, ir „Mažeikių nafta“ dabar yra pelningiausia Lietuvos įmonė; už valstybės paskolintas lėšas moka geras palūkanas, tūkstančiams duoda darbo. Aš nežinau, ar „Jukos“ tikrai nori parduoti akcijas, kad nebegautų pelno? Gal tik burbulas toks pučiamas. O vietiniai politikieriai, kuriems skaudu pripažinti įmonės sėkmę, amžiais kartõs ir kartõs iš seno agitatoriaus bloknoto, kaip tai bloga, kad tada jos nepasiėmė „Lukoilas“.
Tai tiek istorijos žinių. Pažadukai, kad dujos nebrangs, tik parduokim „Lietuvos dujas“ gerajam dėdei „Gazpromui“ – irgi jau istorija. Lietuvos savarankiškumas nėra prioritetas tiems, kurie visą gyvenimą buvo pripratę prie tariamos sovietinės „respublikos“ nesavarankiškumo ir tuose rėmeliuose dirbo. Kitaip mąstyti jiems sunku. Todėl energetinės priklausomybės klausimu žiūrėkit atsakymą į klausimą apie Tėvynės Sąjungos perspektyvas.
Klausinėjo Saulius Spurga.
