• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sakoma, jog gyventi yra gera, o  gerai gyventi – dar geriau. Normaliai apmokamas darbas yra geriausia priemonė įgyvendinti šį siekį.  Norėtųsi, kad visi Lietuvoje gyventų gerai. Deja, nedarbas, liga, negalia, senatvė, nepriteklius ar net kokia nors pievos erkė gali sutrikdyti normalią mūsų  gyvenimo eigą. Ne veltui  sakoma, jog niekada nereikia išsižadėti ubago lazdos.  Perfrazuojant šį posakį XXI amžiui reikėtų sakyti, jog niekada nereikėtų išsižadėti socialinės apsaugos, kuri tampa gyvybiškai svarbi sunkiais mūsų gyvenimo laikotarpiais.

REKLAMA
REKLAMA

Pastaruoju metu socialinei apsaugai tenka patirti nelengvus išbandymus ekonomine krize, padidėjusia emigracija bei reformomis. Viešinamos nuomonės, jog tai  yra per brangi, neskatinanti dirbti ir formuojanti išlaikytinių mentalitetą sistema. Pasigirsta net siūlymų kuo daugiau socialinės apsaugos privatizuoti arba remtis tik šeima ir bendruomene. Pastaruosius siūlymus vertinčiau kaip grįžimą šimtmečiu atgal prie ubago lazdos. Neabejotina, jog socialinės apsaugos sistemą reikia tobulinti  pritaikant prie kintančių demografinių, socialinių ir ekonominių sąlygų, padaryti atsparesnę galimoms krizėms.  Tačiau tvarumo siekis neturėtų užgožti pagrindinio tikslo – apsaugoti žmones nuo skurdo.

REKLAMA

Bet koks sprendimas mažinti ar riboti socialines išmokas turi būti atsakingai pasvertas.  Ar sutaupytos lėšos atsveria tą žalą, kurią patiriame dėl padidėjusio skurdo, socialinės atskirties, emigracijos, sumažėjusio gimstamumo ir pan? Pagalvokime, kodėl taip nesielgia kitos  Europos Sąjungos šalys. Štai  estai, siekdami šalyje išsaugoti darbuotojus, kurių prireiks atsigaunančiai ekonomikai, sunkmečiu net padidino nedarbo išmokas. Tuo tarpu Lietuva pasielgė priešingai – nedarbo išmokas ženkliai sumažino, nors jas mums turi garantuoti mokėtos įmokos. Mūsų socialinės apsaugos sistema yra viena pigiausių Europos Sąjungoje. Negalime pasigirti ir savo pensijų, socialinių išmokų, atlyginimų dydžiais. Mus lenkia net artimiausi kaimynai.  Neseniai Valstybės kontrolė pateikė  išvadą, jog mūsų socialinės pašalpos neužtenka tenkinti net minimaliems poreikiams. Tad, apie kokį dar mažinimą mes galime kalbėti?

REKLAMA
REKLAMA

Tuo pačiu mes turime užtikrinti, kad socialinės išmokos atitektų tiems, kuriems jų iš tikro reikia. Teisėkūroje  nereikėtų vadovautis   ydingu principu – draudimais ir ribojimais bausti visus, kad tik kas nors nepiktnaudžiautų. Socialinės paramos gavėjai nėra vien teorinė sąvoka. Tai yra konkretūs žmonės – su savo problemomis ir savo gyvenimiška tiesa. Yra visokių – reikalaujančių, prašančių, laukiančių ar kukliai kenčiančių nepriteklių. Reikia norėti ir mokėti dirbti su kiekvienu iš jų. Tai ir yra socialinio darbo esmė. Ir tik tokiu būdu mes galime sumažinti piktnaudžiavimus šioje srityje.  O savivaldybės turėtų lanksčiau naudoti  įstatymų suteiktus įgaliojimus, esant reikalui – siūlyti socialinės pašalpos gavėjams padirbėti bendruomenei naudingus darbus.  Socialinių pašalpų mokėjimas ir toliau turėtų likti valstybės deleguota funkcija, tokiu būdu sudarant vienodas sąlygas visiems Lietuvos piliečiams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europos Sąjungoje ne vienerius metus diskutuojame, kaip padaryti socialinės apsaugos sistemą labiau „draugišką“ užimtumui. Visi sutinka, jog čia pagrindinis vaidmuo tenka darbo rinkos ir užimtumo politikai. Žmogų reikia ne jėga išstumti iš socialinės paramos sistemos. Jis turi būti motyvuojamas pats ateiti į darbo rinką. Geriausia paskata – normalus darbo užmokestis, kurio minimalus dydis turi  ženklinti išėjimo iš skurdo ribą, bei žmogiškos darbo sąlygos. Ir nereikia stebėtis, kodėl kartais bedarbiai atsisako jiems siūlomo darbo. Teisėtas noras gauti normalų ir  savo kvalifikaciją atitinkantį darbą neturėtų būti visada suprantamas kaip nenoras dirbti. Būtinos ir tikslinės darbo rinkos politikos priemonės, kurios turi pagelbėti jaunimui pradėti savo darbinę veiklą, grįžti į darbo rinką motinoms po vaiko priežiūros atostogų, padėti integruotis į  darbo rinką neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms ir kitiems, turintiems specifinių problemų. Populiarus Europos Sąjungoje „flexcurity“ principas pirmiausia grindžiamas saugia darbo rinka, o tik po to lanksčiais darbo santykiais. Taupydami mokymo ir kitų aktyvių darbo rinkos politikos priemonių sąskaita, nedidinami atlyginimų ir negerindami darbo sąlygų  mes nesugebėsime paskatinti žmones atsisakyti socialinių išmokų.

Apsaugokime socialinės apsaugos sistemą, o ji apsaugos mus.

Europarlamentarė, LSDP pirmininko pavaduotoja

Vilija Blinkevičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų