Itin populiarioje interaktyvaus meno erdvėje Vilniuje – „Fluxus ministerijoje“ – šį birželį, liepą ir rugpūtį Užupio teatras kartu su režisiere Rita Urbonavičiūte pristato jausmingą lietuvišką dramą – „Mėšlungis“. Spektaklis, pastatytas pagal lietuvių literatūros klasiko Kazio Sajos dramą „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais“, nustebina netikėtu jautrumu, supurto abejingą šiuolaikinio žmogaus kasdienybę. Skaudi Elijos ir Vytauto Kentros meilės istorija suteikia žiūrovams galimybę pamąstyti ir pajausti save pačius, savo likimą ir atmerktomis akimis apsidairyti aplinkui.
Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiais
Skandalingasis Užupio teatro spektaklis apie meilę, ištikimybę ir išdavystę, švelnumą ir mirtį dar kartą grįžta į sceną, kurioje gimė – „Flux ministeriją“ Vilniaus širdyje. Šis spektaklis – tarsi ryškus sapnas apie tai, kaip negalime pakeisti savęs. Pasikeitus aplinkybėms mes vis vien išliekame savimi net ir blogiausiomis prasmėmis. K. Sajos dramoje „Mėšlungis“ stiprus meilės motyvas. Tačiau tik kaip priemonė atskleisti ribotiems mūsų socialiniams santykiams, statiškiems moters ir vyro vaidmenims šeimoje. K. Sajos veikėjai – Elija (ją galėtume vadinti lietuviškuoju V. Šekspyro Ofelijos atitikmeniu) ir Vytautas Kentra – neseniai santuokos įžadus priėmę jaunuoliai, pjesėje įkūnija Sizifo vaidmenį.
Niekaip nesugebantys užridenti savo akmens, pakeisti savo santykių situacijos – vis krenta žemyn į nesusikalbėjimo, vienatvės, gailesčio sau ir neapykantos kitam liūną. K. Sajos dramos veikėjai įkalinti savo pačių santuokoje – kalėjime, kurio sienų nė vienas nebeįstengia nugriauti. Mėšlungis pjesėje – ne tik santykių metafora, tai būsena, einanti su mumis iš kartos į kartą.
Režisierė R. Urbonavičiūtė apie „Mėšlungį“: „Statyti „Mėšlungį“ pasirinkau ne atsitiktinai. K. Saja – lietuvių literatūros klasikas. Jo kūriniai yra atviri, jausmingi, turintys plačią potekstę ir, svarbiausia, tebėra aktualūs šiandien. Tikros tiesos, kad ir kokios jos būtų skaudžios, nesikeičia. Jos kaip brydė tęsiasi iš kartos į kartą, primindamos mūsų silpnumą.
Statydama šį spektaklį nesivadovavau principu „menas menui“. Man labiau priimtinas šiuolaikinio teatro santykis su žiūrovais – pritaikyti pjesę šiuolaikiniam žmogui ir stengtis kalbėti jausmų kalba. Mėgstu rizikuoti ir ieškoti sunkiai apibrėžiamų dalykų išraiškos scenoje. Spektaklyje klasika persipina su moderniųjų technologijų raiška. Einama ne tik per tekstą, bet ir per vizualumą.
Įkūnyti Elijos ir Vytauto Kentros personažus pasirinkau dar jaunus, tačiau su didžiausiu kraštutinumu savo vaidmeniui atsiduodančius aktorius. Tik piešiniais, ne rūbais, aprengtas nuogas Elijos kūnas provokuoja žiūrovus atvirai akistatai su savo vidumi, neslepiant nė vieno raumens judesio ar energijos virpesio kviečia priverstinei akistatai su savimi, savo paties abejingumu“.
Režisierė, scenografė: Rita Urbonavičiūtė
Dailininkė: Linda Vinciūnienė
Vaidina: Vytautas Kentra – Linas Barauskas, Elija – Rasa Strauzaitė
