"Laisvosios Europos" radijo žurnalistas Andrius Kunčina apžvelgia užsienio spaudą ir kalba apie Vakarų spaudos dėmesio šiandien sulaukusią Pietų Korėjos prezidentų kaitą, nesėkmę AIDS skiepų bandymuose, artėjantį Brazilijos karnavalą, Kinijos žemės drebėjimą ir naujus poslinkius rengiant frontą galimam Irako puolimui.
Amerikos prezidento Bušo politiką dažnai kritikuojančio dienraščio “New York Times” redakciniame straipsnyje rašoma apie jėgų išsidėstymą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Amerika nori naujos rezoliucijos, kuri oficialiai pripažintų, kad Irakas nepasinaudojo proga nusiginkluoti, o tai atvertų kelią Jungtinių Tautų sankcionuotam karui. Vokietijos ir Rusijos remiama Prancūzija nori skirti daugiau laiko Jungtinių Tautų ginkluotės inspektoriams. Vis dėlto Didžiosios Britanijos pristatyta amerikiečių rezoliucija nusipelno paramos. Telkti jėgas karinių veiksmų prieš Iraką įteisinimui Saugumo Taryboje yra paskutinė viltis nuginkluoti Sadamą Huseiną taikiai. Iš 15-os Saugumo Tarybos narių kol kas tik Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija, Ispanija ir Bulgarija išsakė paramą naujai rezoliucijai, tad jei tokiomis aplinkybėmis pavyktų rezoliuciją priimti dauguma balsų, toks posūkis reikštų vikrų diplomatijos posūkį ir galingą signalą Bagdadui. Rudens rezoliucija numatė du būdus Irakui nuginkluoti: taikų ir karinį. Bagdadas tris mėnesius iššvaistė nepasinaudodamas taikia galimybe. Nepasinaudos ja ir toliau, nes Irakui reikia ne daugiau laiko, bet daugiau spaudimo, - rašo “New York Times”.
Karlas Grobas Vokietijos dienraštyje “Frankfurter Rundschau” dabartinę Amerikos užsienio reikalų ministro Kolino Pauelo kelionę po Azijos šalis diplomatinei paramai Irako ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu telkti vadina “turgavojimusi”. Pasak Grobo, Pauelas azijiečių palankumui įsigyti išnaudoja visas turimas priemones: grasina nutraukti arba žada suteikti ūkinę paramą, kalba apie politinius padarinius ir t.t.. Kinijos atveju Pauelas žadėjo užmerkti akis į Tibeto klausimą ir viliojo dosnia ūkine parama. Jei ne pritarimo, tai Amerikai reikia bent garantijos, kad Kinija būsimos rezoliucijos dėl Irako nevetuos, o Šiaurės Korėjos atveju nekliudys. Toks “apsipirkimas Azijoje” nėra pigus, bet Pauelas ištekliais nesiskundžia, - rašo Grobas dienraštyje “Frankfurter Rundschau”.
Patrikas Smitas “International Herald Tribune” rašo, kad nors Pietų Korėjos prezidentas Kimas dė Junas kadenciją baigia kaip reta sudėtingomis aplinkybėmis, negalima nurašyti jo laimėjimų. Iš tiesų Seulo ir Vašingtono santykiai jau seniai nebuvo tokie atvėsę, įtampa tarp Amerikos ir Šiaurės Korėjos neprognozuojamai pavojinga. Vis dėlto didžiulės ūkio pertvarkos, šiltesni santykiai su Japonija, išplėsta Pietų Korėjos įtaka regione, Nobelio taikos premija už suartėjimo politiką su Šiaurės Korėja, leidusią ją įtraukti į dalykiškesnį dialogą su kaimynėmis ir galbūt Vašingtonu - visa tai Kimo dė Juno nuopelnai. Jis sukūrė ištisą priešingybių santykiuose su Amerika meną, kuris šiuo metu išgyvena permainų laikotarpį, bet neabejotinai liks ilgamečiu Pietų Korėjos diplomatijos palikimu, - mano Smitas, rašantis “International Herald Tribune”.
Amerikos dienraštis “Christian Science Monitor” vedamajame Kimo dė Juno įpėdinį Pietų Korėjos prezidento poste Rohą Mū-Hjuną vadina populistu, kuris nepritaria griežtam Amerikos santykių su Šiaurės Korėja tonui. Jo požiūris, kad dialogas ir parama yra geriau už sankcijas ir grasinimus gali pabloginti ryšius su Jungtinėmis Valstijomis, bet įkūnija daugelio Pietų Korėjos gyventojų baimę dėl to, kas būtų, jei Šiaurės Korėjos diktatūra žlugtų, - rašoma laikraščio “Christian Science Monitor” redakciniame straipsnyje.
Britų dienraštyje “Guardian” Džonatanas Stylas rašo, kad Britanijos premjero Tonio Bleiro karjera priklauso nuo Jungtinių Tautų vaidmens pokario Irake. Premjerui aišku, kad jo rinkėjų nuotaikos labai priklausys nuo pergalės Irake spartos ir nuo to, ar savo televizijos ekranuose po to pamatys irakiečius, kurie amerikiečius ir britus pasitiks su gėlių puokštėmis. Tik tuo atveju, jei televizija sudarys įspūdį, kad irakiečiai tikrai jaučiasi išvaduoti, Bleiras turės galimybę užčiaupti visus, kurie dabar aimanuoja apie karo beprotybę. Jis prisimena, kad tie, kurie protestavo prieš Afganistano bombardavimą, nutilo, kai televizija parodė kabulietes nusimetant nuo galvų čadras. Nesvarbu, kad daugelis jų su čadromis nesiskiria iki šiol - svarbu pirmieji vaizdai, nes apie užsitęsusį pokarinį chaosą žiniasklaida vis vien greit liaujasi pasakojusi. Štai kodėl Bleirui atrodo, kad netrukus po pergalės Irake reikėtų įvesti ne generolo Tomio Frenkso tiesioginį valdymą, bet plačią tarptautinę administraciją. Antraip išvaduotojai gali pasirodyti okupantais. O kas gali būti Tomio Frenkso pakaitalas? Kosovo patirtis rodo, kad Jungtinės Tautos gali globėjiškai imtis taikdarystės net tuo atveju, jei karui nesakė “taip”, - rašo Stylas “Guardian” tvirtindamas, kad dauguma birtų net tokį šviesų paveikslą laiko nemoraliu.
Maiklas Gouvas britų “Times” rašo esąs perpildytas šilčiausiais jausmais Bleirui kaip Izolda, kuri galų gale liaujasi priešinusi ir atsiduoda Tristanui. Tonio Bleiro drąsos protrūkis nusipelno net labiausiai užkietėjusių konservatorių pagarbos, - rašo Bleirą dažnai kritikuojantis Gouvas. Vienas dalykas koneveikti 93 proc. visuomenės remiamą ir visur katučių lydimą premjerą, visai kitas - kritikuoti premjerą, kuris virto politiku iš įsitikinimo, rizikuodamas visuomenės palankumu, savos partijos pritarimu ir santykiais su Europa dėl pergalės prieš diktatūrą. Kritikai iš Bleiro partijos gretų tvirtina, kad jam nedovanos, jei jo politika Irako atžvilgiu žlugs. Iš tikrųjų Bleiro kritikai jam nedovanos visų pirma tada, jei jam pasiseks, nes tokiu atveju Bleiras bus įrodęs, kad kritikai klydo. Štai kokia yra tikroji įsitikinimų kaina ir prasto skonio dalykas būtų už tai nepaploti.
Konservatyvus Amerikos sostinės dienraštis “Washington Times” spausdina Monos Čaren straipsnį “Ir vėl išvien su terorizmu”. Mamytės su vaikų vežimėliais, paaugliai su giltinės kaukėmis, vyrai, nešini plakatais “Geriau neutralumas nei mirtis” arba “Vaikų branduoliniais ginklais nepaglostysi” - tai vaizdai, kurie jau kelintą savaitgalį kartojasi pagrindiniuose Europos miestuose. Kartojasi dar ir ta prasme, kad tokios pačios lengvabūdiškos aistros Europoje kunkuliavo šaltojo karo laikais. Tada Tarybų Sąjunga provokuodama prismaigstė raketų prie Vakarų valstybių sienų. Jokių mamų su vežimėliais ir giltinių karnavalo Europos miestuose tuomet nebuvo nė ženklo. Vos tik Amerika pasiūlė grąžinti pusiausvyrą, išdėstant amerikietiškas raketas “Pershing”, pasipylė ir vežimėliai, ir giltinės, ir plakatai. Europiečiai sako, kad yra už taiką, prieš karą ir agresiją. Maskva tuomet vadinamajam sąjūdžiui už taiką skyrė dosnią paramą, nes gerai suprato jo vertę. Šiandien Sadamas džiūgauja ir atvirai kalba, kad laikas yra jam naudingas, kad amerikiečių ir britų koalicija iširs dėl vidinių priežasčių ir viešosios nuomonės spaudimo. Buvę komunistų funkcionieriai patys pripažįsta, kad būtent Reigano politikos tvirtumas padėjo sutrupinti komunistinį režimą. Atrodytų, kad šaltojo karo pamokos galėjo būti seniai išmoktos, bet, panašu, kad “sąjūdis už taiką” visuomet gręšis prieš Vašingtoną, nesvarbu, ar šis kovos su blogio imperija, ar su islamo fašistais. Jei būtų jų tiesa, kad Amerika pasauliui davė vien kapitalizmo džiungles ir klimato atšilimą, tuomet Tarybų Sąjunga gyvuotų iki šiol. Jei jų pažiūros paims viršų šįkart - jau dabar galim pradėti siūdintis čadras ir pamažu augintis barzdas, - rašo Mona Čaren “Washington Times”.
Denis Byrnas Čikagos dienraštyje “Chicago Tribune” tęsia vajaus prieš karą Irake temą, rašydamas apie kino bei muzikos pasaulio žvaigždžių dalyvavimą jame. “Manęs nestebina, kad Holivudo garsenybės mano, kad jų pasirodymas reklaminiame filmuke visą visuomenę nuteiks prieš karą. Bet jei jų agitacija tikrai visus nuteiktų prieš, taptų aišku, kad visi aplinkui yra tokie pat neišmanėliai kaip aktorius Dastinas Hofmanas”, - rašo Byrnas. Hofmanas sako, kad “šio karo tikslas toks pat, kaip visų karų: viešpatavimas, pinigai, galia ir nafta”. Hofmanas neužsiminė, ar kalba apie Huseiną, ar apie Bušą. Bet tikriausiai apie Bušą, nes Amerikoje už kritiką niekas iš Baltųjų rūmų neateis ir neišpjaus liežuvio. Irake tai įprasta. Byrnas baigia Amerikos komiko, Bušo politikos šalininko Denio Milerio žodžiais: “Siūlau įsteigti naują oro linijų bendrovę “ACLA - Amerikos civilinių laisvių avialinijos”. Lipant į jos lėktuvus, nebūtų tikrinamas niekieno bagažas ir niekas nieko neklausinėtų. Ir tegu tie pacifistai skrenda tokiais lėktuvais į visas keturias pasaulio puses”, - Byrno straipsnį spausdina “Chicago Tribune”.
Deividas Igneišas “Washington Post” straipsnį “pasitikite amerikiečių nindzes” pradeda buvusios Izraelio premjerės Goldos Meiros žodžiais, esą ji dar galėtų dovanoti arabams už tai, kad žudo Izraelio vaikus, bet niekuomet nedovanotų už tai, kad verčia izraeliečius žudyti arabų vaikus”. Tokių išvedžiojimų iš Bušo vyriausybės negirdėti. Mažai kalbos ir apie kovą už bendražmogiškas vertybes Irake. Iš Baltųjų rūmų atsklinda beveik vien tik moralizuojantis postringavimas apie gėrį ir blogį. Tad, nors karui Irake yra pagrindo ir jis teisėtas, kaip tik dėl tokių postringavimų Vašingtonas neteko daug paramos po rugsėjo 11-osios, o dabar įklimpo į tokią diplomatinę painiavą dėl Irako. Visokiuose karuose Amerikai reikės draugų, o Ramsfeldui ir į jį panašiems to nederėtų pamiršti, - rašo Igneišas “Washington Post’e”.
Lora D’Andrea Taison verslo dienraštyje “Financial Times” tvirtina, kad karui Irake Jungtinės Valstijos ginkluotos moraliniu įsitikinimu, kuris ne vietoje, bet pamiršo finansinę strategiją, be kurios - nė iš vietos. Pasak jos, 2004-ųjų Amerikos biudžeto projekte Bušas nenumatė nė cento Afganistano atkūrimui ir tik kilus triukšmui šiam reikalui paskubomis atsirado 300 milijonų. Nieko biudžete nenumatyta nei Irako karui, nei jo okupacijai, nei būsimam atkūrimui, kuris, pasak kai kurių ekonomistų per artimiausią dešimtmetį galėtų kainuoti iki 600 milijardų dolerių. Biudžete nėra nė žodžio apie Turkijai žadamus milijardus mainais už leidimą pasinaudoti jos teritorija šiauriniam frontui prieš Iraką. Bušas kalba tik apie tolesnį trilijoninį mokesčių mažinimą. Taison nuomone, tokiomis sąlygomis Amerikos biudžeto deficitas per artimiausius 10 metų gali išaugti iki 2 trilijonų dolerių. Pasak jos, jau dabar Amerika savo išlaidoms skolinasi iš pasaulio, bet ar ilgai pasaulis bus linkęs skolinti vyriausybei, kuri tvirtina, kad jos sprendimai negali būti grindžiami “iliuzinės tarptautinės bendruomenės” nuomone? Amerika šiuo metu tikrai yra vienintelė pasaulio karinė milžinė, bet ir viena didžiausių pasaulio skolininkių. Vašingtonui teks labai rimtai padirbėti prie patikimo finansinio plano, kad įtikintų “iliuzinį pasaulį” ir toliau finansuoti arogantiškus ir ambicingus Amerikos užmojus. Kol kas tų argumentų stinga, - rašo Taison “Financial Times”.
