Lietuvoje gyvena vienintelė nuodinga gyvatė – paprastoji angis (marguolė). Jos galva, kaip ir daugumos kitų nuodingųjų gyvačių, yra plati, trikampio formos, ant jos yra „X“ formos raštas, o jei pavyks pažvelgti į nasrus, pamatysite akivaizdžiai matomus iltinius dantis, kurių paprastos gyvatės neturi. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas, 75–80 centimetrų. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta.
Angis Lietuvoje ankščiau buvo dažna pamiškių, drėgnų miškų, miško aikštelių, kirtaviečių bei pelkių ar ežerų pakraščių, kur auga aukšta žolė, gyventoja. Jos mėgsta šiltas ir saulėtas vietas. Per metus Lietuvoje nuo gyvačių nukenčia 65–70 žmonių. Daugiausia įkandimų užregistruojama Dzūkijoje. Kaip pasakojo visą parą veikiančio Apsinuodijimų informacijos kontrolės biuro vedėja gydytoja klinikinė toksikologė Laima Gruzdytė, šiuo metu biuras nesulaukia signalų dėl gyvačių įkandimų pagausėjimo. „Kaip ir kasmet, tokių skambučių yra, bet ne visada gali iš nukentėjėlio tiksliai sužinoti, ar jam įgėlė gyvatė, ar koks vabzdys“, – sako pašnekovė. Juolab kad vasarą gyvatės neturi tiek nuodų, kiek pavasarį, kai pamiegojusios per žiemą ir prisikaupusios pavojingų syvų, išeina medžioti. Sočių gyvačių įkandimas vadinamas sausu, nes jos tik suleidžia dantis. Žinoma, vis tiek išgąsdina, o ir žaizdą reikią rodyti gydytojui.
Angis – neagresyvi gyvačių rūšis ir kanda tik užklupta netikėtai ar išprovokuota. Užuot puolusi pirma, visuomet stengiasi pasislėpti ar išvengti už save kur kas didesnio padaro. Bet pavojus vis tiek yra, nes kaip retoriškai klausia gydytoja: „Jei patys veržiamės pas jas į namus, kodėl gyvatė negali ir pas mus ateiti? Miškas vis labiau artėja prie namų, mažai išvaikščiotų vietų beveik nebėra.“
Gyvatės išskiriami nuodai hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją (gebėjimą krešėti). Gyvatės nuodai organizme pradeda veikti maždaug po 20 minučių nuo įkandimo. Žmogų ima pykinti, jam darosi silpna, skauda galvą, kankina troškulys. Gydytoja Laima nuramino, kad angies įkandimai – retai pavojingi gyvybei. Nuodingi įkandimai sunkesni vaikams, nes jie sveria nedaug, todėl didesnė nuodų koncentracija jų organizme sukelia pavojų sveikatai. Senyvi žmonės, pasak medikės, taip pat rizikuoja patirti rimtesnių padarinių, tačiau svarbiausia yra vieta, kur įkąsta. Jei įgelta galūnė, ne taip baisu ir pavojinga kaip gyvatei „žiebus“ į galvą, smilkinius, arti kvėpavimo takų.
Pasirodo, net bitės pavojingesni žmogui padarai nei angis, dažniausiai todėl, kad jų įgėlimas sukelia anafilaksinę reakciją, nuo kurios galima mirti. Nepaisant to, įkandus gyvatei ir įtarus, kad ji gali būti nuodinga, visuomet reikia kreiptis į medikus.
Ką daryti įkandus gyvatei?
Kaip minėjo gydytoja Laima Gruzdytė, nepanikuokite – įkandus gyvatei mirštama retais atvejais. Venkite nereikalingų judesių – judant nuodai greičiau pasiskirsto kūne. Neskubėkite užspausti žaizdos, leiskite pakraujuoti 15–30 sekundžių – išbėgs dalis nuodų. Kuo greičiau nuplaukite žaizdą švariu vandeniu su muilu (jei yra galimybė) ir uždėkite šaltą kompresą. Šaltis numalšins skausmą ir patinimą, trukdys nuodams išplisti po kūną. Nuimkite veržiančius daiktus: apyrankes, žiedus, laikrodį – taip neleisite pažeistai vietai tinti. Na, ir kuo skubiau – pas medikus.
Ko negalima daryti įkandus gyvatei?
Iki šiol ginčijamasi, ar reikia iščiulpti nuodus. Pasak gydytojos L. Gruzdytės, dabar ruošiamame toksikologijos vadovėlyje sužinosime visas naujausiais pirmosios pagalbos rekomendacijas, bet Apsinuodijimų informacijos kontrolės biuro specialistai jau dabar pataria to nedaryti: gelbėtojas gali nukentėti
labiau nei nukentėjėlis, nes nuodų per menkiausius plika akimi nematomus gleivinės sužalojimus gali pakliūti į kraujotaką. Teko girdėti, kad žaizdą bandoma prideginti. Gydytoja sako, kad to daryti taip pat negalima, nes audinių uždegimo reakcija dar labiau suaktyvėja. Negalima pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio, nes taip nuodai greičiau išplis. Negalima labai stipriai užveržti galūnės – atleidus, kraujyje susikaupę nuodai gali plūstelėti į kraujotaką ir sukelti šoką.
Angis ar žaltys?
„Kartą pasiklydau miške, – linksmai istoriją pasakojo kolegė. – Ėjau ieškodama proskynos ir taip apsidžiaugiau, kai ją pamačiau, bet staiga išvydau visą knibždėlyną gyvačių. Rėkdama išbėgau pas žmones, o pasirodo, tai buvo žalčių šeima. Nuo gyvatės žaltys skiriasi dviem stambiomis geltonomis dėmėmis galvos šonuose, atrodo, kad jis turi baltas arba geltonas ausytes.“ Baimės akys didelės ir, kaip sako žurnalistas gamtininkas Adolfas Drungilas: „Ką jau ten kalbėti apie gyvates, jei miesto žmonės bijo net varlių.“ Juokas juokais, bet atsarga gėdos nedaro. Taigi, ką reikėtų žinoti, jei norite išvengti susidūrimo su gyvate?
Išėjus į mišką reikia avėti aulinius batus, nes gyvatės retai įkanda aukščiau apatinio blauzdos trečdalio. Kai brisite per aukštą žolę ar vaikštinėsite uogaudami drėgnomis, pelkėtomis vietomis, priekyje su lazda visada „apčiuopkite“ kelią: palenkite žoles, padaužykite į žemę ar į kelmus, nes, nors gyvatės kurčios, puikiai jaučia judesį, todėl stengsis sprukti jums iš kelio. Pamatėte gyvatę? Sustokite – jei ji nekreipia į jus dėmesio, iš lėto eikite toliau, jei pasuko į jus galvą, ramiai ir iš lėto traukitės atgal. Nedarykite staigių judesių, nemosuokite lazda gyvatei prieš galvą – tai tik dar labiau ją suerzins ir išprovokuos pulti.
Keliaudami tamsiu paros metu, kelią apšvieskite žibintu – gyvatės nemėgsta ryškios šviesos ir sprunka. Miške nesiilsėkite prisėdę ant kelmų – gyvatės mėgsta tūnoti po šaknimis ar kelmo kiaurymėse. Nesmalsaukite kišdami rankų į olas, dreves ar kitas angas medžiuose ir žemėje, nekilnokite akmenų, šakų, medžio puvenų – nežinia, kas ten gali tūnoti. Tvarkydami sodo ar miško aplinką naudokite įrankius su ilgu kotu, rankomis nerinkite lapų, sausuolių ir kitokių atliekų – gyvatės mėgsta ten slėptis
nuo kaitros, taip pat neretai ieško ten grobio. Bet tikrai tikisi ne jūsų, o graužikų.
Jei ištiko bėda, galite paskambinti į visą parą veikiantį Apsinuodijimų informacijos kontrolės biurą telefonais (8 5) 236 2052 arba 8 687 53 378 ir pasitarti su kvalifikuotais specialistais. Ten dirbantys medikai jus nuramins, patars ne tik įkandus gyvatei, bet ir kuo nors apsinuodijus, susižeidus.
