L. Slušnys savo feisbuko paskyroje pasidalino istorija, apie viename Lietuvos miestelyje mokytojos užguitą mokinę, kuri nesurado pagalbos.
Neiškentė mokytojos spaudimo
„Atsiprašau, kad mano istorija bus be tikslios vietos ir pavardžių. Nebus ir tų, kurie ją porino. Taip yra todėl, kad negaliu atlikti žurnalistinio tyrimo ir viską tiksliai sudėlioti. Taip pat ir porintojams reikia tame miestelyje gyventi“, – rašė L. Slušnys.
Psichiatras pasakojo apie gimnazistę, kuri konfliktavo su savo lietuvių kalbos mokytoja. Pasak jo, nors daugelyje kitų dalykų merginos pasiekimai buvo neblogi, lietuvių kalbos mokytojai ji niekaip negalėjo įtikti.
„Artimieji jos nesėkmes nurašė lietuvių kalbos nemokėjimui, mokytojai ir auklėtoja į reiškiamą jos nepasitenkinimą reaguodavo taip: „tu nekreipk dėmesio“, „gali kiek daugiau pasistengti“, – rašė L. Slušnys.
Nebeiškentusi mokytojos spaudimo ir negavusi palaikymo iš mokyklos administracijos, mergina pradėjo eiti į kitą mokyklą, kuri gerokai nutolusi nuo gyvenamosios vietos.
„Priėmė sprendimą tokį, nes suprato, kad jos nebepalaiko niekas, nei mokytojai, nei administracija. O, tiesą sakant, net gavo aiškias užuominas, jog jai taip būtų geriau. <...> Tėvai? Jie yra iš tų, kurie šventai įsitikinę, kad mokykloje nieko pakeisti negalima, mokytojų neįveiksi ir reikia būti nuolankiems“, – rašė L. Slušnys.
Problema – sovietiniai mokytojai?
Kalbėdamas su naujienų portalu tv3.lt, L. Slušnys sakė, kad šiuo atveju mergina padarė viską, kas buvo jos valioje, nes ji prabilo apie problemą.
„Ir čia prasideda ta dalis, kur turi atsirasti suaugusiųjų schema, o ne vaikas. Vaiką mes turim gerbti, išklausyti, pamatyti. Šiuo atveju, mergaitė pasakė tėvams, net sugebėjo pasakyti direktorei. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad visi apsimeta, kad čia nieko baisaus neįvyko. Šitas priekabiavimas, tyčiojimasis, tęsėsi toliau. Ji neapsikentė, turėjo tiek išminties, kad išeina į kitą mokyklą“, – pasakojo vaikų psichiatras.
Anot jo, kartais pagalbos rankos tokiais atvejais negali ištiesti ir tėvai, kurie neturi aukšto pasitikėjimo savimi, jie patys bijo mokytojų.
„Tėvų patirtys yra tokios, kad su tavim susidoros, kad reikia būti nuolankiam ir paklusniam“, – sakė L. Slušnys.
Psichiatras atkreipia dėmesį, kad Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis yra apie 50 metų, jie ugdyti sovietinėje sistemoje. Pasak jo, tokie mokytojai klaidingai įsivaizduoja, už ką turi būti gerbiami.
„Daug mokytojų, vien dėl to, kad įžengė į klasę, reikalauja būti gerbiami. Mes gerbiame mokytoją ne už tai, kad jis įžengė į klasę, o už tai, kad jis turi žinias, įgūdžius, moka užmegzti kontaktą su vaiku, moka bendrauti“, – kalbėjo pašnekovas.
L. Slušnio nuomone, pagalbos vaikui sunku prisišaukti ir iš mokyklos administracijos, kuri taip pat yra homo sovieticus.
„Administracijos prostitucija prasideda toje vietoje, ypač mažosiose mokyklose, kuriose bijoma tą mokytoją judinti. Jei labai pajudinsi, reiškia aš turėsiu su juo atsisveikinti. Su tuo atsisveikinimu, aš galiu netekti visos mokyklos“, – rėžė vaikų psichiatras.
Anot jo, net ir vieno mokytojo praradimas gali skaudžiai atsiliepti mažoms mokykloms – jos gali būti uždarytos, vaikai pradės eiti į kitas mokymo įstaigas.
„Prasideda drama, kurios atpirkimo ožiai yra vaikai. Kai kurie mokytojai, kurie šitokiu būdu demonstruoja galią, gali tuo panaudoti“, – tikino L. Slušnys.
Anot psichiatro, šioje konkrečioje istorijoje mergina teisingai pasielgė prabilusi apie problemą ir, nesulaukusi pagalbos, pakeitė mokyklą.
„Aš jai neturiu priekaištų. Kam aš turiu priekaištų, tai visai eilei suaugusiųjų“, – teigė L. Slušnys
Svarbiausia – dialogas
Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentė Sara Aškinytė portalui tv3.lt sakė, kad nors statistikos neveda, pasitaiko, kai moksleiviai dėl mokytojų engimo kreipiasi į organizaciją.
„Pats paprasčiausias dalykas, kuris yra ir veiksmingiausias, yra tiesiog kalbėtis. Jei mokinys patiria kažkokį nelygybę pamokose, į jį mokytojas žiūri kitaip ar dėl to net patiria psichologinį smurtą, tai visą laiką yra tam tikros priemonės, kurių galima imtis“, – kalbėjo S. Aškinytė.
Pašnekovė tvirtino, kad tokiais atvejais mokiniams rekomenduojama kreiptis į savo mokyklos mokinių savivaldą, administraciją, klasės auklėtoją. Anot S. Aškinytės, mokinių tėvai, žinantys apie tokią problemą, taip pat turėtų kreiptis į mokyklą ir išsiaiškinti tokią situaciją.
„Mes bandome įgalinti moksleivius suvokti, kad jie neturi toleruoti visko, kas vyksta ir gali prabilti“, – teigė LMS prezidentė.
Pasak jos, būna atvejų, kai į mokyklas dėl mokytojų spaudimo mokiniams kreipiasi ir pati moksleivių sąjunga. S. Aškinytė buvo linkusi atmesti mintį, kad ypač mažesnės mokyklos yra linkusios stoti ne į prabilusio mokinio, bet į psichologiniu smurtu įtariamo mokytojo pusę.
„Manau, kad kiekvienos mokyklos tikslas yra, kad mokiniai būtų laimingi ir gerai jaustųsi toje mokykloje. Tai jie tikrai nėra suinteresuoti, kad vyktų toliau engimas“, – kalbėjo pašnekovė.
LMS prezidentė pabrėžė, kad ir mokiniai kartais netinkamai elgiasi pamokų metu, o toks elgesys gali išprovokuoti ir piktesnę mokytojo reakciją.
„Dažniausiai pasikalbėjus, galima išsiaiškinti, dėl ko viskas įvyko ir išspręsti tas problemas. Visokių atvejų pasitaiko, bet tas dialogas ir bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų“, – įsitikinusi S. Aškinytė.
