Kaip ir daugelis jos gyventojų, mūsų planeta pradėjo storėti: jos „juosmuo" platėja dėl klimato atšilimo, teigia naujo tyrimo autoriai.
Žemė dėl sukimosi aplink savo ašį niekada nebuvo visiškai apvali: ties planetos pusiauju vandens yra daugiau, nei ašigalių srityse, skelbia „Physorg.com". Maždaug prieš 22 000 metų didžioji Šiaurės pusrutulio dalis buvo padengta kelių kilometrų storio ledo danga. Ledynams tirpstant šios dangos masė mažėjo, atitinkamai mažėjo ir jėga, kuria buvo veikiamas žemės paviršius. Mažėjant slėgiui Žemės pluta ėmė grįžti į pirminę padėtį, ir dėl tokio jos atsitiesimo planeta įgijo sferiškesnį pavidalą, teigia vienas šio tyrimo autorių Steve'as Neremas, dirbantis Kolorado valstijos universitete (JAV).
„Tokį reiškinį galima palyginti su suspausta kempine: prireikia šiek tiek laiko, kol ji grįžta į pirminę padėtį", - sakė jis.
Mokslininkai daug metų stebėjo tokį Žemės deformacijos mažėjimą, tačiau netikėtai jis liovėsi, sakoma pranešime. Maždaug 1995 - 1996 m. prasidėjo atvirkštinis procesas: Žemė ties pusiauju ėmė storėti, tarsi būtų iš apačios ir viršaus spaudžiamas guminis kamuolys. Iki šiol specialistai negalėjo paaiškinti tokio reiškinio priežasčių.
Tačiau šią mįslę įminti padėjo 2002 m. paleisti du GRACE (Gravity Recovery and Climate Experiment) palydovai, tiksliai matuojantys Žemės gravitacijos lauko stiprumą. Tai mokslininkams leido stebėti ledynų masės ir vandens kiekio vandenynuose bei žemynų pakrantėse pokyčius. Gauti duomenys suteikė galimybę patikrinti teoriją, teigiančią, kad tirpstantys ledynai keičia Žemės pavidalą.
GRACE palydovai Žemės paviršiaus pokyčius fiksavo kas 30 dienų. Remdamiesi planetos gravitacijos lauko pokyčiais mokslininkai apskaičiavo ledynų masės kitimą.
Tyrimo autoriai nustatė, kad tirpstantys Grenlandijos ir Antarktidos ledynai iš tiesų labiausiai įtakoja Žemės „storėjimą", nes milžiniškas vandens kiekis stumiamas prie ekvatoriaus. Pasak mokslininkų, Grenlandija ir Antarktida kasmet netenka 382 milijardų tonų ledo. Nors sumažėjusi žemynų masė leidžia Žemės plutai atsitiesti, o planetai tapti sferiškesne, šis procesas trunka tūkstančius metų. O šiuo metu Žemės „pilvas“ auga po maždaug 7 mm per dešimtmetį.
Mūsų planetos spindulys pusiaujyje yra maždaug 20,8 km didesnis nei ties ašigaliais, o tai reiškia, kad toliausiai nuo Žemės centro esantis jos paviršiaus taškas yra ne Everestas, o Ekvadore esančio ugnikalio viršūnė, teigia S. Neremas. Pasak mokslininko, šis faktas – stiprus signalas, kad mūsų planeta keičiasi.
Mokslininkų teigimu, beveik 10 metų vykdomi GRACE stebėjimai leidžia geriau suprasti ledynų ir vandens masės pasiskirstymo mūsų planetoje procesus, tačiau kyla pavojus, kad per artimiausius metus vienas arba abu GRACE palydovai gali nustoti funkcionavę. Kadangi NASA planuoja naujus palydovus paleisti ne anksčiau nei 2016 metais, būgštaujama, kad GRACE programos tyrėjai gali prarasti „akį danguje".
