REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kaip turėtų atrodyti mūsų gyvenimas, kad tikrai galėtume pasakyti – „esu laimingas“?

Dirbu mėgstamą darbą, puikiai leidžiu laisvalaikį, darau dalykus, kurie patinka, mane supa nuostabūs draugai ir kolegos, rytais pabundu su šypsena, kiekvieną dieną pasitinku kaip galimybę nuveikti ką nors nauja ir įdomaus, mėgstu padėti žmonėms, mėgstu mokytis, bendrauti, randu laiko visoms man svarbioms gyvenimo sritims, rūpinuosi sveikata. Laimė? Kam nors taip.

REKLAMA
REKLAMA

Banko sąskaitoje vartosi milijonai, laisvalaikiu perku nekilnojamojo turto, per dienas galiu gulėti paplūdimy prie jūros, mėgaujuosi geriausiais valgiais, prabanga, turiu automobilių kolekciją ir keletą vilų skirtinguose pasaulio kraštuose. Vieną vakarą galiu vakarieniauti prabangiausiam Paryžiaus restorane, kitą vakarą milijoną prašvilpti prie spindinčių lošimų automatų pinigų atsikratymo sostinėje Las Vegase. Laimė? Kam nors taip.

REKLAMA

Kasdien keliuosi 6 valandą ryto ir žingsniuoju į darbą, kontoroje sėdžiu iki penktos vakaro. Grįžtu namo ir su alaus bokalu įsitaisau prie televizoriaus. Savaitgaliais leidžiu sau ilgiau pamiegoti, knygų neskaitau, nes manau, kad tai laiko švaistymas, keliauti irgi nemėgstu. Nereikia man ir milijonų, tiesiog gerai taip, kaip yra. Laimė? Kam nors taip.

Tokių istorijų būtų galima prirašyti bent tris su puse milijono vien Lietuvoje. Laimė – tai būsena ir ji  absoliučiai subjektyvi. Kiekvienas ją suprantame savaip. Todėl nė vienas mokytojas, treneris, guru ar apsišaukėlis nepadarys jūsų laimingų, nuo knygų skaitymo, seminarų klausymo taip pat laimingesni netapsite... Jei patys nežinosite, kas padaro jus laimingus. Kas jums iš tikrųjų patinka? Ką iš tikrųjų mėgstate? Kokią veiklą pasirinktumėte, jei galėtumėte imtis bet ko?

REKLAMA
REKLAMA

Laimė – tai kiekvieno žmogaus subjektyvi būsena, todėl negalime sakyti: „Dirbk valandą per dieną ir būsi laimingas“ arba „Mesk darbą ir keliauk aplink pasaulį – laimingas tapsi taip.“ Per seminarą apie „sėkmę“ pertraukos metu su viena dalyve šnekučiavomės apie tikslus. Ji kalbėjo: „Pagrindinis mano tikslas – kad vaikai būtų laimingi. Noriu kad jie gerai mokytųsi, gautų gerą išsilavinimą, susirastų gerus darbus...“ Tačiau kieno tai laimė? Jos ar vaikų? Kas iš tikrųjų taps laimingas, jei visa tai išsipildys? Galbūt vaikams tai taip pat laimės formulė, tačiau ar neturėtų spręsti jie patys?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per prievartą laimės nebūna

Šį teiginį labai gerai iliustruoja tokia istorija: prieš egzaminų sesiją į vadybos dėstytojo kabinetą įeina studentė. Ji primena jam paskaitą apie pasitikėjimo svarbą augančiose organizacijose bei gyvenime ir netikėtai paklausia: „Dėstytojau, ar Jūs pasitikėsite mumis per šį egzaminą? Ar tikite, kad galime išlaikyti jį nesukčiaudami, ar vėl liepsite susėsti po vieną, nušluoti stalus ir visus daiktus sumesti į krūvą kampe?“ Dėstytoją lyg lediniu vandeniu perpylė. Jam dar nespėjus atsigauti, studentė tęsė: „Kaip galite žinoti, ar esame verti pasitikėjimo, jei net nesuteikiate mums progos sukčiauti?“ Tie klausimai dėstytojui buvo pati geriausia pamoka apie pasitikėjimą. Per egzaminą jis tepasakė: „Atsisėskite patogiai, kur tik norite, naudotis knygomis ir užrašais negalima, tačiau galite turėti juos prie savęs. Darbus privalote grąžinti per dvi valandas. Sėkmės.“ Studentai ryžosi prastesniam pažymiui, tačiau nesukčiavo. Nes pagrindinis egzaminas vyko ne popieriuje, pagrindinis egzaminas vyko kiekvieno studento viduje.

REKLAMA

O ar nebūna taip ir su laime daugelio iš mūsų gyvenime? Mes taip dažnai norime, kad žmonės, už kuriuos jaučiamės atsakingi, būtų laimingi, tačiau net nesuteikiame jiems tokios galimybės. Netikime, kad jie sugebės patys tokie tapti. Bandome rodyti jiems pasaulį per savo akinius.

Stephenas Covey knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ pasakoja linksmą istoriją apie akių gydytoją. Štai gydytojo ir paciento dialogas:
– Gydytojau, prastai matau, manau man reikalingi akiniai.

Gydytojas nusiima akinius ir paduoda pacientui.

– Ką gi, prašom, imkit manuosius, matysit puikiai.

Pacientas užsideda, tačiau vis vien mato prastai.

– Bet gydytojau, aš su jais nieko nematau.

– Kaip tai nematote, aš jau 15 metų juos nešioju – tai puikūs akiniai.

– Gydytojau, tikrai nematau!

– Jūs manimi nepasitikite? Sakau – tai puikūs akiniai. Aš matau per juos kuo puikiausiai.

Komiškas nutikimas, ar ne? Esu įsitikinęs, kad visi tie žmonės tiesiog padeda kiekvienam atrasti būtent jam tinkamus akinius, o ne bando prakišti savuosius.

REKLAMA

Abrahamas Lincolnas apie laimę sakė: „Daugelis žmonių laimės patiria tiek, kiek prisiverčia būti laimingi. Laimė slypi mumyse, tai ne išorinių aplinkybių rezultatas.“ Ir yra du keliai tapti laimingam.

Pirmasis ir lengvasis kelias yra nieko daugiau nenorėti, užsidėti laimingo pasaulio gyventojo kaukę ir visiems garsiai šaukti, koks gyvenimas šaunus. Bėda tik ta, kad dažnai žmonės apsimeta esą laimingi taip bėgdami nuo atsakomybės, iššūkių, klaidų ir jaučiasi saugūs nesitraukdami iš savo komforto zonos. Galų gale juk taip lengva nieko nenorėti ir nieko nedaryti. Taip lengva yra meluoti sau pačiam. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas kelias – atsakyti sau į jau anksčiau minėtus klausimus: „Kas iš tikrųjų padarytų mane laimingą? Ką  aš iš tikrųjų norėčiau pasiekti? Ką aš iš tikrųjų mėgstu?“ Nupiešti savo nuostabų gyvenimą (beje, ne tik materialinį) ir atkakliai jo siekti. Kasdien žengti bent po žingsnelį svajonių link. Džiaugtis akimirka šiandien, tačiau pagalvoti ir apie rytojų.

Abu pasirinkimai nuostabiai atskleidžiami  pirmojoje „Matricos“ dalyje. Prisimenate tą epizodą, kai Neo praryja tabletę, leisiančią jam sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų? Ir kitą, kai vienas iš veikėjų išduoda save ir kolegas, atsisakydamas tiesos ir siekdamas grįžti patogiai gyventi į Matricą, nors žino, kad tai gyvenimas mele. Dažnai mes elgiamės labai panašiai – išduodame save dėl lengvesnio ir patogesnio gyvenimo be rizikos ir nesėkmių. Tiesiog tie pasirinkimai neatrodo tokie drastiški ir akivaizdūs.

REKLAMA

Laimė yra augti

Mokslininkai teigia, kad žmogus laimingiausias tada, kai auga – mokosi, išbando naujus dalykus, siekia tikslų, ieško sprendimų, kuria, plečia savo komforto zoną. Galų gale juk visi gyvi organizmai auga. O kai nustoja augti – miršta.

Pasirinkus antrąjį, patogumo kelią galima pradėti kalbėti apie sėkmę. Apie ją tiek daug prirašyta ir prikalbėta, kad, jei norėsime rasti apibrėžimą, pasirinkti tikrai yra iš ko. Mano nuomone, sėkmė – tai pasiekti tam tikrus tikslus numatytu laiku, tokius tikslus, kurie padarytų mane laimingą. Tačiau tuo pačiu metu džiaugtis pačia kelione į tikslą. Džiaugtis kiekvienu mažu žingsneliu, daryti klaidas, mokytis, kurti – augti.

REKLAMA

Bet kuriuo atveju sėkmė, kaip ir nesėkmė, yra rezultatas, jį lemia tik jūsų veiksmai ir priimami sprendimai. Sėkmė yra išmatuojama pasiektų tikslų, išspręstų problemų, įgyvendintų svajonių skaičiumi. Kai kurie žmonės mano, kad sėkmė – tai būsena. Tai viena iš nuomonių. Tačiau būsenos negalime išmatuoti, o ko negalime išmatuoti, to negalime ugdyti. Faktas, kad sėkmės mokytojų, trenerių, guru ir apsišaukėlių atsiranda vis daugiau, kad šios srities profesionalai klesti, ir tai rodo jų rezultatai, leidžia manyti, kad sulaukti didesnės sėkmės galima. Juk jei norite pelnyti tokią šlovę kaip Michaelas Jordanas, turite taip pat gerai žaisti krepšinį kaip jis. Pamąstykime, kodėl sėkmės mokytojai pabrėžia labai panašius dalykus. Paskaitykite Bodo Shaferio, Briano Tracy, Ogo Mandino, Napoleono Hillo, Robino Sharmos ir kitų mokytojų knygų. Praktiškai visose atskleidžiami tie patys principai: svajok, kelk sau tikslus, planuok, veik, nebijok suklysti, prisiimk atsakomybę – ir dar šimtai patarimų. Taip yra todėl, kad pačios didžiausios sėkmės sulaukę pasaulio žmonės remiasi tais principais. Jie taip elgiasi ir tai padeda jiems pasiekti išskirtinių rezultatų. Tai, kad populiarioji psichologija darosi iš tikrųjų populiari, rodo, kad pateikiama metodika tikrai veikia. Bent jau tiems, kurie ją pritaiko. Dažnai girdžiu nuomonę, kad tokios knygos, seminarai ir apskritai domėjimasis sėkme yra laiko švaistymas. Atsivertę knygą ir perskaitę pora puslapių, žmonės ramiai pasako: „Šlamštas, šitą jau žinau“, ir meta knygą į šalį. Tačiau, kad ir kaip keista, kad ir kaip būtų gaila, nuo žinojimo niekas nesikeičia. Sėkmės sulaukusieji ir nevykėliai skiriasi labai nedaug. Laimėtojai savo žinias pritaiko gyvenime, jie veikia, jie patiria šimtus nesėkmingų mėginimų, mokosi ir bando iš naujo, kol pasiekia norimą rezultatą. O nevykėliai viską žino ir nesivargina net piršto pajudinti, kad tas žinias panaudotų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Richardas Boyatzis ir Anne McKee knygoje „Darni lyderystė“ teigia: „Kai sėkmę paaiškiname savo pastangomis, o nesėkmę kitų trūkumais, blogiausia yra tai, kad išgyvendami stresą pasaulį pradedame matyti vien juodą arba baltą ir pamažu prarandame gebėjimą suvokti save bei kitus.“ Ir tai dažnas atvejis. Tačiau kas nutinka, kai dėl nesėkmių pradedame kaltinti kitus? Mes netenkame galimybės mokytis, kadangi nusikratome atsakomybės. Juk kaltindamas kitą aš lyg ir sakau, kad su manimi viskas gerai, man keistis nereikia. Ir dažnai pamirštame, kad, kai į ką nors rodome pirštu, trys pirštai nukreipti į mus pačius.

REKLAMA

Laiku ir vietoje

Mėgstu klausti žmonių, kas yra sėkmė. Spėkit, kokio atsakymo sulaukiu – visi kaip susitarę: „Sėkmė – atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.“ Ir tai labai teisingas atsakymas, tačiau kodėl taip nedaug žmonių laiko save sėkmės lydimais, jei žino, kas yra sėkmė. Todėl, kad visi skirtingai šią frazę interpretuoja. Juk, kad atsidurtume tinkamu laiku tinkamoje vietoje, nuolat turime kur nors būti, nuo mūsų veiksmų, o ne nuo laukimo priklauso sėkmė. Nesulaukiau nė vieno atsakymo, kad „sėkmė – tai sėdėti kambary ant sofos, gerti alų ir tikėtis, kad tai bus ta vieta, kurioje tinkamu momentu mus aplankys ponas milijonas.“

REKLAMA

Sėkmė nėra atsitiktinumas. „Pasiseka“ dažniausiai tam, kuris įdėjo daugiausia pastangų, kuris labiausiai norėjo, labiausiai tikėjo ir daugiausia dirbo. Kodėl Virgilijui Aleknai „sekasi“ laimėti 40 varžybų iš eilės? Todėl, kad jis įdėjo daugiau pastangų už kitus. Kodėl šimto metrų bėgimo rungtyje pirmąją vietą nuo antrosios skiria vos viena šimtoji sekundės, tačiau laimi vis tas pats bėgikas? Vėl „keista sėkmė“? Atsitiktinumas? Kodėl lengviausią klausimą per egzaminą ištraukia tas, kuris daugiausiai mokėsi? Dar vienas atsitiktinumas.

REKLAMA
REKLAMA

Brianas Tracy – sėkmės mokytojas, porą kartų viešėjęs Lietuvoje, sako, kad „Sėkmė – tai įprasti gyvenime daryti dalykus, kurių labiausiai bijai.“ Ir tai idėja, kurią verta išmokti atmintinai. Pagalvokime, kas žmones sulaiko nuo tikrai laimingo gyvenimo? Kas mus saugo nuo ambicingų tikslų siekimo? Baimės. Daugybė baimių, jas dažnai net bijome pripažinti. Nesėkmės baimė, blogos nuomonės baimė, klaidų baimė, praradimo baimė, kritikos baimė ir daugelis daugelis kitų, beje, įgytų baimių. Mes jas taip sėkmingai slepiame žodžiais: „Aš laimingas, man nieko daugiau nereikia, džiaugiuosi savo gyvenimu visais 110%.“

Tačiau jei tik pradėtume ką nors daryti, imtumėmės konkrečių veiksmų po truputėlį nepaisydami baimės, paprasčiausiai mažiau galvodami, žingsnelis po žingsnelio baimės sienos pradėtų griūti. Juk neatsikratysite aukščio baimės nors kartą nepakilę į aukštį. Neatsikratysite baimės skristi lėktuvu, nors kartą to nepadarę.

Beje, praktiškai visas baimes įgyjame augdami, kai mus nuolat moko „teisingų“ atsakymų. Už kiekvieną klaidą mažinamas pažymys, esame raginami neišsiskirti iš minios. Bet juk klaidos – ko gero, geriausias būdas mokytis pasaulyje. Pasaulyje, kuris nuolat keičiasi, ir kuo toliau, tuo keičiasi greičiau. Tai, ką išmokom vakar, ryt jau gali būti niekam tikę. Pagalvokite, koks nemėgstamiausias vaikų klausimas tėvams – kai ribų nejaučiantis pyplys nesiliauja klausinėti KODĖL? Kodėl negalima? O kodėl taip negerai? Kodėl taip neteisingai? O ir atsakymas paprastas – TODĖL. Todėl, kad negalima, todėl, kad neteisingai, todėl, kad taip negražu, TODĖL, KAD VISI TAIP ELGIASI, O KĄ DĖDĖS IR TETOS PAMANYS? Todėl, kad taip lengviausia prisitaikyti. Lengviausia neišsiskirti iš kitų ir daryti viską taip kaip kiti. Ir todėl, kad vaikai priverčia susimąstyti, tada suprantame daug atsakymų ir vėl bandom nuo jų slėptis.

REKLAMA

Daugelis mėgsta sėkmę tapatinti su pinigais. Nenoriu teigti, kad tai labai klaidinga, tačiau tokia nuomonė tikrai apsunkina gyvenimą. Iš tikrųjų labiausiai mūsų finansinę padėtį lemia mūsų nuomonė – tam tikri įsitikinimai apie pinigus.

Pirmasis įsitikinimas – pinigai yra blogis ir uždirbti daug pinigų yra blogai.

Pinigai tėra priemonė vieniems ar kitiems tikslams pasiekti, svajonėms įgyvendinti. Daug pinigų turėti nėra blogai, su jais galima nuveikti daug labai gerų dalykų. Sklando nuomonė, kad už pinigus nusipirksime lovą, bet nenusipirksime miego, įsigysime vaistų, bet ne sveikatą, taip pat nenusipirksime nuoširdumo, meilės ir dar daugelio svarbiausių gyvenime dalykų.

Tačiau pažiūrėkime kitaip. Jei tikrai visa tai būtų tiesa, ar sulauktų tiek kaltinimų ir priekaištų sveikatos apsaugos sistema? Jei tai būtų tiesa, ar 80% visų skyrybų Lietuvoje darytų įtaką finansinė padėtis? Kodėl tėvai negali daugiau laiko praleisti su augančiais vaikais? Reikia dirbti, trūksta pinigų? Kodėl nelieka laiko pasirūpinti sveikata – geriau maitintis, pasportuoti, pailsėti, apskritai daugiau laiko skirti sau? Reikia dirbti, trūksta pinigų. Ir patenkame į uždarą ratą: puikiai žinome, ką reikėtų daryti, tačiau veiksmai visiškai prieštarauja žinioms. Ir sakydami: „Man daugiau pinigų nereikia“, dažniausiai pripažįstame: „Nemanau, kad sugebėčiau uždirbti daugiau pinigų.“ Be to, juk reikėtų labiau stengtis, reikėtų pagalvoti, paplanuoti, yra šansų, kad tektų netgi nusvilti. Ko gero, verčiau sakyti, kad esu laimingas, ir nieko savo gyvenime nekeisti. Yra žmonių, kuriems tikrai nereikia daugiau pinigų, tačiau, drįstu spėti, tokių mažuma. Vis dėlto pasiklausęs aplinkui suprantu, kad tokių (ar bent jau taip teigiančiųjų) labai daug.

REKLAMA

Dažnai daug pinigų asocijuojasi su sukčiavimu, lipimu kitiems per galvas, turtėjimu kitų sąskaita. Tai dar vienas trukdantis įsitikinimas. Yra du būdai praturtėti – kitus skurdinant arba kitus turtinant. Žmonės pasirenka skirtingai ir šis įsitikinimas priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis susiduriame. Uždirbti galima ir darant gerus dalykus. Vienas iš mokytojų yra pasakęs:  „Jei nori pasiekti to, ko nori, turi  pakankamam kiekiui žmonių padėti pasiekti to, ko nori jie.“

Dar vienas įsitikinimas: pinigai sukelia daug rūpesčių. Iš tikrųjų pinigai sukelia tiek sunkumų, kiek jiems leidžiame suteikti. Dažniausiai jų kyla netikėtai praturtėjus, ypač jei pinigai nepelnyti. Jei uždirbote tą „mistinį“ milijoną sąžiningai ir savo galva, svarbiausia pasidaro ne pats milijonas, o tai, kuo jūs tapote, kol jį uždirbote. Juk tokiu atveju net viską praradę galite užsidirbti dar vieną – jūs esate žmogus, sugebantis tą padaryti. Profesorius Rimvydas Jasinavičius tiems, kurie nori praturtėti greitai, mėgsta sakyti, kad greičiausias būdas tapti milijonieriumi – apiplėšti banką. Tai vieta, kur daug milijonų guli. Kiek ilgai ir ar laimingai tokiu milijonieriumi būsite, jau kitas klausimas.

REKLAMA

Jūsų vertė bet kuriuo atveju nepriklauso nuo jūsų turimų pinigų kiekio. Nepriklauso, kokie geri jūs esate žmonėms, ar su jumis malonu bendrauti ir apskritai, kokios asmenybės esate. Nėra blogai turėti tam tikrą pinigų kiekį. Blogai yra meluoti sau, vengti atsakomybės ir kaltinti kitus dėl visų savo bėdų. Blogai yra nieko nedaryti ir burnoti ant tų, kurie turi daugiau. Jei norite sužinoti, kas kaltas dėl visų jūsų bėdų ir gyvenimo kokybės – pažiūrėkite į veidrodį. Jei norite sužinoti, kas gali jus iš visų tų bėdų ištraukti ir sukurti jums tokį gyvenimą, kokio iš tikrųjų trokštate, pažiūrėkite ten pat – į veidrodį. Ir tik jūs nusprendžiate – jūs kontroliuosite pinigus ar pinigai kontroliuos jus.

Filosofijos daktaras Thomasas J. Stanley tyrė milijonierius Amerikoje. Rezultatai publikuojami jo knygoje „Milijonieriaus mąstymas“. 733 milijonieriai atsakinėjo į klausimus apie jų sėkmės veiksnius. Štai trys svarbiausi iš jų:

1. sąžiningumas su visais žmonėmis,
2. drausmė,
3. mokėjimas bendrauti su žmonėmis.

Juk dažnai ko nors siekdami stengiamės ką nors aplenkti, būti geresni už kitus, būti geresni už konkurentus, galų gale būti geresni už geriausiuosius. Stengiamės aplenkti kitų laimę, pamiršdami savąją. Tiesiog būkite atviresni sau, pirmiausia sąžiningai sau pasakykite, kas jums svarbu, kas daro jus laimingą, ir siekite to. Ir kai tik pradėsite, darysite klaidas, sutiksite kalną kliūčių, daugelį kartų nusivilsite ir daug kartų nukrisite. Tačiau pralaimite ne tada, kai nukrintate, pralaimite tada, kai neatsikeliate. Nesistenkite būti geresni už kitus, stenkitės būti geresni už save... kasdien nors po truputį. Juk ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Niekas negali garantuoti, kad jums pavyks, jei ko nors imsitės, tačiau galite būti tikri, kad jei nesiimsite – tikrai nepavyks.

REKLAMA

Tik jūs patys renkatės savo gyvenimą. Štai ką apie tokį pasirinkimą sako Theodore'as Rooseveltas: „Daug smagiau ryžtis dideliems darbams, švęsti dideles pergales, net jei galima patirti nesėkmių, nei rikiuotis į pilką gretą su pilkais žmogeliais, kurie nepatiria nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto, nes gyvena pilkojoje zonoje, o joje nėra nei pergalių, nei pralaimėjimų.“

Galbūt laivas, saugiai pririštas uoste, nenuskęs, tačiau laivai statomi ne tam.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų