REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kiekvienas Rimo Tumino spektaklis gimsta iš vidinio Mažojo teatro gyvenimo, jo ritmo, nuotaikų ir poreikių. Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, pasirodęs pačioje 2002-ųjų pabaigoje, taip pat nebuvo atsitiktinumas šio teatro repertuare. Gimęs nebaigtose remontuoti teatro patalpose spektaklis ne tik perteikė teatro žmonių nuotaikas ir lūkesčius, bet ir buvo tarsi išaugęs iš tos skurdžios, paslaptingos skliautuotos erdvės.

REKLAMA
REKLAMA

Dar repetuodamas režisierius „Belaukiant Godo“ primygtinai prašė vadinti ne spektakliu, o „teatriniu vakaru“. Šį neužbaigto, konkrečios interpretacijos neperšančio sceninio kūrinio įspūdį pavyko išsaugoti ir išleidus premjerą. Režisierius kartu su scenografu Adomu Jacovskiu, kompozitoriumi Faustu Latėnu ir aktoriais Andriumi Žebrausku, Arvydu Dapšiu, Mindaugu Capu, Baliu Latėnu ir Leonardu Pobedonoscevu, žiūrovus panardina į labai tirštą bei įtaigią atmosferą ir kartu kviečia įsitraukti į gurmanišką sceninį žaidimą, tapti teatro gimimo liudininkais.

REKLAMA

Spektaklyje, kupiname žaismės, improvizacijos, juoko ir kartu – keisto „sapniškumo“, viešpatauja ne režisierius, bet aktoriai. Improvizacijos virtuozo Andriaus Žebrausko ir jam nė kiek nenusileidžiančio Arvydo Dapšio, regis, neišsemiamos vaidybos galimybės prikausto publikos dėmesį ir verčia išgyventi pačias įvairiausias emocijas. Nors Tuminą domina teatrališkosios gyvenimo pusės arba gyvenimas kaip teatras, spektaklyje jis patį teatrą paverčia gyvenimu. Vladimiro ir Estragono, pagrindinių pjesės veikėjų, polinkiui vaidinti režisierius suteikia naivaus ir nuoširdaus žaidimo charakterį, akivaizdžiai teatrinėms pjesės situacijoms – gyvenimiško įtikimumo, o kalbinius Becketto žaidimus jis tarsi „išlengvina“, padaro juos personažų savastimi. Vienu didžiausių spektaklio netikėtumų, o kartu ir privalumų galima laikyti tai, kad Vladimiras ir Estragonas, scenoje dažniausiai vaizduojami kaip deformuoti ir bedvasiam gyvenimo automatizmui paklūstantys tipai, čia yra pilnakraujai, vientisi, gyvybės kupini veikėjai.

REKLAMA
REKLAMA

Įprasta, kad, užėjus į bet kurį teatrą, kuriame vaidinamas „Belaukiant Godo“, iškart persmelkia ledinis slogutis. Iš Mažojo teatro scenos daugiausia smelkiasi laisvė, gyvybė ir kūrybos azartas. Prieš mūsų akis – niekuo neypatinga dviejų bičiulių kasdienybė, kurioje yra visko – ir džiaugsmų, ir nusivylimų, ir nostalgijos. O mistiškasis Godo, regis, tėra svarus pretekstas dviem draugams likti kartu. „Aišku, kad nesulaukę Godo spektaklio veikėjai nepasikars, jie atras kuo užsiimti ir visada liks kartu. Susigalvos „mažų džiaugsmų“ ir juos pavers kasdienybės teatru, kuris padės jiems išgyventi. Nes toks Tumino vadovaujamo Mažojo teatro kredo“, – rašė teatrologas Audronis Liuga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Rimo Tumino režisūra spektaklyje ir salėje sklaidosi iš lėto, kaip dūmas. (...) Šiame spektaklyje nėra nieko, skirto specialiai patikti, jeigu, žinoma, tuo nelaikytume atlikėjų talento. Jame nėra nieko skandalingo, jokių cirko triukų, jokio narcisizmo, būdingo daugeliui režisierių, kuriuos gaubia visuotinai pripažinto genialumo aureolė. Užtat yra sudėtingų, neišmatuojamų, susidedančių iš daugybės smulkmenų emocijų išraiškos aiškumas. Yra aktoriai, kurie tartum būtų gimę šiems keistiems, skvarbiems vaidmenims; kurie juda kaip tikriausi klounai – plastiškai, gražiai, nieko nedarydami tyčia, nieko, kas atrodytų nenatūralu ir nepaaiškinama. Ir yra Rimas Tuminas už scenos“, – apie spektaklį rašė rusų spauda.

Kovo 6 d., trečiadienį, 18.30 Vilniaus Mažasis teatras laukia žiūrovų legendiniame režisieriaus Rimo Tumino spektaklyje „Belaukiant Godo“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų