Europoje ir Afrikoje tautiečius atpažįsta, identifikuoja, tačiau labiau linkę į mus kreiptis rusiškai.
Nenustebkime, jeigu daugiau negu pusė planetos gyventojų neparodys žemėlapyje, kur yra Lietuva. Džiaukimės, jei bent dalis nurodys, kad tai – kažkur tarp Venesuelos ir Maskvos. Galbūt norėtųsi, kad šalis būtų daugiau žinoma Pasaulyje, patrauklesnė svečiams bei investicijoms, tačiau įvairūs kliuviniai tai šen tai ten vėžiu išeina šalies įvaizdžiui bei tarptautiniam prestižui.
Tikėkimės, kad pagaliau sumažintas grobuoniškas Pridėtinės vertės mokesčio tarifas viešbučiams taps tikru papildomu deguonimi regiono konkurencingumo galiorkoje besivelkančiam Lietuvos turizmui.
Drąsiai šaltibarščius srebianti, garsių krepšininkų ir darbščių gastarbaiterių tėvynė, išradingų budulių ir savitos istorijos kraštas vis neišsivaduoja iš slaviškų epitetų: Europoje ir Afrikoje tautiečius atpažįsta, identifikuoja, tačiau labiau linkę į mus kreiptis rusiškai.
Ir nieko čia nuostabaus, kai susierzinęs lietuvis ignoruoja žodį „juodaodis“ ir atrėžia piktai jiems tiesiai į veidą: „Yo soy ruso, bl...!“ („Taip, aš esu rusas“ - aut. vert.)
Kas bent kartą piktinosi CNN reklama, būtinai turėjo atkreipti dėmesį, kiek didžiausiame Pasaulio naujienų kanale parodyta klipų, kviečiančių apsilankyti Kroatijoje. Vos išstenėję keletą brangių pozicijų reklamos blokuose, Lietuvos vardo per vakarietiškas televizijas skuodžiame stebėti, tarsi „Sportloto“ rezultatų.
Dar, būna, stebimės, kodėl Amerikos žiniasklaida ignoravo Prezidentės ir Obamos susitikimą, kažkur prie pietų stalo. Tuo tarpu, išankstinių norų susitikti su britų premjeru paskelbimas sukelia šurmulį diplomatiniuose sluoksniuose ir redaktorių bei Vyriausybės spaudos tarnybos pareigūnų skėsčiojimą rankomis.
Antai, nuvilnijo, nubangavo Venesuelos metafora, pagimdyta lietuviškų siekių reguliuoti maisto produktų kainas. Galbūt, daliai skaitytojų pasirodė netinkamais vaizdai, kuriuose puikuojasi diktatorius Hugo ir Prezidentė. Daliai, galbūt, pasirodytų į kompaniją labiau tinkamas dar koks nors Vladimiras Putinas, nes nuotraukų su Aliaksandru Lukašenka jau esama.
Nepaisant prastos Hugo reputacijos Vakaruose, čia savimeilę glosto Minsko padėka už eilinį perpumpuotą naftos iš Venesuelos tanklaivį. Ne paslaptis - tuo metu, kai strateginis partneris už Atlanto žėrė kritiką ir inicijavo prekybines sankcijas, prie Būtingės plūduro karts nuo karto jungdavosi laivai su iš tos pačios Venesuelos atgabentu juoduoju auksu.
Vensuelos nafta masina ne tik lietuvius, bet ir kaimynus lenkus. Tuokart susidaro ir konkurencija, kas turės daugiau naudos iš bendradarbivimo su Lukašenka. Taigi, tenka džiaugtis, jei didžiųjų keliuose kur pasimaišo Lietuvos vardas: kai kada jis išdidžiai padabintas Trispalve, kai kada kaišiojantis ratus į pravažiuojančiųjų vežimus.
Pabaigai leiskite pasitelkti neabejotinai autentišką citatą, kuri galėtų papildyti įvaizdžio formuotojų idėjų banką ir tarnauti savotišku epilogu šiam tekstui: „Dar ne Europa, bet jau Lenkijos prieigos“.
