Rugsėjo 27-ąją buvo užfiksuoti didžiausi susidūrimai nuo 2020-ųjų birželio mėnesio, kuomet žuvo kelios dešimtys žmonių. Armėnija ir Azerbaidžanas paskelbė karines padėtis, o Jerevanas dar pranešė ir apie visuotinę mobilizaciją. Tradiciškai, abi pusės kaltina viena kitą pradėjus karinius veiksmus.
Konflikto istorija
1988-aisiais Kalnų Karabacho autonominės srities (KKAS) tarybos deputatai, kurių daugumą sudarė armėnai, kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidžano SSR su prašymu priskirti Kalnų Karabachą Armėnijai. Sovietų Sąjungos centro komitetas atsakė neigiamai – dėl to kilo masinės protesto akcijos Chankende (Stepanakerte) ir Jerevane. Prasidėjo pogromai tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių gyvenvietėse.
1989-ųjų gruodį Armėnijos SSR ir KKAS pasirašė rezoliuciją dėl regiono įtraukimo į Armėnijos sudėtį, į ką Azerbaidžanas atsakė artilerijos salvėmis pasienyje su Kalnų Karabachu. 1990-ųjų sausį Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba paskelbė ypatingąją padėtį konflikto zonoje.
1991-ųjų balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje KKAS buvo pradėta vykdyti Azerbaidžano OMON ir SSRS vidaus reikalų pajėgų spec. operacija „Žiedas“. Jos metu buvo deportuoti 24 armėnų kaimai, daugiau nei 100 žmonių žuvo. Sovietų Sąjungos pajėgos vykdė nuginklavimo operaciją iki pat 1991-ųjų pučo Maskvoje, po kurio valstybė galutinai subyrėjo.
1991-ųjų rugsėjo 2-ąją Chenkende buvo įkurta Kalnų Karabacho respublika. Baku nepripažino šio akto – prasidėjo karas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Jo metu žuvo 15-25 tūkst. žmonių, daugiau nei 25 tūkst. buvo sužeista, šimtai tūkstančių taikių gyventojų turėjo palikti savo gyvenamąsias vietas.
1994-aisiais buvo pasirašytos trišalės paliaubos, kurių metu Azerbaidžanas faktiškai prarado Kalnų Karabacho kontrolę. Oficialiai Baku šią teritoriją laiko okupuota iki šiol.
Kalnų Karabachas nėra pripažintas tarptautiniu lygmeniu.
Konflikto paaštrėjimas tęsiasi jau 6 metus
2014-ųjų lapkritį santykiai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano stipriai paaštrėjo po to, kai Kalnų Karabache buvo numuštas armėnų sraigtasparnis Mi-24. Susikirtimo taškuose vėl prasidėjo apsišaudymas artilerijos pabūklais, šalys pirmą sykį nuo 1994-ųjų pradėjo kaltinti viena kitą dėl sunkiosios technikos panaudojimo. Tais metais ne sykį buvo pranešama apie susidūrimų metu žuvusius ar sužeistuosius iš abiejų konflikto pusių.
2016-ųjų balandžio 2-ąją konflikto zonoje atsinaujino karo veiksmai, kuriuos lydėjo abipusiai kaltinimai dėl sunkiosios karinės technikos panaudojimo.
Balandžio 3-ąją Azerbaidžano pareiškė vienašališkai nutraukianti karinius veiksmus. Tačiau tiek Jerevanas, tiek ir Chenkendas pranešė, kad kova tęsiasi.
Kaip ir pastarosiomis dienomis, tuomet abi konfliktuojančios pusės tris dienas skelbė apie milžiniškus priešininkų nuostolius (nuo 100 iki 200 žuvusiųjų), tačiau šie duomenys nepasitvirtindavo. Nepriklausomais JT vertinimais, konflikto metu žuvo 33 žmonės, daugiau nei 200 buvo sužeista.
Paskutinis konflikto paaštrėjimas buvo 2020-ųjų vasarą, liepos 12-16 dienomis. Abi pusės patyrė nuostolių, o dėl konflikto eskalacijos abi pusės kaltino viena kitą.
Rusijos ginkluotė Armėnijoje ir Azerbaidžane
Oficialiais duomenimis, Rusija 2013-aisiais pirmą sykį pristatė Armėnijai sunkiosios ginkluotės: 35 tankus, 110 šarvuotų automobilių, 50 raketų paleidimo įrenginių ir 200 ranketų. 2014-aisiais ginkluotė tiekiama nebuvo.
2015-ųjų rugsėjį Maskva ir Jerevanas susitarė dėl 200 mln. dolerių kredito suteikimo įsigyjant Rusijoje pagamintos ginkluotės per artimiausiu trejus metus. Už šias lėšas Armėnija turėjo gauti salvinės raketų ugnies sistemų „Smerč“, zenitinių raketų kompleksų „Igla-S“, sunkiųjų pabūklų TOS-1A, granatsvaidžių RPG-26, snaiperio ginklų, šarvuotų automobilių „Tigr“ ir kitos karinės technikos.
2010-2014 metais Azerbaidžanas taip pat sudarė su Maskva kontraktų dėl salvinės raketų ugnies sistemų S-300PMU-2, raketų ugnies sistemų „Top-2ME“, apie 100 karinių ir transporto sraigtasparnių įsigijimo.
Taip pat buvo susitarta įsigyti ne mažiau nei 100 tankų T-90S ir apie 100 šarvuočių BMP-3 bei kitos karinės technikos. Bendra sandorio vertė yra vertinama ne mažiau nei 4 mlrd. dolerių.
Geopolitinė įtampa
Šis konfliktas yra dar labiau komplikuotas ir dėl geopolitinės situacijos. NATO šalis Turkija buvo pirmoji, pripažinusi Azerbaidžano nepriklausomybę 1991-aisiais. Buvęs azerų prezidentas Heydaras Alijevas yra pareiškęs, kad tai yra „viena tauta su dviem valstybėm“. Abi jas vienija tiurkų kultūra, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas iškart pareiškė savo paramą Azerbaidžanui, rašoma BBC.
Maža to, Turkija iki šiol neturi jokių oficialių diplomatinių santykių su Armėnija. 1993-iaisiais Turkija uždarė savo sieną su Armėnija, taip palaikydama Azerbaidžaną kovoje dėl Kalnų Karabacho.
Tuo metu Armėnija palaiko gerus ryšius su Rusija. Pačioje Armėnijoje yra Rusijos karinė bazė, jos abi yra Kolektyvinio saugumo organizacijos narė. Nepaisant to, Vladimiras Putinas palaiko gerus ryšius ir su Azerbaidžanu, o Maskva jau paragino abi konflikto šalis nutraukti ugnį.
