REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sovietų Sąjungos lyderis Josifas Stalinas visur matė priešus. Tai jį paskatino pradėti plataus masto valymus, per kuriuos būtų sunaikinti visi, kurie galėtų kelti grėsmę jo valdžiai. Tačiau jo noras pašalinti bet kokią grėsmę savo gyvybei buvo pražūtingas šaliai ir kariuomenei.

Sovietų Sąjungos lyderis Josifas Stalinas visur matė priešus. Tai jį paskatino pradėti plataus masto valymus, per kuriuos būtų sunaikinti visi, kurie galėtų kelti grėsmę jo valdžiai. Tačiau jo noras pašalinti bet kokią grėsmę savo gyvybei buvo pražūtingas šaliai ir kariuomenei.

REKLAMA

Maskvos centre stovinčių Sąjungų rūmų Spalio menėje kadaise vykdavo didingos iškilmės. Tarp šių elegantiškų baltų kolonų ir grakščių šviesiai mėlynų sienų Rusijos aukštuomenės damos ir ponai susitikdavo pašokti ir mandagiai pasikalbėti.

Tačiau 1936 m. rugpjūčio 24 d. gražiojoje menėje įvyko kitas, daug liūdnesnis įvykis. Prieš teismą stojo 16 vyrų, kaltinamų žmogžudyste, išdavyste ir bandymu įvykdyti perversmą. Daugiau kaip 350 piliečių ir gausiai susirinkusios tarptautinės žiniasklaidos atstovų akivaizdoje kaltintojai pateikė neginčijamus įrodymus, po kurių kaltinamieji atgailaudami nuolankiai prisipažino įvykdę nusikaltimus. Jie pripažino esantys „išdavikai“ ir „padugnės“, kurie „nusipelnė būti sušaudyti“. Vis dėlto visi jie, kad ir ką buvo padarę, prisiekė ištikimybę Stalinui.

Labiausiai širdį draskė Levo Kamenevo, kuris kartu su Grigorijumi Zinovjevu buvo pagrindiniai kaltinamieji, žodžiai, kuriais jis baigė savo prisipažinimą: „Kad ir koks būtų man paskelbtas nuosprendis, iš anksto jį laikau teisingu.“ Kamenevas kreipėsi į savo vaikus, nes žinojo, kad daugiau niekada jų nepamatys. „Nežiūrėkite atgal. Eikite pirmyn kartu su tarybine liaudimi. Sekite Stalinu“, – pridūrė jis ir susmuko prie stalo, veidu įsirėmęs į rankas.

REKLAMA
REKLAMA

Kamenevo žodžiai buvo tik propagandinių šūkių, kuriuos jis be perstojo girdėjo per pastaruosius metus, pakartojimas. Tačiau patarime sekti Stalinu slypėjo šiurpi tiesa. Per ateinančius dvejus metus visi, kurie nesilaikė Stalino nustatytos krypties arba buvo tiesiog įtariami nenorintys jos laikytis, galėjo būti kankinami ir teisiami. Tai reiškė mirties nuosprendį arba geriausiu atveju ištrėmimą į sovietų valstybinius darbo lagerius Sibire. Istorikai mano, kad per šias masines žudynes, vadinamas Didžiuoju valymu, žuvo arba buvo ištremta daugiau kaip 1,7 mln. įsivaizduojamų ar tikrų Stalino priešų.

REKLAMA

Buvo išties ironiška, kad Kamenevas ir Zinovjevas buvo pirmieji Stalino taikiniai. Prieš 12 metų, kai mirė revoliucijos vadas Leninas, jie abu palaikė Staliną prieš jo varžovą Levą Trockį, kuris buvo laikomas neabejotinu Lenino įpėdiniu. Kamenevo ir Zinovjevo dėka Stalinas tapo tautos lyderiu. Stalinas ištrėmė Trockį ir pradėjo įgyvendinti didįjį planą, pagal kurį Sovietų Sąjunga, kuri tuo metu buvo atsilikusi agrarinė šalis, turėjo tapti viena pirmaujančių pasaulio pramoninių valstybių.

Didingas planas žlugo

Vis dėlto planas klostėsi ne visai taip, kaip sovietų lyderis įsivaizdavo. Siekdamas padidinti žemės ūkio efektyvumą, kad būtų galima išmaitinti daugybę pramonės darbininkų, Stalinas vykdė kolektyvizaciją, iškeldino milijonus valstiečių ir privertė juos steigti kolektyvinius ūkius. Dėl šių drastiškų metodų kilo didžiulis badas, per kurį mirė mažiausiai šeši milijonai žmonių. Pramonėje Stalinas iki galo vykdė savo išpūstą penkmečio planą, kuris vis labiau kenkė valstybės gerovei ir turtui. 1932–1934 m. Stalinas buvo vis dažniau kritikuojamas. Vienos partijos frakcijos išleistoje brošiūroje netgi buvo teigiama, kad Stalinas yra „piktoji revoliucijos dvasia“, ir agituojama už Trockio sugrįžimą.

REKLAMA
REKLAMA

Permainos nuėjo per toli. Net ištikimiausi šalininkai, tokie kaip Kamenevas ir Zinovjevas, atkreipė dėmesį į Stalino vadovavimo klaidas. Tuo pat metu spaudimas iš išorės augo. Rytuose vis garsiau žvangėjo karingosios Japonijos kardai, o vakaruose girdėjosi žygiuojančių nacių, prieš kelerius metus užėmusių valdžią, žingsniai. Stalinas, norėdamas išlaikyti valdžią, turėjo imtis veiksmų.

1934 m. Stalinas sugalvojo, kaip atsikratyti savo kritikų. Gruodžio 1 d. populiarusis Komunistų partijos  Leningrado komiteto pirmininkas Sergejus Kirovas buvo nušautas prie savo kabineto durų partijos būstinėje. Žudikas Leonidas Nikolajevas buvo sulaikytas iš karto, tačiau daugelis istorikų mano, kad už nužudymą atsakingas buvo Stalinas. Jis baiminosi, kad Kirovo populiarumas ilgainiui ims kelti grėsmę jo pozicijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neturėdamas nė menkiausio įrodymo, Stalinas patraukė atsakomybėn grupę žinomų kritikų. Tarp jų buvo Zinovjevas ir Kamenevas. Abu prisipažino, kai Stalinas pažadėjo, kad jiems nebus įvykdyta mirties bausmė. Sovietų lyderis iškart pamiršo savo pažadą ir tą pačią naktį abu vyrai buvo nuvesti į saugumo tarnybos NKVD pastato rūsį ir sušaudyti. Kitiems 14 kaltinamųjų taip pat buvo įvykdyta mirties bausmė.

Inžinierių įspėjimai buvo ignoruojami

Šios egzekucijos buvo tik pradžia. Visą rudenį tęsėsi Stalino kritikų areštai, šį kartą juos kaltinant sabotažu ir teroristine veikla.

Kaltinimai atrodė įtikinami, nes Sovietų Sąjungoje įvykdavo daugybė nelaimingų atsitikimų darbe, o tai kenkė didžiajam Stalino industrializacijos planui. Vien 1934 m. valdžios institucijos visoje šalyje užregistravo 62 tūkst. nelaimingų atsitikimų geležinkeliuose. Sunkioji pramonė ir kalnakasyba taip pat smarkiai nukentėjo nuo nelaimingų atsitikimų ir avarijų. Kai 1936 m. sprogimas „Centralnaja“ šachtoje nusinešė 12 kalnakasių gyvybių ir sužeidė 14, Stalinas suėmė šachtos vadovus. Vėliau vykusiame teisme aštuoni inžinieriai buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti. Atlikus kratą įmonės kontoroje paaiškėjo, kad nužudyti inžinieriai buvo nekalti: jie ne kartą informavo valdžią, kad kasykla yra pavojinga, tačiau į tai niekas nereagavo.

REKLAMA

Daugelio nelaimingų atsitikimų priežastis buvo visai kita – siekdami išpūsto penkmečio plano tikslo, pramonės, geležinkelių ir kalnakasybos įmonių darbininkai ir vadovai smarkiai sumažino saugos reikalavimus, dėl ko ir padaugėjo nelaimingų atsitikimų. Persekiodamas darbininkus ir pramonininkus Stalinas galėjo vienu šūviu nušauti du zuikius – taip jis atsikratydavo bet kokios atsakomybės už industrializacijos sukeltus žmogiškuosius nuostolius ir įgydavo pretekstą sunaikinti dar daugiau savo priešų.

Per trumpą laiką Stalino įsakymu NKVD įkalino šimtus geležinkelio darbininkų. Be to, Stalinas šalino vis daugiau partijos narių. Kito proceso metu 17 žmonių buvo apkaltinti steigiant kontrrevoliucinį centrą, vadinamą „Antisovietiniu jungtiniu trockininkų-zinovjevininkų centru“, kuris neva vykdė teroristinę veiklą. Sausio 23 d. prasidėjęs viešas teismo procesas buvo toks pat griežtas kaip ir ankstesnysis.

REKLAMA

Generalinis prokuroras, kaip ir daugumoje bylų, buvo Andrejus Vyšinskis. Jis argumentavo neturėdamas jokių konkrečių įrodymų, tačiau griausmingai pasisakė prieš teisiamųjų suole sėdinčius mirties bausmės nusipelniusius „pasiutusius šunis“ ir „prakeiktus kenkėjus“.

Vakarai tikėjo Stalinu

Vakarų komunistų partijos skubėjo palaikyti Staliną. „Įrodymų šioje byloje pakako įtikinti net didžiausius skeptikus. Buvo aišku, kad šie vyrai ėjo išvien su Trockiu ir fašistinėmis jėgomis, įvykdė daugybę baisių nusikaltimų, nusinešusių žmonių gyvybes bei padariusių didelę žalą“, – rašė žymus britų komunistas Robinas Page Arnotas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Partijos nariai buvo ne vieni. „Tikriausiai būta sąmokslo... jei kaltinamieji turėjo vilties būti išteisinti, kodėl jie prisipažino?“ – klausė nuosaikus britų laikraštis „The Observer“. Be to, sovietų gyventojai pasitikėjo ir palaikė Staliną. Likus kelioms dienoms iki nuosprendžio paskelbimo, sausio 30 d., 200 tūkst. žmonių, nors lauke ir spaudė 27 laipsniai šalčio, Raudonojoje aikštėje išreiškė savo paramą. „Teismo nuosprendis yra žmonių nuosprendis“, – skelbė plakatai. 13 iš 17 kaltinamųjų buvo sušaudyti, o likusieji išsiųsti į lagerius Sibire.

Tačiau Vokietijos ir kitų užsienio šalių paramos pareiškimų Stalinui nepakako. Jis vis dar bijojo prarasti valdžią, o labiausiai baiminosi, kad kiti lyderiai taps populiaresni už jį. Šiuo požiūriu niekas nebuvo pavojingesnis už Raudonosios armijos karininkus. Revoliucijos ir vėliau vykusio pilietinio karo propagandoje kareiviai ir karininkai buvo išaukštinti kaip didvyriai. Stalinas baiminosi, kad šis kultas sukurs varžovą, galintį nušalinti jį nuo valdžios. Šalia įprastų valymų jis pradėjo kurpti kaltinimus karininkams ir puskarininkiams.

REKLAMA

Pagal planą, kuris buvo tarsi iš šnipų romano, Stalinas sėkmingai padvigubino šnipų skaičių. Tokiu būdu buvo suklastoti dokumentai, kurie įrodė, jog žymūs karininkai buvo susimokę su nacistine Vokietija. 1937 m. birželio 11 d. devyni vyresnieji karininkai, apkaltinti išdavyste, buvo nuteisti ir tą pačią naktį sušaudyti.

Skirtingai nei partijos nariams, karininkams nebuvo surengtas viešas teismo procesas. Stalinas bijojo, kad patyrę karininkai atskleis jo melus. Be to, jis nuogąstavo, kad gyventojai nusiteiks prieš jį, jei jis leis viešai pažeminti tokius gerbiamus karininkus.

Karininkai dingdavo vienas po kito

Daugumai sušaudytųjų buvo būdinga tai, kad jie buvo jauni ir uoliai propagavo naujus ginklus, tokius kaip bombonešiai ir tankai. Be to, nė vienas jų nereiškė entuziazmo dėl partijoje vykdomų valymų. Praėjus mažiau nei dviem savaitėms po pirmųjų egzekucijų, buvo suimta 980 karininkų, įskaitant 21 armijos korpuso ir 37 divizijos vadus. Prestižinėje Frunzės karo akademijoje Maskvoje 1937 m. rudenį nebuvo nė dienos, kad nebūtų suimtas kuris nors dėstytojas. Vienas iš jų net buvo suimtas per paskaitų pertrauką.

REKLAMA

Karininkai greitai pakeisdavo vieni kitus, kad užpildytų po suėmimų gretose atsiradusias spragas. Paklaustas, kaip kariuomenėje tvarkomasi su dažnomis permainomis, vienas karininkas atsakė: „Mes elgiamės taip, kaip nurodyta įsakymuose: kai karininkas palieka diviziją, jį pakeičia antrasis pagal rangą; kaip ir karo metu.“

Stalinas siekė visiškai pašalinti bet kokias konkuruojančias nuomones ir įtakas. 1937 m. liepos 2 d. Politinis biuras, valdžios politiką formuojanti institucija, įsakė vietiniams partijos sekretoriams visoje Sovietų Sąjungoje sušaudyti „priešiškiausius antisovietinius elementus“. Teisėjais turėjo būti vadinamieji trejetai, sudaryti iš vietinių partijos narių – paprastai tai būdavo partijos sekretorius, prokuroras ir vietinis NKVD vadovas, o žudymai turėjo būti organizuojami taip, kaip Stalinas juos planuodavo pramonės taikiniams. 1937 m. liepos 30 d. kartu su NKVD vadovu Nikolajumi Ježovu Stalinas išleido nurodymą kiekvienam regionui įvykdyti dvi kvotas: vieną areštams, kitą egzekucijoms. Pirminės kvotos numatė 259 450 areštų ir 72 950 mirties bausmių. Atskirų regionų partijų lyderiai noriai vykdė Stalino įsakymus ir po kelių dienų jau prašė padidinti kvotas. Stalinas atsainiai vienu plunksnos brūkštelėjimu padidino kvotas iki 767 397 areštų ir 386 798 egzekucijų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuo pačiu metu Stalinas pradėjo dorotis su „nacionalinėmis grupėmis“, kaip tai buvo vadinama sovietų žargonu, t. y. karo belaisviais, pabėgėliais ar imigrantais. Išpuoliai skaudžiai smogė lenkams: iš 247 157 sušaudytų užsieniečių 110 tūkst. buvo lenkai.

Partijos elitas šoko ant be perstojo liejamo tautos kraujo

Kol vyko egzekucijos, Stalinas ir partijos elitas linksminosi. Stalino aplinkos žmonės, elegantiškai apsirengusios moterys ir pasipūtę vyrai, šoko pagal būsimus džiazo hitus ir filmų melodijas. Viena populiariausių dainų buvo „Vis aukščiau ir aukščiau“. Ja siekta įamžinti tų metų sovietų aviacijos laimėjimus. Pavyzdžiui, 1937 m. birželio 20 d. sovietų lėktuvas pirmasis nuskrido į Kanadą per Šiaurės ašigalį. Prieš kelerius metus pastatytas milžiniškas viešbutis ir didelis miesto metro pabrėžė Maskvos, kaip sostinės ir metropolio, statusą. „Tai buvo džiaugsmo, didelių vilčių ir tikėjimo ateitimi metas“, – prisiminė Stepanas Mikojanas, vieno iš ištikimų Stalino šalininkų Politiniame biure sūnus.

REKLAMA

Paprastų piliečių gyvenimas buvo nekoks, todėl, siekiant pagerinti nuotaiką, prie geležinkelių buvo dalijami lankstinukai „Kaip organizuoti geležinkelio dainų ir šokių ansamblius bei džiazo orkestrus“, kuriuose buvo nurodyta kiekvienoje stotyje įkurti džiazo grupę.

Geros nuotaikos reikėjo, nes per trumpą laiką NKVD sušaudė tiek daug darbininkų, kad geležinkeliams tapo sunku išsilaikyti. Kitos visuomenės grupės taip pat jautė valymų poveikį. Dažnai trūko kvalifikuotų žmonių, galinčių užimti darbo vietas.

Pats Stalinas buvo pasirengęs naujai pradžiai. Beveik visų Lenino laikų komunistų buvo atsikratyta. Tie, kurie liko, turėjo būti dėkingi jam už savo gyvenimą ir karjerą, tad, kaip tikėjosi sovietų lyderis, bus jam visiškai ištikimi. Todėl 1938 m. lapkričio 17 d. jis išleido dekretą, kuriame teigė, kad dauguma įsakymų, kuriais leista žudyti, buvo paskelbti iš būtinybės. Siekiant išvengti kritikos bangos, kuri neišvengiamai kiltų iš NKVD ir kitų asmenų, suinteresuotų teroristinio režimo palaikymu, aukščiausio rango slaptųjų tarnybų agentai ir kiti įkalčių turintys asmenys buvo nužudyti.

REKLAMA

Tarp nužudytųjų buvo ir NKVD viršininkas Nikolajus Ježovas, kuris entuziastingai stebėjo ir dalyvavo kankinimuose bei vadovavo žudynėms. Kai Stalino žmonės atliko kratą jo bute, jie aptiko šiurpinantį radinį: tarp pusiau tuščių viskio butelių gulėjo dvi kruopščiai nupoliruotos pistoleto kulkos su išgraviruotais dviem vardais: Kamenevas ir Zinovjevas.

Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!

laikai,kai nebuvo koncervu ir geju paradu
Džiugašvilis- Stalinas, Berija buvo žiaurūs gruzinai (.
Kuklumu nepasižymi ponas
Kuklumu nepasižymi ponas
"tokie kaip aš, Gabrielius Landsbergis, Mahatma Gandis, karalienė Diana"
Dar Jėzų Kristų prisimink.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų