„Prezidentas visiškai sveikas. Širdies stimuliatorius veikiai puikiai.“ - ištransliavo nacionalinis transliuotojas. Prezidentas jaunatvišku žingsniu išeina (išbėga) iš ligoninės, pajuokauja apie neaktyvius lietuvius rinkimuose. Liūdna tiesa šmėsteli tarp eilučių. Prezidento veidu prabėga šešėlis, jis tautai pažada, kad deramai vykdys savo pareigas iki kadencijos pabaigos. Jis pasistengs. Prezidentas vėl visiškai sveikas. Visiškai. Šalia stovi grupelė žmonių baltais chalatais. Taip pat linguoja į taktą, kartodami mantrą-užkeikimą: visiškai sveikas, visiškai sveikas...
Štai tokios valstybininkų sukurto režimo grimasos. Tik gaila vargšo senuko Prezidento. Senukų visada gaila. Prezidentas tikrai yra geras žmogus, visada turėjęs gerų ketinimų. Klausomės šių propagandinių pasakų, lyg „brežnevo“ laikais. Niekas nesipiktina, niekas nekreipia dėmesio. Simptomatiškas abejingumas.
Linkime nueinančiam Prezidentui sveikatos, kaip ir kiekvienam žmogui. Kokie gi paskutiniojo penkmečio rezultatai? Prezidento kadencija baigiasi, daugelis pasakys, jog turbūt išmintingiausia jam leisti „atbūti“ savo paskutines dienas valstybės vadovo poste, leisti ramiai perduoti bylas Išrinktąjai Prezidentei. Galbūt. Tačiau gal bent jau verta paminėti „visos karaliaus kariaunos“ užsienio politiką. Kuri buvo ir yra neatsiejama nuo valstybininkų klano veiklos.
Būtent jam tapus prezidentu Lietuvoje įsigalėjo niekieno nerinkta įtakos grupė, kurią šiandien įprastai vadiname valstybininkais. Šios „sprendimų priėmėjų“ bendruomenės aktyvios veiklos pradžia – 1998 metai, kai naujojo Prezidento patarėju buvo paskirtas ponas Albinas.
O ši formavo uždavinius ne vien VSD. Pagrindiniu atraminiu punktu valstybininkams tapo ne VSD, o Užsienio reikalų ministerija. Nes čia viskas ir prasidėjo, visas šis „brainstorming“, pasibaigęs valstybininkų klano suformavimu.
Apie valstybininkus – atskira kalba. Kartą apie juos paklausiau vieno iš buvusių jėgos struktūrų vadovų. Šis man trumpai apibūdino vieno iš valstybininkų klano atstovų, šiuo metu sėkmingai besidarbuojančio Diplomatinėje tarnyboje ambasadoriumi, veiklą. Buvo pasakyta paprastai: jei faktams, kurie buvo žinomi jam, kaip buvusiam specialiosios tarnybos vadovui, būtų „duota procesinė eiga“, šis pilietis grįžtų iš užsienių su antrankiais. Taip ir pasakė – tiesiai ir aiškiai. Tačiau negrįžta, o toliau sėkmingai dirba Lietuvos labui. Ir negrįš (su antrankiais), kol turės tokių galingų užtarėjų, koks buvo nueinantis Prezidentas.
Prezidentas labai didžiuojasi savo darbais užsienio politikos srityje. Kokia ji buvo, Lietuvos užsienio politika? Galima pasakyti „vyniojant į vatą“ arba diplomatiškai, o galima taip, kaip yra. Deja, tai buvo nesubalansuota, dažnai rėksminga ir pretenzinga, bandanti vien žodžiais mūsų valstybę paversti kažkokiu neegzistuojančiu „centru“ politika. Šis „centras“, pasirodo, vadovaujasi vertybėmis užsienio politikoje. Tačiau vidaus politikoje vadovautis nenori. Ir Ekselencija Prezidentas ne visada vadovavosi, kaip vėliau pasirodė.
Kaip žiūrėtume į žmogų, daug kalbantį apie šeimyninio gyvenimo vertybes, tačiau pats prelegentas būtų keturis kartus vedęs ir turėtų tris meilužes? Taip užsienyje žiūrima ir į mūsų valstybę, kai garbūs valstybės vyrai ima postringauti apie „vertybinį pasirinkimą“ užsienio politikoje ir kitus gražius ir teisingus teorinius dalykus. Kažkada mūsų valstybė buvo gerbiama. Geras šio tarptautinės bendruomenės požiūrio pavyzdys – „Vilniaus dešimtuko“ iniciatyva. Tačiau tai buvo labai seniai... Beje, irgi esamo Prezidento, laikais, kelio pradžioje. Tačiau pagrindinis įdirbis buvo atliktas kitų žmonių, buvusių ir dirbusių anksčiau. Nenoriu visiškai atimti nuopelnų ir iš mūsų Prezidento. Jų tikrai būta.
Vieną tikrai gerą darbą Prezidentas atliko. 1998 metais neleido pasiekti aukščiausio valstybės posto Artūrui Paulauskui. Kitaip dabar turėtume dar baisesnį ir absurdiškesnį valstybininkų klano įsigalėjimą. Jau vien todėl ir visą pirmąją Prezidento kadenciją galima vertinti teigiamai. Tiesiog toks buvo pasirinkimas: tarp tikro valstybininko ir jiems prijaučiančio. Tuomet nugalėjo prijaučiantis.
Žodžiais užsienio politikos strategai dažnai mėgdavo pakalbėti apie „gerai subalansuotą užsienio politiką“. Tarp kokių dviejų priešybių, arba polių, šis balansas yra įmanomas? Pirmasis polius – minėtosios vertybės užsienio politikoje, etika ir moralė, tarptrautinių normų laikymasis ir dvigubų standartų vengimas. Antrasis polius – taip vadinama reali užsienio politika, kai daugiausia akcentuojami šalies medžiaginiai interesai ir geri santykiai su kaimynais. O gerai subalansuota užsienio politika – tai politika, kai pasiekiama aktyvi pusiausvyra tarp šių dievų kraštinių. Šių polių taip pat nederėtų vertinti gėrio ir blogio požiūriu. Kas bebūtų, jie tokie ir išliks, tačiau mūsų užsienio reikalų politikos kursas gali būti keičiamas bei vertinamas, atsižvelgiant tiek į vertybes, tiek į interesus.
Taigi, nereikia būti dideliu ekspertu, kad pasakyti, į kokį polių buvo daugiau nukreipta nueinančio Prezidento užsienio politika. Kurią tikrai sunku pavadinti žodžiu „subalansuota“. Ir bėda glūdi ne tiek paties Prezidento valioje ir veikloje. Bėda ta, kad visus tuos metus komandavo šešėliniai veikėjai, primetantys Prezidentui savo valią ir požiūrius. Ir nebūtinai šešėliniai. Pvz., buvusio užsienio reikalų ministro A.Valionio veikla ir charakterio bruožai labai tinka apibūdinti mūsų šalies užsienio politikos veidą tuo laikotarpiu – tai buvo kategoriška, bekompromisė politika. Skaldymo politika.
Gal ir suklydau, parašydamas, jog ši užsienio pilitika Prezidentui buvo primesta. Gal nuomonės pagrindiniais klausimais ir sutapo. Tuo blogiau tokiai Lietuvos užsienio politikai. Blogis yra ne tiek nuokrypis į vertybinį užsienio politikos polių (perlenkimai į kitą pusę būtų dar mažiau pageidautini), kiek tuščios kalbos ir nesugebėjimas žodžių patvirtinti darbais, pirmiausia, asmeniniu politiko pavyzdžiu. Ir tai, suprantama, ne vien Prezidento problema.
Tapus UR ministru V.Ušackui, atsirado daugiau požymių, kad yra bandoma pakoreguoti šalies užsienio politikos kursą, paverčiant jį bent šiek tiek daugiau subalansuotu. Bent jau norai tokie tikrai matyti. Ir pasirodo, kad nuo Prezidento valios priklauso tikrai ne viskas. Juk, šiaip ar taip, turime ir užsienio reikalų ministeriją, kuri atlieka liūto darbų dalį užsienio reikalų dirvonuose. Kaip bebūtų, situacija kol kas mažai pasikeitusi ir Išrinktosios Prezidentės darbas bus brėžti pakoreguotą Lietuvos užsienio politikos kursą.
Išrinktoji Prezidentė gali jaustis ramiai ir užtikrintai. Po tokios silpnos ir prieštaringos nueinančio Prezidento kadencijos, ką pozityvaus ji bepadarytų, visuomenė įvertins pakylėtai, su džiaugsmu. Stiprus vadovas dar labiau savo gerąsias savybes gali išryškinti silpnojo fone. Tą naujoji Prezidentė ir padarys.
