Turtingi tėvai niekada negalėjo būti ramūs, kad jų vaikai netaps grobikų aukomis. Ypač daug tokių atvejų nutiko Amerikoje Didžiosios depresijos metais. Pagrobėjų veiksmai stebina amžininkus arba žiaurumu, arba kvailumu, arba ir vienu, ir kitu.
Žmonių grobimo Amerikoje istorija ilga. Pirmasis vaiko pagrobimo atvejis siekiant gauti išpirką užfiksuotas dar XIX amžiuje, ir amerikiečiai ilgam jį įsiminė.
Suviliojo saldainiais
1874 metų liepos 1 d. turtingame Filadelfijos priemiestyje Germantoune du berniukai išėjo į kiemą. Vyresniajam Walteriui buvo penkeri, o jaunesniajam Charley – ketveri. Jų tėvas Christianas Rossas buvo laikomas pasiturinčiu žmogumi, nes turėjo didelį namą. Iš tikrųjų šeimos finansinė padėtis labai pablogėjo po 1873 metų biržų krizės ir C. Rossas balansavo ties bankroto riba. Tačiau žmonės nežinojo apie jo problemas ir toliau pavydžiai žiūrėjo į jo neva pasakiškus turtus.
Walteris ir Charley žaidė kieme priešais tėvo namus, kai šalia sustojo ekipažas, kuriame buvo du vyrai. Nepažįstamieji pašaukė vaikus ir pasiūlė pasivažinėti. Dėdės pasiūlė berniukams saldainių ir pažadėjo nupirkti fejerverkų, jeigu šie sutiks pasivažinėti jų puskarietėje, ir broliai džiaugsmingai priėmė jų pasiūlymą. Nepažįstamieji nusivežė vaikus prie parduotuvės, kur buvo prekiaujama bengališkomis ugnelėmis, fejerverkais ir kitokiais pirotechniniais gaminiais, davė Walteriui 25 centus ir pasiuntė nupirkti fejerverką. Kai berniukas išėjo iš parduotuvės, ekipažo su jo jaunesniuoju broliu nebebuvo.
Kaimynas pranešė C. Rossui, kad jo vaikus išsivežė nepažįstami žmonės. Sunerimęs tėvas pradėjo paiešką, ir netrukus garbingi piliečiai atvedė apsiverkusį Walterį. Berniukas papasakojo, kas atsitiko broliui, ir apibūdino pagrobėjus. Anot jo, vienas iš jų buvo „beždžionės nosimi“. C. Rossas įdėjo skelbimą į laikraščius ir prašė grąžinti vaiką. Po dviejų dienų gavo laišką, mirgantį rašybos klaidomis: „Pone Rossai, nesirūpinkite, jūsų sūnelis Charley sveikas gyvas, mes jį laikome pas save, ir jokia jėga žemėje jo iš mūsų neatims. Jums teks sumokėti, kad mes jį paleistume.“ Liepos 7 d. C. Rossas gavo antrą laišką, kuriame pagrobėjai reikalavo 20 tūkst. dolerių, tai mūsų laikais atitinka maždaug 400 tūkst. dolerių. Tokių pinigų C. Rossas neturėjo, todėl pranešė policijai ir kreipėsi į visuomenę. Žmonės susijaudino. Naujienos apie Charley paiešką buvo spausdinamos pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, šia proga sukurta daina „Grąžinkite mylimą sūnų“ tapo tikru hitu.
Pagrobėjai keletą kartų buvo paskyrę vietą, kur tėvas turėjo atnešti pinigus, bet nė karto ten nepasirodė sutartu laiku. Netikėtai pagrobėjų laiškų srautas nutrūko.
Po kiek laiko šie sukčiai vėl apsireiškė. Niujorke nežinomi plėšikai naktį įsibrovė į vieno teisėjo namus. Per susišaudymą vienas iš vagių buvo nušautas iš karto, o antrasis dar rodė gyvybės ženklus. Sužeistasis pasakė esąs Joe Douglasas, o nušautasis – Billas Mosheris ir kad jie pagrobė C. Rossą. Nusikaltėlis mirė taip ir nespėjęs pasakyti, kur ieškoti C. Rosso – gyvo ar mirusio.
Policija atpažino B. Moshelį ir J. Douglasą. Abu jie buvo profesionalūs nusikaltėliai, neseniai paleisti iš kalėjimo. Juos atpažino ir pagrobtojo vyresnysis brolis. B. Moshelio nosis iš tiesų buvo bjauri kaip beždžionės, tad suklysti buvo neįmanoma. Tačiau C. Rosso taip ir nerado. Vaiko tėvas iki gyvenimo pabaigos bandė rasti sūnų ir jo paieškoms išleido apie 60 tūkst. dolerių. Pas jį nuolat atkakdavo apsišaukėlių ir prisistatydavo esantys stebuklingai išsigelbėjęs Charley. Tačiau nė vienas iš jų taip ir nebuvo priimtas į šeimą. Paskutinis tariamasis Charley buvo 69 metų stalius Gustave'as Blairas, jis apsireiškė 1939 metais, bet nusenęs Walteris Rossas atsisakė pripažinti, kad tai jo dingęs brolis.
Žiaurus sumanymas
1927 metų gruodį Los Andžele buvo pagrobta dvylikametė Marion Parker, bankininko Perri Parkerio duktė. Pagrobėjas pasiėmė mergaitę prisistatydamas esąs tėvo banko darbuotojas. Nusikaltėliui nereikėjo dėti didelių pastangų, kad persikūnytų į banko tarnautoją – tai buvo Williamas Hickmanas, atleistas iš P. Parkerio banko už machinacijas su čekiais. Jis pareikalavo santykinai nedidelės išpirkos – 1,5 tūkst. dolerių ir P. Parkeris nedvejodamas atnešė pinigus į paskirtą vietą. Deja, jo dukra tuo metu jau buvo negyva. Marion atpažino pagrobėją – buvusį tėvo tarnautoją – ir per neatsargumą jam apie tai pasakė. W. Hickmanas ją pasmaugė, o paskui dar perpjovė gerklę. Kūną supjaustė į gabalus, bet vėliau nusprendė, kad P. Parkeris neatiduos jam pinigų, jeigu nepamatys dukters gyvos. Todėl jis nutarė padaryti vaiko iškamšą.
Išėmęs vidaus organus kūną prikimšo skudurų, o vokus prisiuvo siūlais, kad akys būtų atmerktos. Kadangi aukos rankos ir kojos jau buvo nupjautos, nusikaltėlis lavoną standžiai suvystė, kad galūnių nebuvimas nekristų į akis. Tada kūną pasodino ant galinės automobilio sėdynės ir išvažiavo susitikti su aukos tėvu. Gavęs pinigus jis išmetė kūną iš mašinos ir nurūko.
W. Hickmanas (nuotr. SCANPIX)
Žinoma, taip žvėriškai pasielgęs W. Hickmanas neturėjo galimybių likti laisvėje. Jam gaudyti buvo paskirta 20 tūkst. policininkų, o už žudiko galvą pažadėta 50 tūkst. dolerių premija. Nusikaltėlis buvo sučiuptas, nuteistas ir pakartas.
Nežinojo, ką grobia
Ne visi pagrobėjai buvo tokie žiaurūs, tačiau kartais pakakdavo jų gerumo, kad aukai sugriautų gyvenimą. 1933 metais Kanzas Sitis buvo klestėjimo ir santykinės ramybės oazė Didžiosios depresijos apimtoje šalyje. Miestą geležine ranka valdė Demokratų partijos vietos skyriaus vadovas Tomas Pendergastas, visus svarbius postus užėmė jo žmonės. Kanzas Sičio „grietinėlė“ nesibodėjo imti kyšius ir sparčiai turtėjo.
Vienas iš T. Pendergasto statytinių buvo teisėjas Henry McElroy – jis buvo užėmęs miesto valdytojo postą. Jis buvo turtingas ir įtakingas, tačiau turėjo vieną silpnybę – 25 metų dukrą Mary. Mergina lydėdavo tėvą į visus oficialius renginius. Nusikaltėliai nusprendė ją pagrobti, tačiau menkai suvokė, ką ir kaip grobs.
Gauja susidėjo iš keturių asmenų. Jai vadovavo spėjęs pasėdėti kalėjime už sukčiavimą Walteris McGee ir jo brolis George'as. Šis kadaise studijavo mediciną, bet metė mokslus dėl materialinių sunkumų. Kiti du – Clarence'as Clickas ir Clarence'as Stevensas. Jie buvo vidurinės klasės amerikiečiai ir nuskurdo depresijos laikotarpiu.
Verta daugiau
1933 metų gegužės 27 dieną W. McGee ir C. Stevensas įsiveržė į H. McElroy namą ketindami pagrobti jo dukrą. Pagrobėjai nesivargino smulkiau pasidomėti numatoma auka ir manė, kad tai maža mergaitė. Galima įsivaizduoti jų nustebimą sužinojus aukos amžių. Per užpuolimą Mary maudėsi vonioje ir ją dengė tik muilo putos. Sutrikę nusikaltėliai mandagiai pasišalino iš vonios kambario, leido merginai nusišluostyti ir apsirengti. Tada jie pasakė, kad iš tėvo pareikalaus 60 tūkst. dolerių. „Aš verta daugiau!“ – sušuko išdidi gražuolė. Paskui ji nesipriešindama išvažiavo pagrobėjų automobiliu.
Sužinojusi apie tokią griežtą teismo nutartį Mary patyrė šoką (nuotr. SCANPIX)
Auka susirgo depresija
Mary savo pagrobimą priėmė kaip linksmą nuotykį, o ir pagrobėjai su ja buvo malonūs ir paslaugūs. W. McGee saugojo belaisvę ir net prisirišo prie jos, o ir mergina koketavo su juo, nors buvo pritvirtinta prie sienos antrankiais. Ši merginos nelaisvė viso labo truko 29 valandas. Teisėjas sumokėjo išpirką, ir pagrobėjai ją pristatė į sutartą vietą, o atsisveikinimo proga net įteikė rožių. Mary manė, kad viskas baigėsi, bet miestą valdančios viršūnės įsibrovimą į teisėjo namą priėmė kaip pačios valdžios ataką. Pagrobėjai buvo sučiupti ir nubausti griežčiausiomis bausmėmis. W. McGee nuteistas mirties bausme, o jo bendrininkai ilgam sėdo už grotų.
Sužinojusi apie tokią griežtą teismo nutartį Mary patyrė šoką. Ji maldavo nebausti mirtimi W. McGee, ir mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Bet to pasirodė per maža. Merginą apėmė ilgalaikė depresija, ji pradėjo vartoti opiumą. Mary ilgai sielojosi dėl savo pagrobėjų ir prarado interesą gyventi. 1939 metais jos tėvas buvo apkaltintas korupcija, bet mirė nuo infarkto nesulaukęs teismo, o 1940 metais Mary nusižudė.
FAKTAI: Pagrobimai Lietuvoje
Pirmasis vaiko pagrobimas Lietuvoje užfiksuotas 1993 metais, kai jaunų sutuoktinių pora norėdama pasipelnyti pagrobė mažametį muitininko sūnų.
1995 metais Kaune du jaunuoliai nutarė pagrobti kauniečio verslininko Č.V. vienturtę dukrą. Ji buvo pagrobta vidury dienos prie pat namų. Žmonės viską matė pro langus ir įsidėmėjo automobilio markę, spalvą bei tikrus valstybinius numerius.
Prieš metus du prasiskolinę bedarbiai, tikėdamiesi didžiulės išpirkos, Klaipėdoje pagrobė į mokyklą einantį septynmetį berniuką. Iš jo motinos pareikalavo 400 tūkstančių litų išpirkos. Įkaito drama baigėsi laimingai.
Leonas Grybauskas
