REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Justina Vanagaitė jojimo sporto pasaulyje laurus skina nuo 15 metų. Pirmą kartą 13-os ant žirgo užsėdusi mergina negalvojo, kad tai bus jos gyvenimo aistra. Pirmus kartus jojikė, trenerė bei čempionė prisimena kritusi, atsikėlusi ir vėl kritusi, bet kaip pati sako, noras, kuris yra didesnis už baimę, visada nugali.

Justina Vanagaitė jojimo sporto pasaulyje laurus skina nuo 15 metų. Pirmą kartą 13-os ant žirgo užsėdusi mergina negalvojo, kad tai bus jos gyvenimo aistra. Pirmus kartus jojikė, trenerė bei čempionė prisimena kritusi, atsikėlusi ir vėl kritusi, bet kaip pati sako, noras, kuris yra didesnis už baimę, visada nugali.

REKLAMA

Žirgai – kaip liga

„Kalbant apie pradžią, nebuvau labai perspektyvi, man sunkiai sekėsi išlaikyti pusiausvyrą, reikėjo koreguoti sėdėseną. Vėliau juodai dirbdama ir padedama trenerės pasiekiau pradinius rezultatus. Pirmąjį jojimo pusmetį važinėjau į arklides kas antrą savaitgalį, vėliau, atėjus vasaros atostogoms, tėvai prikraudavo man maisto, atveždavo į arklides ir palikdavo ilgesniam laikui. Po šios vasaros netrukus „susirgau“ žirgais. Pradėjau joti kiekvieną, mielą dieną. Žirgynas buvo 35 kilometrai už Vilniaus, Jašiūnuose, todėl, vos pasibaigus pamokoms mokykloje, sėsdavau į autobusą ir važiuodavau Šalčininkų kryptimi. Namo kasdien grįždavau apie 10 valandą vakaro, o dar reikėdavo ir namų darbus paruošti“, – prisimena mergina.

Justina atskleidžia, kad jojant kelis kartus per savaitę ar rečiau, niekada netapsi profesionalu. Norint žirgų sporte ką nors pasiekti, jį suprasti – joti reikia kasdien, visus metus iš eilės.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmas nuosavas žirgas ir čempionės titulai

„2004 metais rimtai pradėjau ruoštis dailiojo jojimo varžyboms. Pirmas sezonas galbūt nebuvo pats geriausias, bet sukaupusi visas jėgas ir įdėjusi dar daugiau darbo, nuo antrojo sezono atsidūriau pirmose vietose. Ir nuo 2006 metų daugybę sezonų buvau dailiojo jojimo čempionė. Vėliau gavau pirmą nuosavą žirgą, vardu Sir Paul. 18-ojo gimtadienio proga man jį padovanojo tėvai“, – pasiekimais ir laimės akimirkomis džiaugiasi pašnekovė.

REKLAMA

J. Vanagaitė sako, kad, be dailiojo jojimo, Lietuvoje dar populiarūs konkūrai (šokinėjimas per kliūtis) ir trikovė, kuri susideda iš dailiojo jojimo, konkūrų ir kroso.

Krosas yra panašus į konkūrus, tai šokinėjimas per kliūtis, tik kliūtys dažniausiai stovi lauke ir yra stacionarios, nejudančios. Konkūrų kliūtis kliudęs žirgas jas tiesiog numuša.

„Išbandžiau visas Lietuvoje populiariausias jojimo sritis, buvau net trikovės čempionė, bet dailusis jojimas liko pirmoje vietoje ir tai yra pagrindinis jojimo stilius, kuriuo užsiimu ir kurio mokau kitus“, – tvirtina mergina.

REKLAMA
REKLAMA

Brangiausias žirgas – 15 milijonų eurų

J. Vanagaitė tikina, kad jojimas – viena daugiausia kainuojančių sporto šakų. Vien žirgo priežiūra atsieina tiek, kad kartais tenka pamiršti save. Bet malonumas, kurį gauni, neįkainojamas.

„Brangiausiai man žinomas parduotas žirgas kainavo 15 milijonų eurų. Jis buvo nupirktas Olandijoje ir išvežtas į Vokietiją. Kergimas su tokiais perspektyviais patinais taip pat atsieina nepigiai – eržilo sperma kainuoja apie 4 tūkstančių eurų“, – savo žiniomis dalijasi pašnekovė.

Kalbant apie šių didingų gyvūnų charakterį, nemažą patirtį turinti jojikė teigia: „Kiekvienas žirgas yra skirtingas, kaip ir žmogus. Prie kiekvieno reikia rasti tam tikrą priėjimo būdą. Juk bendraudami su žmonėmis, su vienais randame bendrą kalbą, su kitais – ne visada. Lygiai taip pat yra su žirgais. Jie unikalūs, protingi padarai, kurie labai jaučia žmogaus balso intonaciją ir pagal tai piešia situaciją.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jojimas – tai terapija

Hipoterapija – viena iš priemonių, padedančių atkurti kai kurias žmogaus organizmo funkcijas. Nors Lietuvoje ji nėra plačiai taikoma, tačiau sparčiai populiarėjanti. Užsienyje hipoterapija itin vertinama. Neįgalūs vaikai bei suaugusieji jau nuo senų laikų sieja savo organizmo gydymą su jojimu.

„Niekur taip gerai nesijaučiu kaip arklidėse, jau vien pats jojimas ir bendravimas su šiais gyvūnais yra kaip terapija“, – drąsiai teigia pašnekovė.

J. Vanagaitė savo ateities neįsivaizduoja be šių gyvūnų.

„Žirgai buvo, yra ir bus mano gyvenime, kiekvienam linkiu patirti šį malonumą“, – svajingai pokalbį baigia jojikė.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų