27-erių merginą drąsiai galiu vadinti darboholike. Ir Giedrės šis apibūdinimas visai negąsdina. Priešingai, ją žavi savo jėgomis ir sunkiu darbu karjeros aukštumų siekiančios asmenybės. Studijos prestižiniame Lee Strasbergo Teatro ir Kino institute Niujorke, vaidmenys su Holivudo žvaigždėmis ir populiarių atlikėjų kvietimas dalyvauti vaizdo klipų filmavimuose – tai tik kelios sritys, kuriose save realizuoja lietuvaitė. Tačiau apie viską iš eilės iš pačios Giedrės Bond, toks merginos pasirinktas pseudonimas, lūpų.
Giedrė akimirkai nutyla, paklausta kaip atsidūrė kitoje Atlanto pusėje. Spontaniškų sprendimų mergina tikrai nevengia ir vienas iš jų buvo noras išvykti laimės ieškoti į didįjį obuolį, Niujorką.
„Mano gyvenimo istorija, kaip man sako mano draugai, primena kino filmą. Visuomet atsiduriu keisčiausiose situacijose, apsupta neįtikėtinų žmonių, gyvenimiškų kuriozų ir planų, kurie galiausiai susidėlioja ne pagal tai, kaip aš juos savo galvoje buvau susikūrusi, o kaip juos sudėlioja...Dievas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavau psichologiją, tuo pat metu koncertavau ir keliavau su garsia vokiečių grupe „Scooter“, kurioje po nemažų atrankų buvau pasirinkta kaip viena iš dviejų grupės šokėjų. Na, o vasaros atostogas, dirbdama šokėja, leisdavau Ibizos saloje, kuri, bėgant metams, man tapo kaip antri namai", – telefono ragelyje pasakojo Giedrė. Mergina patikino, kad darbas nebuvo lengvas ir laiko, gulėti išvertus bambą ir megautis saulės voniomis 24/7, neturėjo.
„Šokėjas darbas pareikalavo daug fizinių pastangų, tačiau saloje turėjau galimybę nuo visko atitrūkti, pabėgti ir mėgautis oru, jūra, naujai sutiktais draugais, kuriuos iki šiol vadinu vienais artimiausių žmonių gyvenime. Po ketvirtos darbo saloje vasaros ir jau baigusi mokslus pagalvojau, kad nebenoriu būti tik šokėja. Žinojau, kad noriu ir galiu daug daugiau ir taip tvirtai sau tariau – užteks. Juk mano variklis visuomet buvo ir bus scena“, – sakė lietuvaitė, pridūrusi, kad susidomėjimą menais, matyt, paveldėjusi iš mamos, kuri buvo baleto šokėja ir nuolatos skatino savo dukrą vertinti ir žavėtis menu.
O kaip didysis obuolys, Niujorkas?
„Pamenu, buvau atokiame Ibizos paplūdimyje ir staiga nusprendžiau, kad privalau kraustytis į Niujorką. Nusipirkau bilietą į vieną pusę, o skrydžio data buvo už mėnesio laiko. Pranešusi šią žinią mamai, tikriausiai, įvariau jai šoką. Kaip ten bebūtų, ji žinojo, kad vistiek padarysiu savo (juokiasi). Nesulaukiau jokių priekaištų, tik palaikymo. Gavusi turistinę vizą bei pasiėmusi santaupas, sukauptas po darbo sezono, išskridau. Pradžioje apsistojau pas pažįstamus, pradėjau ieškoti padavėjos darbo, ką padaryti be darbo vizos nėra lengva, bet kaip aš visada sakau – viskas yra įmanoma, jei tik turi noro“.
Paskatinta draugų, Giedrė nusprendė išmėginti savo jėgas vaidybos srityje. Merginai pavyko įstoti į prestižinį Lee Strasbergo institutą. Skamba pasakiškai, tiesa? Giedrė neslepia – gyvenimas Niujorke nebuvo rožių žiedlapiais klotas. Pasiteiravau, ar buvo akimirkų, kai ir į viską spjauti kylančiai kino aktorei, norėjosi?
„Reikėjo labai daug drąsos ir didžiajame obuolyje buvo labai sunku, neslėpsiu. Du metus buvau beveik viena kaip pirštas, vakarais dirbdavau padavėja, o dienomis keliaudavau į paskaitas. Antrų mokslo metų pabaigoje man truputėli pasidarė nuo visko nebegera... Atrodė viskas, daugiau nebegaliu pakelti nei miesto ritmo, nei finansinio spaudimo, nei žmonių egoizmo šiame dideliame mieste. Pasakiau sau, kad viską mesiu, grįšiu į Europą... Tačiau vienas iš mano mokytojų, Vincentas D'onofrio, išgirdęs apie tokias mano kalbas, tvirtai man rėžė – niekada, niekada nepasiduok! Ir aš pažadėjau sau niekada nepasiduoti, siekiant savo svajonių ir tikslų“, – tvirtą charakterį atskleidė mergina, besiruošianti persikraustyti į saulėtąjį Los Andželą.
Naujoji Giedrės gyvenimo filosofija atsipirko. Kino industrijoje žingsnį po žingsnio žengianti mergina džiaugiasi Tarptautiniame Soho Kino Filmų Festivalyje debiutavusiu trumpametražiu filmu Beast Of Burden, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą teigiamai įvertino tiek kino kritikai, tiek ir žiūrovai. Kukli, tačiau žinanti, ko nori iš gyvenimo mergina, gali pasigirti (nors to, kaip pati sako, ir nemėgsta daryti), dirbusi su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Cate Blanchett, Rooney Mara („Carol“), Bradley Cooperis, Sienna Miller, Uma Thurman, Emma Thompson bei Alicia Vikander („Adam Jones“).
Tačiau garsūs kolegos merginos negąsdina. Priešingai – padeda semtis neįkainojamos patirties. „Po truputį viskas dėliojasi. Maži vaidmenys dideliuose filmuose arba dideli mažuose (juokiasi). Ir apskritai, nėra tokio dalyko, kaip mažas ar nereikšmingas darbas. Filmas – yra visuma mažiausiai dviejų šimtų kasdien dirbančių žmonių. Tai komanda. Taip žingsnis po žingsnio mokausi ir mėgaujuosi savo keliu. Žinai, koks yra pats geriausias mokymosi būdas aktoriui? Stebėjimas. Stebiu žmones visur ir visada. Kavinėse, gatvėse, oro uostuose. Kaip jie bendrauja, kaip valgo, kaip geria, kaip reaguoja į skirtingas situacijas. Stebiu kolegas aktorius: sekant jų darbą, dublis po dublio, kaip bendrauja su režisieriumi ar žmonėmis, likusiais už kadro. Taip pastebi, kad vienas, galbūt, yra talentingesnis ar geresnins žmogus nei kitas, tačiau jie visi sunkiai dirbo ir dabar yra ten, kur ir yra. Man visi žmonės yra lygūs. Ar tai būtų apšvietėjas, ar kabelius nešiojantis darbininkas, ar „Oskarą“ laimėjęs režisierius. Aikštelėje visi žmonės yra vienodai svarbūs ir reikšmingi. Kas mane labiausiai žavi ir įkvepia – yra talentas ir sunkus darbas“.
Giedrė neslepia, kad labiausiai žavisi Marlono Brando vaidyba bei Elia Kazan režisūra. „Tai menininkai, kurie kiną priartino prie realybės ir taip pakeitė kino istoriją visiems laikams. Žaviuosi Daniel Day Lewis talentu, jo vaidyba ir filmus, kuriuose jis yra nusifilmavęs, galiu žiūrėti nuolatos, vis atrasdama juose kažką naujo“, – sakė menininkė.
Pasiteirauju, ar aktorė negalėtų papasakoti daugiau detalių ir apie Lietuvos radijo stočių topuose besisukančio Axwell ir Ingrosso dainos „On My Way“ vaizdo klipo filmavimą, kuriame Giedrė prakalbo...Lietuviškai.
„Nors niekuomet nebuvau jų muzikos fanė, labai apsidžiaugiau gavusi jų pasiūlymą, kadangi vaizdo klipo režisieriaus darbu visuomet žavėjausi. Perskaičiau scenarijų ir nė nedvejodama priėmiau pasiūlymą. Nepakeliamame karštyje, Rumunijoje, vaizdo klipą filmavome keturias dienas. Buvo labai linksma stebėti Axwellą ir Ingrosso, lakstančius kažkur Bukarešto pakraštyje, nugrimuotus kovos scenomis ir tarp dublių vis aimanuojančius: mirštam, ah.. koks karštis, viskas, nebegalim (juokiasi). Mano mėgstamiausia filmavimo akimirka – diena, praleista apleistame, tikrąją to žodžio prasme, pelėsiais ir kerpėm apaugusiame rūsyje, kuriame buvo filmuojamos kovos scenos su vienu žymiausių kovos menų instruktoriumi iš Jungtinės Karalystės“, – įspūdžiais dalijosi Giedrė.
O ar savo ateitį lietuvaitė sieja su gimtąja šalimi?
„Šiuo metu tokių planų nėra, tačiau aš niekada nesakau ne. Turėjau porą pasiūlymų Lietuvos teatruose. Į kelias atrankas ir kino studijoje buvau nuėjusi, su režisieriais susitikau, tačiau negyvenant Lietuvoje, tai tampa truputį neįmanoma misija. Šių metų Kanų kino festivalyje teko bendrauti su prodiuseriais iš Europos, jie man minėjo, kad kinas Lietuvoje – atgyja, čia ruošiama daugybė naujų projektų ir visi žavisi lietuvių darbu. Myliu teatrą. Gyvendama Kaune, beveik kiekvieną savaitę lankiausi Kauno Dramos Teatre. Niekada nepamiršiu Gintaro Varno režisuoto spektalio „Nusikaltimas ir Bausmė“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Gytis Ivanauskas. Net nežinau, kiek kartų teko stebėti šį jausmingą kūrinį“, – teigė mergina.
Pradėjau regzti mintį, kad dažnai sėkmės istorijas pasakojantys žmonės tinkamu laiku tiesiog atsidūrė tinkamoje vietoje. Ar likimas dosnias dovanas pažėrė ir Giedrei?
„Galbūt. Bet tai ne mano atvejis. Man likimas viską atsiunčia paskutinę minutę. Niekuomet nieko negaliu planuoti, nes planai nueina šuniui ant uodegos (juokiasi). Jeigu atsiranda pasiūlymas ar galimybė, daug negalvoju. Net jei ir norėčiau apmąstyti gautą pasiūlymą, dažniausiai neturiu tam laiko (juokiasi). Turiu nuojautą ir pasitikiu ja, o labiausiai pasitikiu Dievu ir jo parinktu keliu. Jis žino, kas man ir mums visiems yra geriausia. Aš tiesiog stengiuosi dirbti iš visos širdies, su didžiausia meile ir, jei vieną dieną kažką paliesiu savo kuriamu menu, priversiu susimąstyti ar tapti geresniu žmogumi, mano misija bus įvykdyta“.
