Aha. Kurgi ne. Visų pirma yra popierius. Popierius, bičiuliai, yra svarbiausias dalykas statybose. Kažkam ir Dievas, prieš sukurdamas pasaulį paraišką nešė, tik dar neišsiaiškinau kam. Leidimai, notarai, prašymai, pažymos, anketos, nesibaigiantys laiškai ir terminai, per kuriuos tie dalykai tvarkomi, terminai, kaip ten tie dalykai vadinami. Aišku, kažkokia tvarka turi būti. Nes kaip kitaip? Saviveiklos būrelis su lentomis ir cementu. Tik man ši dalis kol kas sudėtingiausia. Aišku, kol kitos nepasirodė. Paskui jau lengviau, taip?
Kol kas idėjos dėl namo rekonstrukcijos situacija panaši į stovėjimą prie išverstos spintos namie: po kelių sėkmingo kuitimosi metų, įkalbėtas žmonos, susigalvoji ją, tą spintą, susitvarkyti. Toks trumpas, sunkiai paaiškinamas sąmonės aptemimas įvyksta. Nutinka, kokio staigaus entuziazmo ar būties sunkumo apimtam. Tai va, viską išverti, jau spėji pavargti, pažiūri į krūvą sujauktos medžiagos ant sofos, tada į tuščias lentynas ir stalčius, tada vėl į jovalą ir klausi savęs: kam man to reikėjo, a? Juk viskas ir taip veikė. Buvo įprasta, savo vietoje, suprantama. O dabar, va, draugai į kiemą sviedinį paspardyti kviečia, Basanavičiaus gatvės linksmybės vilioja, visokie kurortai ir sanatorijos kelialapius siūlo, o pats, štai, prie darbo. Su naujais, familiariais draugais, uodais, bimbalais ir visokiomis vapsvomis su skruzdėmis. O juk niekas nevertė, nespaudė, su yla į kepenis nebadė.
Visos mano statybos kol kas yra pjauti žolę. Trimeriu, žoliapjove, vakare, dieną, ryte. Per pačius karščius. Visokie kupstai, benzinas, uodai, mašalai. Daug aplink visko, kas nori įkąsti, sužeisti, orumą paminti. Ir jiems sekasi.
Bet juk čia pradžia, taip? Paskui viskas eis, kaip mokesčius sumokėjus, tiesa? Ir vinys nelinks, ir pjūklas nevėluojančiose rankose medį rėš, ir langus laiku atveš. Gal net anksčiau, nes gi kodėl ne? Juk viskas – žmogui!
Va mano šeimai kol kas čia nuotykis. Vaikai dar nezyzia, kad jau pažaidėt ir gana, varom atgal, pati sukasi nepavargdama, vis veiklos rasdama. Tik šuo nelabai, jam, miestiečiui, vis klausimas akyse – kada, kada namo? Nieko, bičiuli, priprasim, prisitaikysim, gali net patikti.
P.S. Čia kurią dieną lietus užpuolė po teritoriją daiktus pasėjus. Tai čiupom, kas ką arčiau rado. Aš – gėrimą, trimerį ir kompą (per du kartus, per vieną nepavyko), vaikai – žaislus, šuo – žolės kuokštą, nes borderkolis, o liūties smelkiama, audroje dramatiškai plevenančiais plaukais Kotryna – dantų pastą su šepetėliais griebė prie krūtinės spausti ir tekina į priedangą. Kad nesušlaptų. Žavi, pasiaukojanti moteris! Su tokia – nors į statybas!
