Ginklo draugai iš elitinio specialiųjų pajėgų padalinio „U.S. Navy SEALs“ vadina jį „legenda“. Priešai, kuriuos jis „medžiojo“, vadino jį „velniu“ ir už jo galvą buvo pažadėję 20 tūkstančių dolerių premiją. Chris Kyle, pats produktyviausias JAV armijos snaiperis, parašė knygą. Jo „sąskaitoje“ – 160 taiklių šūvių arba 160 nužudytų žmonių, rašo gazeta.pl.
„Žiūrėjau pro snaiperio karabino taikiklį, įdėmiai stebėdamas kelią, einantį per nedidelį Irako miestuką. Mažiau nei per 50 metrų nuo manęs atsidarė mažo namelio durys. Pro jas išėjo kažkokia moteris su vaiku. (...)
- Ateina jūrų pėstininkai, – pasakė vadas, kada pastatas ėmė drebėti. - Stebėk.
Žiūrėjau pro taikiklį. Arti nebuvo nieko, išskyrus tą moterį su vienu ar dviem vaikais.
Žiūrėjau, kaip artinasi mūsiškiai. Dešimt jaunų išdidžų uniformuotų jūrų pėstininkų iššoko iš mašinos ir ėmė rikiuotis į patrulių eilę. Kai amerikiečiai išsirikiavo, moteris kažką išsitraukė iš po drabužių.
Ji ištraukė granatos saugiklio kaištį. Pirmąją akimirką aš nesuvokiau, kas vyksta.
- Atrodo, kad ten kažkoks geltonas daiktas, - pasakiau vadui, pasakodamas, ką matau. Jis taip pat stebėjo. Geltonas ir turi...
- Ji laiko granatą, - pasakė vadas. - Tai kiniška granata.
- Velnias.
- Šauk.
- Bet...
- Šauk. Pašalink tą granatą. Jūrų pėstininkai...
Susvyravau. Kažkas bandė užmegzti radijo ryšį su jūrų pėstininkais, bet negalėjome jų išsikviesti. Jie ėjo gatve link moters.
- Šauk! - išgirdau įsakymą.
Aš paspaudžiau gaiduką. Kulka išlėkė iš šautuvo vamzdžio – iššoviau. Granata nukrito. Kai iššoviau dar kartą, granata sprogo.
Tai buvo pirmas kartas, kai aš kažką nušoviau iš snaiperio karabino. O taip pat pirmas kartas Irake, ir vienintelis, kai nužudžiau kažką kitą, o ne mūšyje dalyvaujantį vyrą“, - rašo C. Kyle savo knygoje „American Sniper: The Autobiography of the Most Lethal Sniper in U.S. Military History“.
Knygos autoriui priskiriama 160 mirtinų pataikymų. C. Kyle ne kartą sakė, kad dažniausiai tiesiog palankiai susiklostydavo aplinkybės, tai nebuvo vien tik jo meistriškumo rezultatas. Savo istoriją – snaiperio istoriją – jis norįs papasakoti pats, todėl ir parašęs knygą. Joje aiškina, kodėl nekenčia priešo, ką jam reiškė žudymas ir kodėl jam patiko tai, ką jis darė.
„Hell week“ košmaras. „Svajojau, kad kas nors ant manęs nusišlapintų“
Norėdamas patekti į „Navy SEALs“, C. Kyle turėjo dalyvauti 24 savaites trukusiuose kursuose „BUD/S“, užsibaigiančiuose garsiąja „hell week“ (pragaro savaite), ir dar 28 savaites dalyvauti SQT mokymo kursuose. Pirmieji kursai yra tokie žudantys, kad jų neužbaigia net 90 procentų kandidatų. C. Kyle rašo, kad lūžusi pėda (apie kurią daktarui jis nė neužsiminė, kad nebūtų pašalintas kursų pradžioje ) jam nebuvo pats didžiausias skausmas.
„Hell week“ prasidėjo „nekaltai“. Vakare visi kursantai buvo sukviesti į didžiąją salę, pamaitinti pica, ir prasidėjo kino maratonas. Žiūrėjome „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“), „Mes buvome kariai“ („We Were Soldiers“) ir „Narsioji širdis“ („Braveheart“). Visi sėdėjome įtemptame laukime, nes žinojome, kad netrukus kažkas prasidės. Kada įpuolė automatu ginkluotas instruktorius ir ėmė šaudyti tuščiaisiais šoviniais, kas reiškė pragariškos savaitės pradžią, visi išbėgo į kiemą. Vėliau buvo akinančių granatų („flashbang“) ir laistymo didžiausio slėgio vandeniu iš gaisrinių žarnų. Per kitas dienas kursų dalyviai darė seriją visokiausių sekinančių pratimų beveik be poilsio. Tris pirmąsias paras C. Kyle iš viso miegojo tik dvi valandas, ir tai per keletą kartų.
Tačiau ne tai jam buvo sunkiausia. „Blogiausia buvo gulėti ant kranto jūros putose be drabužių ir šaldyti subinę. Susikabindavome rankomis su vaikinais iš abiejų šonų ir drebėdavome kaip pneumatiniai kūjai: mūsų kūnus krėtė siaubingas drebulys. Melsdavausi, kad kas nors ant manęs nusišlapintų“.
Karo meilė ir adrenalinas. Įprastinis gyvenimas - nuobodybė
Dauguma jo draugų neatlaikė pragaro savaitės psichiškai arba fiziškai, tačiau tie, kuriems pasisekė, buvo pasirengę blogiausioms situacijoms, kurių buvo galima tikėtis kare.
C. Kyle aprašo ir daugybę pavojingų operacijų, kuriose jam teko dalyvauti, ir apie daugumą jų pasakoja be didesnių emocijų. Virš galvų švilpiančios kulkos, minos kiekviename žingsnyje, sekinančios operacijos – būtent tai jis mėgsta labiausiai. Jeigu nieko nevyksta, jis būna nusivylęs, jam nuobodu. Jis trokšta būti įvykių sūkuryje, jis priklausomas nuo adrenalino. Nenori grįžti namo, nepaisant to, kad ten jo laukia žmona su dviem vaikais.
Chriso prisiminimai vietomis persipina su jo žmonos Tajos prisiminimais. Moteris pasakoja, kaip laikui bėgant ji ėmė justi vis didesnį nepasitenkinimą vyro aistra. Jo nenoras gyventi normalų gyvenimą padidino prarają tarp jų, kuri beveik privedė prie skyrybų.
Priešas visuomet yra laukinis ir bailus
Tuos, kuriuos nužudė, C.Kyle be išlygų vadina kraujo ištroškusiais „laukiniais“, maištininkais ir gailisi, kad nenužudė jų daugiau. „Pasaulis yra geresnis be tų laukinių, kurie atėmė gyvybes mano tėvynainiams. Visi, kuriuos nušoviau Irake, mėgino padaryti kokios nors žalos amerikiečiams arba naujajai valdžiai ištikimiems irakiečiams“, - tikina knygos autorius.
Jo nuomone, priešas žudo dėl religinių sumetimų, dėl neapykantos amerikiečiams, tiesiog dėl to, kad žudytų. Jis yra bailus, nes kilus pavojui prisidengia savo vaiku arba jį patį pasiunčia su granata – kad tik užpuolimas būtų sėkmingas. C. Kyle teigia, kad priešas, lyginant su kariais, yra mažai efektyvus. Šaudo netaikliai, atakuoja prisileidęs narkotikų, kurie jam suteikia daugiau drąsos, bet ne efektyvumo.
„Fanatikams, su kuriais mes kovojome, niekas neturėjo vertės, išskyrus jų iškreiptą religijos interpretaciją. O jų tvirtinimai, kad labai vertina religiją, buvo nepagrįsti – dauguma net nesimeldė. (...) Daugelis maištininkų buvo bailiai. Jie nuolat vartojo narkotikus, norėdami įgyti daugiau drąsos. Patys, be dopingo, buvo niekas“, - rašo C. Kyle.
Šaudžiau į kamuolius, o jie dingo po vandeniu
Šaudymas į maištininkus per karą garsiajam snaiperiui veikiai tapo normaliu užsiėmimu, nekeliančiu jokių jausmų. Jis aiškina, jog žudė juos, kad galėtų išgyventi ir išgelbėti savo draugus. Atsitikdavo ir taip, nors tai ir šokiruoja, kad kai kuriuos šūvius jis traktavo kaip žaidimą:
„Vieną popietę stebėjau aplinką nuo stogo, kada iš priedangos išlindo gal šešiolika iki dantų ginkluotų maištininkų. (...) Nieko čia nebūtų keisto, jeigu ne tas faktas, kad jie nešėsi keturis didžiulius spalvotus paplūdimio kamuolius. Tikrai negalėjau patikėti savo akimis: jie pasiskirstė į grupes – po keturis prie vieno kamuolio – ir įbrido į vandenį. Tada, naudodamiesi kamuoliais kaip plūdurais, jie ėmė plaukti į kitą krantą. (...)
Šoviau į pirmą kamuolį. Keturi vyrai ėmė malti rankomis vandenį, bandydami priplaukti iki likusių trijų kamuolių.
Paf!
Peršoviau antrąjį paplūdimio kamuolį.
Pradėjo darytis linksma.
Ką ten – buvo net labai linksma. Sukilėliai kovojo vieni su kitais, o jų genialus amerikiečių žudymo planas atsigręžė prieš juos pačius.
- Ei, privalote tai pamatyti, – pakviečiau jūrų pėstininkus, peršaudamas trečią kamuolį. Jūrų pėstininkai atėjo iki stogo krašto ir žiūrėjo, kaip sukilėliai kovoja vieni su kitais dėl paskutinio kamuolio. Tie, kuriems nepavyko jo pasiekti, greitai dingo po vandeniu ir nuskendo.
Dar valandėlę stebėjau jų kovą, po to peršoviau paskutinį kamuolį“, - rašo C. Kyle.
Draugo mirtis
Pasitaikydavo, vis dėlto, operacijų, kurioms C. Kyle negalėjo likti abejingas. „Stovėjome suvaryti į mažą grupelę, įbedę akis į žemę – laukėme signalo kilti į viršų. Mums vadovavo Marcas Lee: jis buvo aukščiau mūsų, nes stovėjo ant laiptų. Jis atsigręžė ir pažvelgė pro laiptinės langą. Tuo metu jis kažką pastebėjo ir pravėrė burną, norėdamas mus perspėti. Tačiau jau nebeištarė nė žodžio. Per šią trumpą sekundės dalį kulka pataikė tiesiai į pražiotą burną ir pramušusi kaukolę, išėjo pro užpakalinę pusę. Markas krito negyvas ant laiptų.
Kažkas mus išdavė: ant kaimyninio pastato stogo buvo kažkoks laukinis, kuris iš ten stebėjo tą langą“, - aprašo C. Kyle Ar-Ramandi operaciją. Tai buvo jo antrasis draugas, kurį sukilėliai pašovė tą dieną. Pirmasis išliko gyvas, bet neteko regėjimo. Antrasis žuvo. Būtent jiems Chrisas dedikavo savo knygą.
