Pirmieji ligos ženklai pasirodė gerokai anksčiau, tačiau juos ji vis rasdavo kuo pateisinti – nuovargiu, netinkamu maistu ar stresu. Tik tuomet, kai skausmai tapo nebepakeliami, o tyrimai atskleidė tikrąją priežastį, paaiškėjo, kad laukia ilgas ir sunkus gydymo kelias.
Sunkūs išgyvenimai ir diagnozė pakoregavo kasdienį gyvenimą savaip, bet nuo Gabijos veido niekad nedingsta šypsena. Taip ji žengia per kiekvieną dieną – plačiai šypsodamasi, net kai sunku, kai skauda ar nieko nesinori.
Skrandžio skausmus kentė ne vienerius metus
Gabija neslepia, kad skrandžio skausmai jau buvo tapę dažnu „palydovu“ – juos kęsdavo šešerius ar septynerius metus, jei ne daugiau, bet vis rasdavo tam pateisinimą: gal ką ne to suvalgė, gal tai nuovargio pasekmė, numalšindavo jį vaistais ir pamiršdavo.
Vis tik prieš kurį laiką pradėjus lankytis pas gydytojus, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jos skrandyje yra Helicobacter pylori bakterija – po antibiotikų kurso atrodė, kad pagerėjo, kol viskas ėmė keistis prieš dvejus metus, o laikui bėgant vis blogėjo.
„Skrandis pradėjo dar jautriau reaguoti į maistą, į gėrimus – bet ką suvalgius sureaguodavo, užeidavo skausmai, bet ne tokie stiprūs, kad reikėtų važiuoti į priimamąjį.
Lygiai prieš metus prasidėjo didesni spazmai. Kai man pradėdavo skaudėti, išvažiuodavau į priėmimą, ten sulašindavo vaistus nuo skausmo, patikrindavo ir visiškai nieko nerasdavo“, – prisimena Gabija, pridėdama, kad tuo metu ir pati nenueidavo išsamiai išsitirti.
Septyni mėnesiai iki diagnozės, šeimoje viena po kitos įvyko dvi skaudžios ir supurčiusios artimos netektys, sąlygojusios nervinius priepuolius, nuo kurių skrandžio skausmai dar labiau sustiprėjo – ji susiriesdavo į kamuoliuką ir negalėdavo nieko daryti.
Dar vieno, jau kone eiliniu tapusio apsilankymo ligoninės priimamajame metu vienas gydytojų nusprendė patikrinti skrandžio sienelę, aptiktas jos sustorėjimas ir pasakyta, kad teks atlikti gastroskopiją, kurios laukė kiek daugiau nei mėnesį.
„Nuėjus pas gydytoją viską patikrino, paėmė lygiai penkias biopsijas ir pasakė: „Kaip ir viskas, po tyrimų atsakymų iš karto kreipkitės į šeimos gydytoją, nieko nelaukit.“ Ji nepasakė, kad kažką įtaria, bet iš jos kalbos matėsi, kad kažkas yra negerai“, – pasakoja pašnekovė.
Nors tyrimų atsakymų turėjo reikėti laukti apie dvi savaites, jie sugrįžo po keturių dienų – Gabija pasakoja tai puikiai pamenanti, nes tuo metu su sūnumi buvo sanatorijoje po jo operacijos.
Nieko nelaukdama ji atsidarė tyrimų rezultatus ir išvydo daug nerimo ir nežinomybės sukėlusius žodžius: piktybinis agresyvus G3 navikas, kaip vėliau patikslino, antros stadijos skrandžio vėžys.
„Viskas apsivertė aukštyn kojom... Nežinojau nei kas laukia, nei ką daryti... Vyro šalia nebuvo, buvau viena su vaiku, žiūriu į diagnozę ir nežinau, nei nuo ko pradėti, nei ką daryti“, – apėmusias emocijas nupasakojo ji.
Susiskambinus su vyru, jis nedelsdamas atvyko, dar kartą kartu jie peržiūrėjo rezultatus – Gabija sako, tai buvo tarsi patvirtinimas, kad jai nesivaidena, kad tai – nauja jų realybė.
Toliau sekė skambutis šeimos gydytojai. Tąkart kitame gale ji išgirdo žodžius: „Didelė užuojauta, laukia labai sunkus kelias.“
Išgirdusi diagnozę sužinojo, kad teks gyventi be skrandžio
„Žaliuoju koridoriumi“ ji greitai pateko pas nuostabų chirurgą, kuris dar perklausė, ar ji aiškiai žino savo diagnozę:
„Pasakiau, kad atvirai niekas man nepasakė, kad man būtent vėžys. Jis man tiksliai patikslino, kad tai yra piktybinis navikas, greitai plintantis, dar pats patikrino mano skrandį ir pasakė, kad jis akivaizdžiai matosi net iš išorės.“
Paklausus, koks gydymo kelias laukia, gydytojas paaiškino, kad viską žinos tik atlikus kompiuterinę tomografiją su kontrastu, kuri leis pamatyti, kur yra navikas.
Po tyrimo vėl nuvykus pas chirurgą paaiškėjo, kad teks pilnai pašalinti skrandį. Gabija iki šiol prisimena momentą, kai išgirdo šią žinią – neteko žodžių, o vienintelis tuo metu kilęs klausimas buvo paprastas ir gyvenimiškas, kaip reikės valgyti. Gydytojas nuramino, kad valgyti ji galės, bet nesiplėtė, taip išvengiant papildomo streso.
Dar iki operacijos laukė chemoterapinis ir imunoterapinis gydymas, kuriam, gydytojui parašius prašymą, paramą skyrė Airija – Lietuvoje jis nekompensuojamas.
„Gavome paramą po lygiai trijų savaičių ir prasidėjo mano visas gydymo kelias: pritaikė imunoterapiją, chemoterapiją, tada chemoterapiją, vėl imunoterapiją ir vėl chemoterapiją.
Po šio laiko man davė penkias savaites pailsėti, atsigauti, nes po chemijos būna tikrai sunku. Po kiekvienos chemoterapijos prireikdavo savaitės laiko atsigauti, nes jautiesi žlugęs viduje, pats nesupranti, kas vyksta su organizmu, nes ir skauda, ir pykina, ir nieko nenori. Tuo metu atrodo, kad nebegyveni tą laikotarpį, bet atsigauni ir vėl eini žingsniuką po žingsniuko“, – atvirai dalijosi G. Vaikšnienė.
Ji pripažįsta, kad šis kelias sunkus, tačiau į priekį ji žengia su šypsena, mėgaudamasi net mažiausiomis smulkmenomis. Nors gydymas alina, ji džiaugiasi – tai reiškia, kad yra gydymas ir šansas pasveikti, atsikėlusi ryte nusišypso sau ir gyvenimui – juk turi naują dieną.
Kiekviename žingsnyje kovojant su liga – su šypsena
Šiandien Gabija gyvena be skrandžio. Sudėtingos operacijos, trukusios virš aštuonių valandų, metu jis buvo pašalintas dalelė po dalelės.
„Kadangi nėra skrandžio, bandai valgyti, bet pjauna visą žarnyną, maudžia ir labai atsirenki, ką gali suvalgyti, ko negali. Labai krenta svoris, nes reikia valgyti labai mažomis porcijomis, kad ir penkis kartus per dieną, bet suvalgau daugiausiai 150 gramų. Jaučiuosi soti, bet svoris vis tiek krenta.
Buvau pas dietologą – liepė priaugti šešis kilogramus, kas atrodo kaip neįmanomas dalykas, kai reikia priaugti, o tau jis tik krenta. Bet be skrandžio gyventi tikrai įmanoma!“ – šviesia gaida ir su šypsena sako Gabija, pridėdama, kad papildomai vartoja įvairius papildus, vitaminus.
Atsigavimas po operacijos užtruko – trys paros buvo praleistos reanimacijoje, bet ji ir toliau demonstravo stiprybę: gydytojų paraginta, su šypsena net per skausmus stojosi, pamažu vaikščiojo.
Ji nusijuokia, kad net gydytojai jos klausdavo: kaip ji per visa tai eina su šypsena? „Sakiau jiems, kad atsikėlęs žinai, kad tau vėliau bus geriau – tai stipri motyvacija“, – sako ji ir priduria, kad dabar vėl taikomos chemoterapijos ir imunoterapijos, kad būtų sunaikinti visi naviko likučiai.
Laukiama ir genetinių tyrimų atsakymų – tikrinama, ar liga nėra genetinė, ar nėra pakitusio geno, kuris gali persiduoti vaikams. Tai užtruks iki trijų mėnesių.
Svarbiausia pamoka ir žinutė visiems
Visas šis išbandymas nelengvas nei pačiai Gabijai, nei jos šeimai, sunkios patirtys susidėjo į vieną krūvą, tačiau jų stiprybė – tai, kad turi vienas kitą, yra ramstis vienas kitam kiekviename žingsnyje.
„Mano vaikai ir vyras yra mano visas pasaulis ir jie man neleidžia nuleisti rankų. Eini per gyvenimą, nes supranti, kad du maži pipiriukai yra. Vyresnis labiau supranta, jam septyneri metai, ir sako: mama, nenoriu, kad sirgtum, nenoriu, kad tu važiuotum į ligoninę.
Tai yra labai didelis spyris gyvenime, nes turi stengtis dėl vaikų, bet norėčiau ir moterims, ir vyrams pasakyti, kad sukūrus šeimą, atsiradus vaikams, negali pamiršti savęs ir ignoruoti skausmus – reikia eiti tirtis“, – tvirtai sako G. Vaikšnienė.
Būtent tai yra viena iš pamokų, kurios išmokė ši patirtis. Nors gali nuskambėti banaliai, pasakymas, kad sveikata turi būti pirmoje vietoje, įgavo visai kitą prasmę.
„Nepamirškit savęs – kartais reikia laikyti save pirmoje vietoje“, – padrąsina ji.
Kita – gyvenime džiaugtis net mažiausiais dalykais. Juk taip retai sustojame lėkime apsidairyti ir suprasti, kiek daug turime, kiekviena diena atrodo kaip duotybė, bet ji niekam negarantuota.
„Kiekvieną dieną randi, kuo pasidžiaugti. Saulė šviečia – valio! Kai taip žiūri į gyvenimą, net paprasti dalykai tampa daug malonesni.
Visi visada norime daugiau, o dabar atrodo, kad to daugiau ir nebereikia – džiaugiesi tuo, ką dabar turi. Turtai yra ne materialūs dalykai, o šeima, žmonės, kurie tave supa“, – šypteli pašnekovė.
Gabija pokalbio pabaigoje pripažįsta kurį laiką nedrįsusi dalintis savo istorija, kol vieną dieną galiausiai perlipo per save ir kreipėsi į žmones prašydama finansinės pagalbos. Visada padėjusi kitiems ir visko siekusi kartu su vyru, ji suprato, kad vieniems pakelti šios naštos nebepavyks.
Ji pripažįsta, kad dabar viskas krenta ant vyro pečių, nes pati daug laiko leidžia klinikose, papildomai kainuoja įvairios priemonės – nuo kremų dėl gydymo sausėjančiai odai iki maisto papildų, kurie padeda stiprinti organizmą.
Norintys prisidėti gali tai padaryti paspaudę čia.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
