Apie tai laidoje diskutavo konservatorė Giedrė Balčytytė ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narė Agnė Širinskienė.
Žemaitaičio apkalta
Pradėkime nuo pastarosios Remigijaus Žemaitaičio istorijos. Atrodytų, kiek teisininkų jau pasisakė, tiek yra ir nuomonių, kaip reikėtų elgtis dėl apkaltos procedūros. Vieni kalba apie tai, kad būtina sulaukti Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kiti sako, kad apkaltą galima organizuoti jau dabar, jo nelaukiant. Kurioje pusėje esate jūs?
A. Širinskienė: Aš veikiausiai būčiau prie tų, kurie siūlo nelaukti. Juo labiau kad Seime yra ir visai nesenų pavyzdžių. Vytauto Gapšio apkalta parodė, jog vis dėlto nėra laukiama. Šiuo atveju, manau, diskusija, laukti ar nelaukti, galbūt slepia kitą, gilesnę krizę – balsų apkaltai stoką.
Iš tiesų yra labai negera nuojauta, kad tų balsų neturime, ypač kai didžiausia Seimo frakcija iki šiol nėra aiškiai pasakiusi, jog palaikytų apkaltą, nesvarbu, kada ji vyktų. Sakyčiau, diskusija turėtų suktis būtent apie tai, o ne apie tai, kada apkaltą rengti.
Jeigu balsų nėra, jos surengimo laikas iš esmės tampa beprasmis, nepriklausomai nuo to, ar ją surengtume dabar, ar po pusmečio, ar metų. Jeigu balsų neatsiras, apkalta, be abejo, bus pasmerkta žlugti.
Ar reikia laukti Aukščiausiojo Teismo sprendimo?
Reikia laukti to sprendimo ar ne? Tokiu atveju reikėtų kalbėti apie kokias nors kompensacijas, ar kaip nors jį grąžinti į Seimą? Ką reikėtų daryti? Kiek suprantu, Seimo statute tai taip pat nėra numatyta. Kokia būtų jūsų nuomonė?
G. Balčytytė: Norėčiau pradėti nuo to, kad susiklostė paradoksali situacija. Šio žmogaus apskritai neturėtų būti Seime. Juk praėjusioje kadencijoje jis buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką, tačiau pasitraukė iš Seimo.
Kaip ir minėjote, turbūt trūksta išaiškinimo dėl tokių situacijų, kai žmogus gali kone kitą dieną vėl prisiekti ir tapti Seimo nariu. Kalbant apie tai, ar Apeliacinio teismo sprendimas jau yra pakankamas apkaltos procesui pradėti, vis dėlto manyčiau, kad po šio teismo sprendimo apkaltą būtų galima pradėti.
Aukščiausiasis Teismas kasacinį skundą gali ir atmesti, o apeliacija bet kuriuo atveju turi įvykti ir Apeliacinis teismas turi priimti sprendimą. Dėl to apkaltos procesas galėtų būti pradėtas nelaukiant Aukščiausiojo Teismo sprendimo.
Žinoma, egzistuoja ir kita pozicija, kad reikėtų sulaukti galutinio Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio. Jūs visiškai teisi, kad mūsų teisės aktuose nėra išaiškinta, kaip reikėtų elgtis tokioje situacijoje, kai žmogus jau yra pripažintas pažeidęs Konstituciją, o dabar baudžiamojoje byloje jam priimtas ir apkaltinamasis nuosprendis.
Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis Seimas, nėra aišku. Taip pat nėra aiškumo, kas nutiktų, jeigu žmogus per apkaltą būtų pašalintas iš Seimo, o vėliau Aukščiausiasis Teismas priimtų kitokį sprendimą. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad šios aplinkybės yra išskirtinės, nes dėl būtent šių veikų jau yra pasisakęs Konstitucinis Teismas.
Stebint viešąją diskusiją apie tai, kaip geriausia elgtis? Kas jums labiausiai stringa ir kliūna?
G. Balčytytė: Prieš laidą dar kartą atsiverčiau tuos du tekstus – Žalimo ir Krošiaus, kad prisiminčiau visą argumentavimo logiką. Vienas iš kabliukų, dėl kurių mūsų sistema man visada atrodė keista, yra būtent tokios situacijos.
Praktikoje turbūt vienintelis panašus atvejis, nors ir ne visai susijęs su apkalta, buvo savivaldoje. Tai Mindaugo Sinkevičiaus istorija. Iš esmės viskas buvo padaryta tvarkingai pagal teisės aktus, panaikinti mero įgaliojimai, tačiau vėliau teko užsiimti savotiška ekvilibristika, sprendžiant, kaip tuos įgaliojimus sugrąžinti.
Teoriškai galėjo nutikti taip, kad Jonavoje jau būtų įvykę rinkimai, būtų išrinktas naujas meras. Ką tuomet reikėtų daryti? Taigi ir apkaltos atveju kyla didelė rizika. Dainiaus Žalimo argumentas yra tas, kad apskritai neturime teisės akto, kuris numatytų galimybę sugrąžinti mandatą žmogui, netekusiam jo per apkaltą.
Tokia galimybė nėra numatyta ir Konstitucijoje. Dėl to politikės yra visiškai teisios. Praėjusią kadenciją matėme Vytauto Gapšio ir Petro Gražulio istorijas. Jos buvo skirtingos, apkaltos organizuotos skirtingais etapais. Be to, 2017 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimas tarsi irgi yra Žalimo pusėje.
Žvelgiant vien iš tokios logikos, mane labiau įtikina būtent ši pozicija. Matyčiau pagrindą ir savivaldoje taikyti panašią tvarką. Sankciją skirti tik tuomet, kai jau aišku, kad nereikės priimti tokių sprendimų kaip mero grąžinimas į pareigas, kai visos žmogaus teisinės galimybės gintis yra išsemtos.
Jeigu nutiktų taip, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtų kardinaliai kitokį sprendimą?
A. Širinskienė: Taip, ponas Nekrošius savo straipsnyje kalba apie tokią situaciją, nurodydamas, kad jeigu kasacinis sprendimas būtų palankus nuteistajam, Seimo nutarimas galėtų būti pripažintas netekusiu galios.
Turėkime omenyje, kad kol vasarą apie tai diskutuosime, greičiausiai jau bus pateiktas kasacinis skundas, o galbūt rudenį jis bus ir išnagrinėtas. Tad ši diskusija yra labiau teorinė ir praktiniu požiūriu didelio skirtumo gali nepadaryti.
Kita vertus, kasacinių skundų priėmimo dažnis nėra labai didelis. Jau nekalbu apie sėkmingas jų baigtis. Žinoma, procesas gali baigtis palankiai tiek šiam, tiek bet kuriam kitam nuteistajam.
Jeigu tas priesaikos sulaužymas būtų suvokiamas ne kaip einamosios priesaikos sulaužymas, apkaltos atveju iš Seimo pašalintas narys negalėtų dešimt metų kandidatuoti į Seimą. Kaip jūs vertintumėte, ar toks posūkis įmanomas?
A. Širinskienė: Konstitucinis Teismas ne vienoje apkaltos byloje yra pasisakęs, kad priesaika turi būti aktuali, o iki jos davimo atlikti veiksmai nėra laikomi apkaltos objektu, kai apkalta vykdoma dėl priesaikos sulaužymo ar Konstitucijos pažeidimo.
Turbūt ryškiausias pavyzdys yra Mindaugo Basčio atvejis. Man teko vykdyti šią apkaltą ir tai padaryti buvo labai sunku, nes visi jo veiksmai, susitikimai su KGB darbuotojais ir bandymas į Lietuvą nešti Rusijos įtaką, buvo įvykę iki priesaikos.
Vienintelis dalykas, kurį radome įvykusį po priesaikos davimo, buvo jo melas Valstybės saugumo departamentui, kad jis neturi jokių ryšių su KGB darbuotojais. Būtent šio melo pagrindu buvo formuluojami kaltinimai, kad jis, meluodamas apie savo ryšius, pasikėsino į valstybės paslaptį, siekė ją sužinoti ir gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija.
Iš visų kaltinimų Konstitucinis Teismas pagrįstu pripažino tik šį. Kiti apkaltos komisijos suformuluoti kaltinimai dėl jo ryšių Konstituciniame Teisme nebuvo vertinami, nurodžius, kad šie veiksmai atlikti iki priesaikos davimo.
Manau, kad ir Remigijaus Žemaitaičio atveju, jeigu būtų einama tokiu keliu, greičiausiai nutiktų tas pats. Su laikotarpiu po priesaikos davimo galima susieti tik baudžiamąją atsakomybę.
Jeigu apkalta vykdoma jos pagrindu, tuomet jos nereikia sieti su priesaikos davimo momentu ir ją galima vykdyti dėl įvykių, nutikusių dar iki priesaikos. Dėl to šiuo atveju kreipimosi į Konstitucinį Teismą nematau kaip perspektyvaus. Greičiausiai tai būtų dar viena Žemaitaičio viešųjų ryšių pergalė.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Viešoji įstaiga vardu „Pirmoji kava“. Skamba kaip jauki kavinukė prie namų.
Tik per vienuolika metų ši „kavinukė“ iš valstybės biudžeto gavo 24 milijonus eurų.
Keturiolika darbuotojų. Keturi su puse milijono eurų metinių pajamų. O pagrindiniai užsakovai ne privatus verslas ir ne laisvoji rinka.
Ministerijos. Prezidentūra. Seimas. Lietuvos bankas. Didžiausios valstybės energetikos bendrovės.''
