Moteris sako, jog labai konkrečios išėjimo priežasties nėra – tiesiog atėjo laikas pokyčiams.
„Atėjau į šias pareigas labai sudėtingu psichologiniu momentu, kai kolektyvas buvo stipriai susiskaldęs, o buvusi vadovė buvo atleista kolektyvo iniciatyva. Manau, kad šiandien išeinu suvienijusi kolektyvą ir iškelta galva. Jeigu išeinant vadovui darbuotojai graudinasi – reiškia, padariau viską, ką galėjau geriausio“, – sako J. Treigienė.
Nusprendė palikti pareigas
Pasak ilgametės vadovės, Alytaus jaunimo centrui ji vadovavo devynerius metus ir keturis mėnesius. Šis laikotarpis, anot jos, nėra atsitiktinis – panašiai tiek ji dirbo ir kitose savo darbo vietose.
„Pažiūrėjau į savo darbo patirtį – Dainavos mokykloje dirbau dešimt metų, savivaldybėje devynerius, Jaunimo centre – devynerius su trupučiu. Matyt, mano darbo ciklai natūraliai sukasi apie dešimtmetį. Todėl šis sprendimas nėra staigus ar impulsyvus“, – teigia ji.
J. Treigienė primena, kad švietimo įstaigų vadovams taikomas kadencijų principas – penkeri metai su galimybe pratęsti dar penkeriems, o pagal naują tvarką – dalyvauti konkurse ir trečiai kadencijai. Vis dėlto, moteris nusprendė šia galimybe nepasinaudoti.
„Yra galimybė likti, bet kartais reikia eiti toliau. Manau, kad ne veltui tos kadencijos ir yra – jos leidžia sustoti, įsivertinti ir suprasti, kada laikas keisti kryptį“, – sako buvusi direktorė.
Vienu svarbiausių savo darbų Jaunimo centre J. Treigienė įvardija didžiosios salės sutvarkymą – problemą, kurią ji pastebėjo jau pirmosiomis darbo dienomis.
„Tai buvo didžiulė problema – supratau, kad reikės didelių investicijų, o savivaldybei tai sudėtinga. Ieškojome projektų, bandėme įvairius variantus. Pirmaisiais metais net pasakiau: kai sutvarkysime salę, galėsiu ramiai išeiti“, – prisimena ji.
Nors europinių projektų pritraukti nepavyko, salė buvo atnaujinta pačio Jaunimo centro lėšomis. Būtent šis momentas, pasak J. Treigienės, tapo savotišku vidiniu ženklu.
„Kai po šių atostogų atėjau į darbą ir pamačiau sutvarkytą salę, pasakiau sau – viskas, laikas. Turiu tokį jausmą: kai padarai tai, ką privalėjai, reikia išeiti“, – sako ji.
Būta ir nemažai išbandymų
Vis dėlto, vadovavimo laikotarpis nebuvo lengvas. J. Treigienė atvirai pripažįsta, kad teko patirti ir rimtų išbandymų, kurie kainavo nemažai išgyvenimų
„Buvo ir skandaliukų ir didžiulio emocinio krūvio. Tai nepridėjo nei ramybės, nei sveikatos. Teko ieškoti net ir rimtesnės psichologinės pagalbos. Visa tai įvertini ir darai išvadas“, – atvirauja ji.
Paklausta apie ateities planus, J. Treigienė konkrečių atsakymų kol kas neturi. Ji neslepia, kad neseniai gavo švietimo įstaigų vadovų mentoriaus pažymėjimą, tad svarsto įvairias galimybes.
„Šiandien dar pati nežinau, kur būsiu. Planai dėliojasi. Net nesu tikra, ar dar norėčiau būti švietimo įstaigos vadove. Tai tarnaujanti lyderystė – labai sudėtingas vaidmuo, nors iš šalies dažnai atrodo kitaip“, – sako ji.
Didžiausiu savo darbo įvertinimu buvusi direktorė vadina bendruomenės reakciją atsisveikinant.
„Išlydėjimas buvo labai jautrus – žmonės verkė, plojo atsistoję. Man pasakė: „Mes pavydime tai organizacijai, kuriai jūs vadovausite.“ Tokie žodžiai nepasakomi šiaip sau – juos reikia užsitarnauti“, – teigia J. Treigienė.
Pasak jos, nors atsisveikinimas kupinas emocijų, tai nėra pabaiga.
„Aš kolegoms sakau – tai juk ne mirtis ir ne liga. Tai tiesiog naujas etapas. Reikia pasidžiaugti, kas pavyko, ir eiti toliau“, – sako ilgametė Alytaus jaunimo centro direktorė.
„Yra galimybė likti, bet kartais reikia eiti toliau. Manau, kad ne veltui tos kadencijos ir yra – jos leidžia sustoti, įsivertinti ir suprasti, kada laikas keisti kryptį“, – sako buvusi direktorė.
Vienu svarbiausių savo darbų Jaunimo centre J. Treigienė įvardija didžiosios salės sutvarkymą – problemą, kurią ji pastebėjo jau pirmosiomis darbo dienomis.
„Tai buvo didžiulė problema – supratau, kad reikės didelių investicijų, o savivaldybei tai sudėtinga. Ieškojome projektų, bandėme įvairius variantus. Pirmaisiais metais net pasakiau: kai sutvarkysime salę, galėsiu ramiai išeiti“, – prisimena ji.
Nors europinių projektų pritraukti nepavyko, salė buvo atnaujinta pačio Jaunimo centro lėšomis. Būtent šis momentas, pasak J. Treigienės, tapo savotišku vidiniu ženklu.
„Kai po šių atostogų atėjau į darbą ir pamačiau sutvarkytą salę, pasakiau sau – viskas, laikas. Turiu tokį jausmą: kai padarai tai, ką privalėjai, reikia išeiti“, – sako ji.
Vis dėlto, vadovavimo laikotarpis nebuvo lengvas. J. Treigienė atvirai pripažįsta, kad teko patirti ir rimtų išbandymų, kurie kainavo nemažai išgyvenimų
„Buvo ir skandaliukų ir didžiulio emocinio krūvio. Tai nepridėjo nei ramybės, nei sveikatos. Teko ieškoti net ir rimtesnės psichologinės pagalbos. Visa tai įvertini ir darai išvadas“, – atvirauja ji.
Paklausta apie ateities planus, J. Treigienė konkrečių atsakymų kol kas neturi. Ji neslepia, kad neseniai gavo švietimo įstaigų vadovų mentoriaus pažymėjimą, tad svarsto įvairias galimybes.
„Šiandien dar pati nežinau, kur būsiu. Planai dėliojasi. Net nesu tikra, ar dar norėčiau būti švietimo įstaigos vadove. Tai tarnaujanti lyderystė – labai sudėtingas vaidmuo, nors iš šalies dažnai atrodo kitaip“, – sako ji.
Didžiausiu savo darbo įvertinimu buvusi direktorė vadina bendruomenės reakciją atsisveikinant.
„Išlydėjimas buvo labai jautrus – žmonės verkė, plojo atsistoję. Man pasakė: „Mes pavydime tai organizacijai, kuriai jūs vadovausite.“ Tokie žodžiai nepasakomi šiaip sau – juos reikia užsitarnauti“, – teigia J. Treigienė.
Pasak jos, nors atsisveikinimas kupinas emocijų, tai nėra pabaiga.
„Aš kolegoms sakau – tai juk ne mirtis ir ne liga. Tai tiesiog naujas etapas. Reikia pasidžiaugti, kas pavyko, ir eiti toliau“, – sako ilgametė Alytaus jaunimo centro direktorė.
Autorė: Daina Baranauskaitė
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
