Johnas Fowlesas vienoje savo esė romano autorių lygina su Atlantu, laikančiu ant savo pečių visą pasaulį. Šį palyginimą jis komentuoja taip – dažnas rašytojas yra patyręs, kad jo sukurtas, "ant pečių laikomas" pasaulis slegia autorių, tiesiog varo į žemę.
Anot J. Fowleso, tai atsitinka ir skaitant kitų parašytus romanus – arba matyti, kad autorius nepajėgia išlaikyti savo sukurtojo pasaulio svorio, arba atvirkščiai – tas pasaulis primena oro balioną. Pastangos išlaikyti pusiausvyrą tarp Atlanto jėgų ir ant pečių užsiversto svorio – svarbiausias rašančiojo tikslas. Kitaip tariant – saikas ir harmonija.
Kitas mūsų laikų romanistas Milanas Kundera kalbėdamas apie romaną kaip apie erdvę, kurioje ieškoma atsakymo į klausimą, kas yra žmogaus egzistencija ir kur slypi jos poezija, sako, jog pastaroji slypi ne veiksmo judėjime, o atsiranda jam stabtelėjus, t. y. sugriuvus tiltui tarp priežasties ir pasekmės, atsiradus digresijai. Vadinasi, kartais ir saiko pažeidimas dar nereiškia katastrofiškų pasekmių rašytojui Atlantui, jeigu jį gelbsti įtikinama kūrinio forma, forma, perauganti formalumus, laužanti stereotipus, išjudinanti įprastinius, o tai reiškia – dažniausiai sustabarėjusius kūrinio kontūrus.
Yra daugybė būdų ir patarimų, koks turi būti romanas, kaip jį rašyti, kaip skaityti, bet jeigu kreiptumės patarimo į senovės graiką, jis tikrai leptelėtų kokią nors neginčijamą tiesą, pavyzdžiui: lengviausia patarinėti kitiems, sunkiausia – pažinti save.
Kai manęs klausia, ką man reiškia premija, pirmiausia galvoju, kad tai vienas iš būdų pažinti save. Prisipažinsiu, ne itin malonus būdas: kūryba labai privatus, netgi labai intymus procesas, o koks nors jos įvertinimas, nesvarbu, ar tai būtų susiję su garbe, ar su finansine išraiška (maloniausia, kai abu šie komponentai sutampa), jau suteikia tau tam tikrą visuomeninį vaidmenį. O tuomet atsiranda ir didelių iliuzijų galimybės, ir dar didesnės galimybės toms iliuzijoms žlugti.
Viena yra žinoti ir pripažinti, kad tavyje, kaip ir daugybėje menininkų, snaudžia megalomanas, narcizas, pigmalijonas ir kiti, ne itin malonūs žmogaus tuštybę liudijantys herojai, ir visai kas kita, kai visi šie vidaus pasaulio žvėrys yra pabudinami, sužadinamas jų apetitas. Tu – herojus, tau skambina, sveikina, apie tave praneša, tave fotografuoja, tave masiškai naudoja masinės informacijos priemonės. Pastebi, kad ir pats save (gal ne visai sąmoningai, gal atsargiai drovėdamasis) imi naudoti su malonumu ir su iš to kylančia (irgi šiek tiek drovia ir atsainia) panieka pačiam sau.
Ačiū Dievui, visa tai trunka vieną dieną, ir jau kitą rytą pasijunti esąs vakarykštės dienos herojus, ir tavo "supuvimas", minėtosios tavo puikybės ir tuštybės apraiškos telieka tau pačiam. Tik tavo asmeninis reikalas, ar premijai (visuomeniniam vaidmeniui) suteiksi tiek svorio ir reikšmės, kad ji tave sutraiškys kartu su tavo kūriniu arba atvirkščiai – užaugins tokius pasitenkinimo savimi raumenis, jog pasijusi kur kas didesnis ir už savo kūrinį, ir už visas įmanomas premijas, ir už visuomeninius vaidmenis. Kad abiem atvejais nuostoliai būtų kuo mažesni, galbūt reikėtų manyti, jog premija tėra kultūrinio dialogo produktas, pokalbio, kuriame paprasčiausiai buvai išklausytas, ir tai daug svarbiau už tavo paties susigalvotas priežastis ir pasekmes. Premija ne kaip kompromitacija, o kaip digresija, stabtelėjimas, kada išryškėja ne tik žmogaus gyvenimo poezija, bet ir tragikomiškumas, kuris gali būti nė kiek ne mažiau žavus.
Suprasdamas, kad žmogus, atvirai kalbantis apie tai, kas dedasi jo viduje, dažniausiai atrodo pasibjaurėtinai, vis dėlto esu tikras, kad be šio pasibjaurėjimo arba bent jau neperžengus šio emocinio barjero savęs pažinimas neįmanomas. Dar blogiau – kad ir kiek stengtumeisi, kad ir kiek manytumei jau priartėjęs prie vadinamojo savęs, anksčiau ar vėliau supranti, jog priartėjai arba apčiuopei tik dar vieną savo (ar kitų) susikurtojo "aš" atmainą, dar vienos formos, klišės kontūrą, tapai dar vieno pokšto, kurį tau iškrėtė kalba, objektu.
Esu kitados sakęs ir dabar tuo tebetikiu: manęs nedomina atviras atvirumas ir nuoširdus nuoširdumas, t. y. emocijos, kurioms nesuteikta kokia nors estetinė forma. Be abejo, tai asmeninė santykio su kalba arba kalbėjimo ir kalbos problema, buityje kelianti elementariausių bendravimo problemų. Vienintelė paguoda, kad į knygų lentyną, kaip yra sakęs J. Brodskis, gulasi ne rašytojas, o jo parašytos knygos.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
