A. Kulbis pasakoja, kad paprastąją poniabudę galima rasti eglynuose, lapuočių miškuose ar net kai kuriuose parkuose. Šis grybas išsiskiria savo išvaizda bei ne itin maloniu kvapu.
„Šis grybas iš pradžių yra lyg ir pasislėpęs uždarame kiaušinyje, kuris būna beveik po žeme arba tik jo dalis yra matoma virš žemės. Paskui jis pradeda labai greitai augti, praplėšia apvalkalą ir išdygsta panašus į falą.
Paprastoji poniabudė prakvimpa nemaloniu žmogui kvapu, primenančiu salstelėjusią dvėselėną. Tačiau tas labai patinka musėms ir kitiems vabzdžiams, kurie išplatina grybo sporas.
Tai gana unikalus atvejis grybų pasaulyje, kai grybai savo kvapu privilioja sporų pernešėjus, nes daugumos grybų sporas perneša vėjas“, – komentuoja A. Kulbis.
Lietuvoje aptinkamas neretai
Gamtininko teigimu, kai kurie žmonės yra linkę laikyti šį grybą retu ir sunkiai randamu, tačiau A. Kulbis skuba su tuo nesutikti.
„Grybas nėra retas Lietuvoje, galima jo rasti pakankamai daug. Lyginant su kitais grybais, jis nėra aukso kainos ar vertės, turim daug retesnių grybų.
Kai kurie žmonės kalba, kad jo neįmanoma rasti, bet tik pajutus įtartiną, nemalonų kvapą kažkur miške, verta pasidairyti pačio grybo“, – teigia jis.
Pasak pašnekovo, šis grybas pasižymi keista savybe labai greitai augti: „Kartą vienas žmogus papasakojo, kad jis, prisirinkęs šių apvalių kiaušinių į kažkokį indą, paliko juos automobilyje per naktį.
Ryte nuėjęs iki automobilio jis pajuto nesuvokiamą dvoką. Grybai buvo jau surinkti, praplėšę apvalkalą ir pradėję dygti. O dygsta jie labai greitai.“
Paneigė kalbas apie gydomąsias savybes
Iki šių dienų paprastoji poniabudė yra apipinta įvairiausiomis istorijomis apie savo gydančiąsias savybes. Kai kurie šį grybą užpila spiritu, kasa po žeme, jo miltelius barsto ant sunkių žaizdų. Ir tai tik keletas jo panaudojimo būdų, kuriuos yra sugalvoję žmonės.
Tačiau gamtininkas A. Kulbis nėra linkęs sutikti, kad šis grybas iš tiesų galėtų padėti pasveikti nuo sunkių ligų.
„Grybo kiaušiniuose yra drebutinė masė, kuria žmonės tepdavosi galvodami, kad tai gali būti pagalba nuo įvairių sąnarių ligų. Kažkokių mokslinių duomenų apie tai tikrai nėra ir liaudies medicina paprastai labai skiriasi nuo mokslinės medicinos.
Internete sklando daugybė istorijų apie išgijimus, poniabudėmis gydomos kone visos ligos. Jeigu žmonėms padeda ar dėl tikėjimo, kad tai gali padėti, kažkas išgyja, tai puiku. Be abejo, tai su moksline medicina neturi nieko bendro“, – tvirtina gamtininkas.
A. Kulbis pasakoja, kad dėl savo panašumo į falą šis grybas anksčiau būdavo naudojamas ir kaip afrodiziakas: „Gal ir dabar dar kažkas vartoja. Aišku, tai yra tik dėl išorinio panašumo, bet kažkokio ypatingo poveikio tikrai neturi.“
Gamtininkui yra tekę girdėti, kad kai kurie žmonės šį grybą naudoja ir kaip kosmetikos priemonę, tačiau specialistas šiuo klausimu taip pat išlieka skeptiškas.
„Nėra tokių duomenų, kad tai tikrai neveiktų, bet nėra ir duomenų, kad veiktų. Labai daug yra internete visokių klajojančių istorijų, kurias įdomu paskaityti, bet pagrindo neturi“, – sako A. Kulbis.
Ir nors daugelis šio grybo panaudojimo ligų gydymui būdų gamtininkui kelia klausimų, jis atskleidžia girdėjęs apie vieną naudingą šio grybo savybę.
„Vienintelis gydantis dalykas, kas yra mokslininkų ištirta, kad būdingos antikoaguliacinės savybės ir turi poveikį raudoniesiems kraujo kūneliams. Tai vienintelis mokslo patvirtintas dalykas“, – pripažįsta specialistas.
Nėra nuodingas
Jo teigimu, nors šio grybo tariamos gydomosios savybės yra abejotinos, poniabudė nėra nuodinga, todėl niekas nedraudžia jos rinkti ir ragauti.
„Kalbant apie šio grybo valgymą, yra žinoma, kad jis nenuodingas. Neišsprogusius vaisiakūnius galima valgyti ir ragauti tiek žalius, tiek apkeptus. Aš tikrai nesu ragavęs, būtų smalsu progai pasitaikius paragauti.
Žmonės kalba, kad yra riešutų prieskonis, o apie šviežius grybus sako, kad šiek tiek primena ridikėlius. Todėl panašu, kad grybas turi tam tikrą skonį, nors galbūt ir nėra tas skonis labai išskirtinis.
Grybui pradėjus sprogti tikriausiai retas ryžtųsi vartoti dėl tokio ypatingo kvapo, kuris musėms yra skanėstas, o mums riečiantis nosį“, – komentuoja gamtininkas.
A. Kulbis atkreipia dėmesį, kad renkant poniabudes, kaip ir bet kokias kitas miško gėrybes, grybautojai turi elgtis atsakingai ir saugoti gamtą.
„Jeigu žmonės ryžtasi jas rinkti ir valgyti, svarbu nedraskyti miško paklotės, nes padaroma žala miškui, o ieškant vaisiakūnių užuomazgų galima sunaikinti samanas ir pažeisti kitų grybų grybieną“, – komentuoja jis.
