Sausio 13 d. Bratislavoje mirė garsus tenoras Sergejaus Larinas, kurio vardas Lietuvos melomanams yra ypač savas. Kelią į sceną pradėjęs Vilniuje, su Virgilijaus Noreikos palaiminimu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vėliau maestro Aleksos kvietimu išvykęs į Bratislavą, kuri tapo antraisiais namais, o 1990 m. debiutavęs Vienos valstybinėje operoje, Sergejus Larinas yra dainavęs daugelyje žymiausių pasaulio operos scenų, dirbęs su garsiais dirigentais ir režisieriais, jo partnerėmis yra buvusios Renée Fleming, Mirela Freni, Olga Borodina, Angela Gheorghiu. Prieš kelerius metus sunki liga gerokai pakoregavo solisto tvarkaraštį, teko nuimti spektaklius, atsisakyti koncertų. Vėliau dainininkas atnaujino karjerą, deja, neilgam...
Siūlome 2006 m. parengtą pokalbį su Sergejumi Larinu ir jo žmona, dainininke Lilija Deksnyte.
Beata Baublinskienė, „Bravissimo“
... jeigu Jis yra, vadinasi, Jis norėjo, kad tapčiau muziku...
2006 m. vasarą po rečitalio Vilniuje Sergejus Larinas pasakojo: „Kai pastaruosius kelerius metus turėjau rimtų sveikatos problemų, kartais tai netgi buvo gyvenimo ir mirties klausimas, vienas iš pagrindinių variklių kabintis į gyvenimą buvo noras dainuoti. Aš norėjau gyventi tam, kad dainuočiau.
Labai nekantriai laukiau pirmojo spektaklio – metus po operacijos negalėjau dainuoti. Bet jau praeitą vasarą pradėjau bandyti balsą. Pirmus mėnesius po gydymo Prahos klinikoje galėjau tik šnabždėti. Daktarų klausiu, ar grįš balsas, sako – „grįš, grįš, nesijaudinkite...“ Užsispyrimas buvo milžiniškas. Esu lyg ir minkštas žmogus, bet profesijoje užsispyrimo man netrūksta.“
Pirmas pasirodymas po ilgokos pertraukos buvo 2006 m. pradžioje Japonijoje, su NHK (Japonijos visuomeninio radijo) simfoniniu orkestru, diriguojamu Vladimiro Aškenazio, atliekant Skriabino 1-ąją simfoniją. O sugrįžimas į operos sceną įvyko Bratislavoje balandžio 7 d. Karmen spektaklyje. Daininkas pasakojo:
„Kaip tyčia, tuomet susirgau. Dabar tenka vartoti vaistus, slopinančius imuninę sistemą, tad kol organizmas pripras gyventi naujomis sąlygomis, man labai lengva pagauti visokiausius gripus. Taigi rengdamas Karmen buvau puikios formos, bet savaitę prieš spektaklį – uždegimas, nors tu pasikark! Ir negaliu atšaukti spektaklio, nes jau kartą buvo atidėtas, ir jeigu tai vėl pasikartotų, pasakytų – viskas, jis jau nebegrįš. Juk internete buvo pasirodžiusi informacija, kad jau esu miręs... (pasak patarlės, tai reiškia, kad šimtą metų gyvensiu). Kita informacija – gyvas, bet nedainuos... Na, jei rašo, vadinasi domisi. Bet geriausias gandų paneigimas – pasirodysiu ir dainuosiu geriau negu iki tol! Tik šitai yra mano tikslas.
Beje, vienintelė Paryžiaus opera, kai sužinojo, kad grįžtu į sceną, iš karto man pasiūlė be jokių perklausų ar patikrinimų („ar jis dar turi balsą?“) Don Karlą labai gerame pastatyme, kuriame jau esu dainavęs. Iki lubų pašokau, kai sužinojau. Viena gera draugė Paryžiaus teatre man sakė: „Sergejau, tu esi taip mylimas šitame teatre, kad grįšį kaip princas ant balto žirgo“. Pažiūrėsim...
Mano gyvenime nebuvo nė vienos akimirkos, kad pasakyčiau: ai, man tas teatras, dainavimas nusibodo. Dainavimas man visuomet buvo pati didžiausia laimė, kokią tik galiu turėti. Žinoma, kai esi sveikas. Muzika valdo mane be galo. Man kartais pačiam keista, iš kur tas mano jautrumas ir, kaip čia pasakius – обожание – muzikos sudievinimas. Aš tai turiu savyje, ir kuo tolyn, tuo labyn. Įdomu, kad tėvų šeimoje – esu kilęs iš paprastos, „normalios“ šeimos – niekas menu itin nesidomėjo. Esu ateistas, netikintis, bet jeigu Jis yra, vadinasi, Jis norėjo, kad tapčiau muziku.“
Žmona – ir draugė, ir kritikė
„Kai žmonės 25 metus gyvena kartu kartu, kaip mes su Lilyte (jau atšventėm savo sidabrines vestuves), svarbiausia, kad vyras ir žmona būtų artimiausi draugai. Visi kiti aspektai irgi yra svarbūs, bet šis pagrindinis.“
Lilija Deksnytė: „Niekada nepamiršime maestro Noreikos žodžių, kai sveikinome jį antrųjų vedybų – su Loreta Bartusevičiūte – proga. Linkėjome daug meilės, o jis sako: „Meilė ateina ir praeina, o pagarba lieka visam gyvenimui“.
S. L.: „Ir meilės forma keičiasi, po 25 metų ji nėra tokia, kokia buvo pradžioje, bet negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be Lilijos. Visapusiškai. Profesiniu požiūriu ji yra labai griežta kritikė, aš esu švelnesnis.“
L. D.: „Gal todėl tokie skirtingi rezultatai...“ (juokiasi)
S. L.: „Ji negailestinga. Niekada nesako: „žinai, gal neblogai“. Ne! Tas gerai, tas blogai, o tas apskritai yra nesąmonė! Jokių glostymų „palei plauką“. Kartais įsižeidžiu – pirma reakcija. Bet paskui pagalvoju: taip sako, nes gal tikrai taip yra. Savęs juk iš šono negirdi ir nematai. Labai vertinu Lilijos pastabas.
Mudu radome idealų bendravimo būdą: nei vienas, nei kitas nedominuojame, kiekvienas turime pakankamai laisvos teritorijos, geros nepriklausomybės, ir tada nėra jokio noro sukti į šoną. Mes nevaržome vienas kito.
Sakoma, kad žmogus patikrinamas sunkioje situacijoje. Lilytės šitas egzaminas buvo išlaikytas su trigubai maksimaliausiais balais, nes kai man buvo sunku, vienintelė saulė, vienintelė šviesa mano gyvenime buvo ji. Teko patirti tikrai sunkių momentų, nors valią turėjau geležinę. Tokiu atveju gal daug kas prarastų valią – aš buvau pilnas tikėjimo, kad viskas turi būti gerai.“
L. D.: „Paprastai vyro nelydžių į jo koncertines keliones. Jei lydėčiau į kiekvieną pastatymą, jis turbūt nusižudytų... Ir man reikia savos laisvės, nes esu aktyvi moteris.“
S. L.: „Dinamitas! Žinoma, žmonės yra skirtingi. Čia negali būti bendros taisyklės. Pažįstu kolegas, kurie, jei žmona nestovi kulisuose su rankšluosčiu ir stikline vandens, negali dainuoti. Aš tikrai nusižudyčiau, jei būčiau toks nesavarankiškas!
Dainavimas – kietų žmonių profesija. Esi kaip gladiatorius! Išeini į 3500 vietų scenas ir kiekvienąkart turi jiems ir sau įrodyti, kad kažką sugebi. Čia ojojoj kokia profesija.“
L. D.: „Dabar nutarėme, kad jei bus sudėtingi pastatymai, nauji vaidmenys, man bent savaitę prieš premjerą reikia atvažiuoti, paklausyti repeticijų, pasakyti savo nuomonę. Nes niekas pastabų nesako. Tarsteli: gerai, tvarkoje arba nelabai gerai. Bet kas konkrečiai nelabai, kurioje vietoje ir ką ten galima būtų pagalvoti, pataisyti – ne. Režisierius dažnai domina tik mizanscenos, o kaip tu ranką ištiesi, smulkmenos nerūpi.“
Vaidmenys
„Man įdomūs sudėtingos psichologinės charakteristikos personažai, jie man geriausiai ir pavyksta, o kai nėra tų metrų į psichologinę gilumą, kad ir koks nuostabus, gražus būtų dainavimas, manęs „nekabina“. Mane inspiruoja žmogiška drama, kai istorijoje slypi daug kontrastų, vyksta tragedija. Gal todėl mėgstamiausi vaidmenys – Germanas, Alvaras (Verdi „Likimo galia“), Samsonas (Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“), Otelas, man labai artimas Dikas Džonsonas (Puccini „Mergelė iš Vakarų“) ir Hofmanas (Offenbacho „Hofmano pasakos“).
Vienas iš įdomiausių per visą mano karjerą pastatymų buvo „Pikų dama“ Paryžiuje, statyta Levo Dodino. Šį garsų spektaklį jis iš pradžių kūrė Florencijoje, o vėliau Bastilijos teatre. Mano Germano vizija ne visai sutapo su režisieriaus norais: jam labiau rūpėjo pabrėžti žaidėją, kad kortos ir pinigai buvo pagrindinis dalykas. O aš rėmiausi Čaikovskio muzika ir pabrėžti norėjau meilę: kortos kortomis, bet meilė čia yra tikra. Ir manau, nesuklydau: po generalinės repeticijos viena iš choro merginų – mat turiu daug draugų Opéra Bastille chore – pasakė: „žinai, aš tik šiandien supratau, kad čia apie meilę; jis tikrai ją myli!“ Vadinasi, man pavyko pabrėžti tai, ką norėjau. Net ir tie pinigai – prisiminkime baliaus sceną, kai Germanas sako: „три карты знать, и я богат, и прочь от людей“ (sužinoti tris kortas – ir tapsiu turtingu, ir šalin nuo žmonių). Nes jam reikalingi pinigai, kad jis SU LIZA rastų savo kampelį pasaulyje, kur nebūtų jokio skausmo, tik meilė; kad atsidūręs tam tikroje socialinėje terpėje, galėtų būti laimingas.“
Vienas iš pirmųjų mano vaidmenų Vilniuje buvo Lenskis ir tai buvo mano pirmas susitikimas su maestro Aleksa. Kaip aš bijojau – dar studijavau ir kartu pradėjau dirbti teatre. Maestro Aleksa turėjo reputaciją itin griežto, kieto žmogaus (visi mane gąsdino: jis – „žvėris“). Bet darbas su juo pasirodė esąs tikras malonumas: tu padarai tai, ką dirigentas nori, o dirigento siūlymai savo ruožtu priimtini tau.
Pasaulyje labai mažai kas žino mane kaip Lenskį. Manoma, kad jei dainuoju „Pikų damą“ ir kitas spinto partijas (spinto tenoras – turintis stiprų aukštąjį registrą tenoras, bet jo balse nėra „metalo“, būdingo dramatiniam tenorui. B. B.), tai lyriškasis Lenskis – ne man.
Dėl Lenskio „susipykau“ su dirigentu Claudio Abbado. Siūlymas padainuoti „Eugenijų Oneginą“ Paryžiaus Bastilijos operoje sutapo su Zalcburgo festivalio „Borisu Godunovu“. Claudio pasakė – „tu mane išdavei...“ O aš tiesiog labai norėjau padainuoti Lenskį – šis personažas labai daug turi manęs. Taip norėčiau nuo pečių nusimesti savo metus ir pasijusti jaunas. Kaip man sakydavo Mirela Freni, kuri iki brandžių metų dainavo Tatjaną (mes net dvejuose pastatymuose esame dainavę kartu): „Sergejau, aš net neturiu vaidinti Tatjanos“. Iš tiesų, pradėjusi dainuoti Tatjaną, ji įsikūnija į tą personažą, jai nereikia vaidinti mergelės. Juk labai sunku žiūrėti į tam tikro amžiaus dainininkės pastangas scenoje pavaizduoti mergaitę – tai yra klaikus dalykas. Bet Mirela Freni buvo tokia natūrali – tikra Tatjana, aš tokios laiško scenos, kaip dainavo Mirela, niekada gyvenime daugiau negirdėjau.“
Režisieriai
Turbūt esu ideali medžiaga režisieriams, nes aš niekada nepradedu prieštarauti, kol nepadarau viso darbo – kol neišryškėja vaidmens visuma. (O ir kiekviename kontrakte parašyta, kad atlikėjas įsipareigoja atlikti visus reikalavimus, kuriuos jam iškels režisierius, dirigentas, dailininkas). Tačiau jei iškyla dilema, kuo vadovautis – režisieriaus nurodymais ar muzika, remiuosi pastarąja.
Dar nė karto neteko atsisakyti spektaklio dėl režisūros. Tiesa, su labai kontraversiškais pastatymais pasisekė nesusidurti. Tokiais, kaip, pavyzdžiui, Covent Garden teatre, kur po pirmo „Kaukių baliaus“ veiksmo publika pradėjo šaukti „pakarkite režisierių“.
Šiuolaikinis operos teatras turi vieną kelią – tai moderni klasikinių operų vizija. Viskas priklauso nuo to, ar tame modernizme išlieka gyvas žmogus, santykiai, psichologija ir bendra idėja. Man buvo labai artimas Dvořako „Undinės“ pastatymas Paryžiaus Bastilijos operoje. Spektaklį kūrė kanadietis Robertas Carsonas – greta Grahamo Wicko, Bobo Wilsono, vienas iš garsiausių dabarties režisierių pasaulyje. Daug džiaugsmo teikė ir tai, kad mano partnerė buvo Renée Fleming, genialiai atlikusi Undinės vaidmenį. Mudu iki tol jau buvome dainavę šią operą San Franciske. Carsono idėja man buvo labai priimtina. Scenoje buvo padaryta veidrodinė konstrukcija: vienas pasaulis realus, kitas – jo atspindys. Pagrindinė herojė gyvena viename pasaulyje, o svajoja apie kitą; paskui viskas apsiverčia. Kai statoma šitaip, esu už tokį modernų teatrą ir tokius spektaklius.“
Epilogas, 2008 m.
Sergejus Larinas mirė nesulaukęs 52-ejų. Taip ir nespėjęs įgyvendinti savo svajonės, galbūt gimusios jau brandos metais, atėjusios su ryškia ir kartu nelengva scenine ir gyvenimiška patirtimi. Tai Hofmano vaidmuo Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“. Solistas sakė: „Kito tokio tenoro vaidmens nežinau. Labai ryški muzika ir tragiškas, sudėtingas vaidmuo.“ Deja, teko tik vieną kartą jį padainuoti, nors Sergejus Larinas jį rengė dar prieš kelis dešimtmečius su Jonu Aleksa Bratislavoje.
Tesiilsi ramybėje.
