Šeima yra neišsenkama tema. Šiandieną labai daug kalbama apie didžiąją migraciją iš Lietuvos. Ar stipri lieka šeima, kada išvykstama, ir sutuoktiniai lieka toli vienas nuo kito?
Apie šeimą rašo psichologai, filosofai, rašytojai, pedagogai ir kitų sričių mokslininkai. Šeimos sąvokas galima surasti įvairiose enciklopedijose ir žodynuose, įvairaus pobūdžio dokumentuose, taip pat valstybės leidžiamuose įstatymuose. Būtent, valstybinės šeimos politikos koncepcijos, priimtos 2008 m., 1.4 straipsnis nurodo: šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties, grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeimyniniams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų – gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos ir valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.
Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis šeimą apibūdina taip: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. (...) Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje, ir tausoti jų palikimą“.
Šeima paprastai yra įsivaizduojama kaip vyras ir žmona, gyvenanti viename būste su vaikais, gimusiais iš jų santuokos. Tokiai šeimai vartojamas šeimos branduolio terminas, ši šeimos struktūra yra įprastinė Vakarų šalyse. Šeima branduolys paprastai būna išplėstinės šeimos (giminės) dalis. Giminė – jau didesnė žmonių grupė, kurią apima ne tik pora su savo vaikais, bet ir tetos, dėdės, seneliai ir pusbroliai.
Vienas iš bažnyčios socialinės doktrinos dokumentų kompendijumas (Compendium) nurodo: „Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos“. Ketvirtos dalies „Teisingumas ir šeima kaip socialinis gėris“, šeima apibūdinama kaip pirminės svarbos gėris, būtent, šeima išreiškia naują žmogaus gėrio matmenį ir dėl to lemia naują atsakomybę.
Šeimos atsakomybė
Atsakomybę už ypatingą bendrąjį gėrį, apimančią žmogaus, kiekvieno šeimos bendruomenės nario gėrį. Pasak šio dokumento (Compendium), visomis išgalėmis reikia stengtis, kad šeima būtų pripažinta kaip pirminė ir tam tikra prasme „suvereni“ visuomenė, nes jos „suverenumas“ būdingas visuomenės gerovei, svarbus visavertis sutuoktinių atsidavimas, apimantis tėvystę ir motinystę, iš to atsiranda tvirta ir išskirtinė vaikų ir tėvų sąjunga, kuri išreiškia vienas kito pasitikėjimą, visus stiprina ir praturtina amžina meilę vienas sutuoktiniui. Šeimoje svarbiausia yra sutuoktinių meilė vienas kitam ir vaikams, pagarbūs tarpusavio santykiai, artimas ir nuoširdus bendravimas ir bendradarbiavimas, daugybė laimės ir džiaugsmo potyrių, kurie daro šeimos narius laimingais, o šeimos gyvenimą – prasmingą ir turiningą.
Šeima yra viena svarbiausių vertybių žmogui, ji pati stipriausia Ji turi jam būties prasmę, amžiną ir nesibaigiančią. Tiesiog neįsivaizduojamas egzistencijos tikslas ir savirealizacijos prasmė mūsų gyvenime. Šeimoje kaip vertybėje, yra reikšmingos kitos vertybės, kurios ją išreiškia, perteikia jos esmę. Anot mokslininkų, tai būtų šios vertybės: motinos ir tėvo meilė, jų gerumas, abipusė pagarba ir pasitikėjimas, meilė artimajam ir rūpinimasis juo, ištikimybė – pasiaukojimas. Šeimos vertingumą pirmiausia lemia žmoniškumas, pasiaukojimas vienas kitam. Būtent, pirmuosius žmoniškumo pradus vaikams išugdo šeima. Šeima moko vaikus mylėti žmogų kaip autonomišką ir absoliučią vertybę, nepažeidžiant jo vertės jausmo ir laisvių. Tačiau ar emigracijoje žmogus gali tai išsaugoti?
Šeima – tai psichologiškai laisvų žmonių bendruomenė. Bendruomenė dėl to, kad, būtent, joje atsiveria naujos galimybės pražysti žmogiškumui. Bendroje šeimyninio gyvenimo atmosferoje labiausiai realizuojasi teisingumo ir meilės pusiausvyra ir, be abejo, suklesti žmogiškumas. Žmogiškumas šeimoje pasižymi teigiamomis savybėmis – tokiomis kaip gerumas, dorumas, užuojauta, gailestingumas, nuoširdumas, emocine kultūra ir kitomis. Šeimose, kuriose tėvai yra sąžiningi, atidūs, mandagūs, gerbia vienas kitą, dažniausiai išugdomi dori ir sąžiningi vaikai. „Kai tėvai myli ir gerbia vienas kitą, taip pat visus savo vaikus, kai jie yra emociškai brandūs ir apsisprendę vienas kitam padėti – dalytis visos šeimos bendrais reikalais. Tačiau emigracijoje atsiranda vienišumas, arba nauja bendruomenė, kažin ar išsaugos senosios bendruomenės pagrindus.
„Aš ir Tu“
Šeimoje pagal kard. A.J. Bačkį, kaip mažutėje valstybėje, tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais, mokytojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos bei tautos tradicijas, skiepija meilės vertybes. Šeimoje, kurioje nuo pirmųjų dienų vaikai patiria tėvų meilę, pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais. Tokiose šeimose išauga geri žmonės ir sąmoningi Tėvynės piliečiai. Šeima, kaip ugdymo institucija, turi savo vidaus veiklą, kuri nematoma, bet visada juntama žmogaus širdyje. Jai būdingas savitas pasaulis, savi orientyrai, dabartis ir ateitis, mitai ir tabu, sava istorija ir elgesys. Tik šeimoje trokštama būti mylimam, pripažintam, suprastam, pajėgiam mylėti savo artimą. Tokios bendruomenės nariai, gali atlaikyti ir šių dienų emigracijos bangas, šiais materialinių sunkumų ir nedarbo, tikrumo stygiaus ir kupinais pykčio laikais, kasdieniu darbu, bando susigrąžinti prarastas amžinusias dvasines vertybes, gyvenimo kartu viltį, išgyvena ilgesį, o kartu atranda ir didžiąją Dievišką palaimą. Tik stipri šeima gali atlaikyti šių dienų emigracijos bangą.
Kęstutis Ralys yra kunigas, humanitarinių mokslų daktaras
