Širdis plyšta nuo gailesčio. Šiomis dienomis imu labai visų gailėtis. Nežinia, kodėl mano mintys tarsi nuo inkarų atitrūkę laiveliai skrieja priešinga kryptimi nei daugumos tautiečių. Regiu išvirkščią reikalo pusę.
Štai prezidento patarėjai R. Muraška ir E. Bagdonas.(http://www.omni.lt/index.php?base/z_342468) Visi, ir prezidentas pats pirmas, džiaugiasi, sulaukę jų atsistatydinimo. O pažiūrėkime iš kitos pusės: ar neverta jų gailėtis? Kaip nebūtų, žmonės įsigijo kažkokius negyvenamus paviljonus, kažkokius viešbučius, kuriuose ir patys, matyt, tegali jaustis kampininkais, ir net žemės lopinėlis po pastatais, kuris bent kiek širdį galėtų pasaldinti, ir tas užstatytas bankui. Sumokėta už tuos viešbučius brangiai, paimta paskola iš banko. Patarėjų atlyginimai, kiek minėta spaudoje, atrodo, buvo katės ašaros, bet vis duona su sviestu - apie 8 tūkst. litų per mėnesį. Tačiau kas bus, jei tyrimas ir naujo darbo paieškos užtruks - kaip seksis grąžinti paskolą ir procentus? Kažkodėl niekas apie tai negalvoja. Sujudus žiniasklaidai gal net viešbučius juosianti tvora bus nuversta, ir kiekvienas "žmogus nuo gatvės" galės ateiti į juos padėbsoti. Galų gale, argi už tai buvo pinigai mokėti?
Gaila ir buvusios apskrities viršininkės V. Lukošienės. Šitiek metų ji triūsė apskrities labui, tačiau jos įsigytas namas prie jūros, kaip praneša žiniasklaida, mažiausiai prabangus visoje gatvėje. Sutikite, tokių sąžiningų valdininkų turime nedaug. Tiesa, ta pati žiniasklaida sako, kad tas namas, nors būdamas ne toks prabangus, pastatytas arčiausiai jūros. Gal tai ir tiesa, tačiau visi esame tik žmonės, ir net aukšti reikalavimai turi turėti realias, žmogiškai suprantamas ribas. Nerimą kelia kas kita: užtverta gatvė Klaipėdoje, nuo kurios atsitiktinius praeivius iki šiol semdavo policija, vėl tų pačių žurnalistų dėka gali būti atidaryta. Išeitų, kad po buvusios apskrities viršininkės langais visiškai nevaržomi galės slampinėti mužikai. Štai ko sulaukėme!
Atsistatydinusio Valstybės turto fondo direktoriaus P. Milašausko taip pat gaila (http://www.omni.lt/index.php?base/z_343460). Jis - aiškus pavyzdys, kaip išvargina nuoširdus atsidavimas savo darbui, atsakingoms pareigoms. Rodos, dar taip neseniai, 2004 m. spalio mėnesį, sugautas brakonieriaujant naktį su prožektoriumi, vanojamas visos spaudos ir tampomas po etikos komisijas, net nemirktelėjo. Vis dėlto sunkus darbas galų gale padarė savo, išklibino nervus. Dar tik vos pradedant kilti šurmuliui dėl to, kad jis sprendė sudėtingus milijonais litų įvertinto turto pardavimo klausimus neturėdamas teisės susipažinti su įslaptintais dokumentais, brūkšt - pareiškimas ant stalo! O juk čia niekas jo nenutvėrė už rankos, ir taip lengva pasiteisinti, kad tuos dokumentus už savo šefą skaitė sekretorė.
Užvis labiau gaila visų skriaudžiamųjų ir engiamųjų gynėjos A. Balsienės. Apie politikės karjerą ji svajojo ne vienerius metus. Tiesa, 2000-siais ji žengė į rinkimus su nuosaikiaisiais konservatoriais. Kadangi A. Balsienė nei nuosaiki, nei konservatorė, tad ir sėkmė tą kartą nenusišypsojo. Ir štai dabar, pasiekus išsvajotąjį tikslą, tenka jo atsisakyti. Sava valia! Pamėginkite save įsivaizduoti jos vietoje. Sutapk tu man - atsisėsti į Seimo nario krėslą kaip tik tuo metu, kai pardavinėjami rūmai ant Tauro kalno, o penkios komisijos reikalauja nuo šio proceso atsiriboti. Tikra merfologija arba, mūsiškai sakant, kiaulystės dėsnis. Pasirodo, profsąjungose daugiau nėra nė vieno žmogaus, kuris turtą galėtų deramai parduoti. Turtas didelis - pastatas ant kalvos, nuo kurios visas Vilnius kaip ant delno, restoranai, sanatorijos Druskininkuose. A. Balsienė metėsi gelbėti profsąjungos garbės, o ši - barkšt! - užvėrė jai duris prie pat nosies (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_127772$z_343575). Jau atsisakiusiai Seimo nario mandato! Tai jau tikra drama. Kiek prisimenu, A. Balsienė yra ir poetė - iš to išeitų ne viena knyga, drama, misterija.
A. Balsienė yra tikras liaudies gynėjos talentas. Visada žavėjausi jos ekstaze, įkvėpimu. Per mitingą ji užsimerkdavo, nugrimzdavo į savotišką transą ir galėdavo ištisą valandą lieti nesustabdomą žodžių srautą apie sunkią darbininkų padėtį ir nesibaigiančias valdžios išdavystes. Vieną kartą po tokios kalbos ji galų gale atsimerkė, pažiūrėjo į mane ir ramiu balsu paklausė: "Na, kaip atrodžiau?" Tada sau įsidėmėjau, kad tikrasis profesionalumas yra valdoma ekstazė. To neįmanoma pranokti. Aš, beje, tuo metu įvykius Vilniaus Savivaldybės aikštėje transliavau radijo bangomis. Paskutinį kartą ta ekstazė prieš minią buvo pritaikyta prezidento R. Pakso rėmėjų mitinge. Šį kartą statymas pasirodė teisingas - su R. Pakso partija vartai į Seimą atsivėrė.
Tai štai, staiga netikėtai supratau, kad tik aš vienas visų gailiuosi, bet to gailesčio tiek maža aplink. Net ir pačią A. Balsienę jau seniai begirdėjau virkaujant. Suprantu, dabar jai ne tas galvoje. Tačiau ir kitiems vis kažkas trukdo. O juk buvo, buvo to gailesčio... Kažkaip būdavo net ištisos Seimo narių grupės, kurios gailėdavo paprasto žmogaus. Ne, ne tik K. Uoka - buvo ir daugiau. Rūstūs ir įtakingi agrarininkai graudžiais balsais virpindavo Seimo tribūną ir išties versdavo susigūžti. Opozicija nuolat prikaišiodavo abejingumą Seimo daugumai ir vis brukdavo įstatymo projektus, kuriuos dauguma apšaukdavo populistiniais. Tačiau ir patys mėgdavo dalinti, nors dažniausiai tai būdavo nenušauto briedžio dalybos. Nuspręsdavo grąžinti rublinius ir paprastus indėlius, valstybės naudojamą žemę. Pinigai byrėjo dešimtims neišvengiamai bankrutuojančių gamyklų. Į mūsų žemės ūkį, į mūsų nederlingus dirvonus, sukišti milijardai litų.
Tačiau vieną dieną nubudau ir supratau, kad kažkas pasikeitė. Ne, ne pavasario nuojauta plevena ore - tiesiog aplinkui neliko gailesčio. Šąlate Telšiuose - tai šalkite. Nesumokėjome policininkams, ugniagesiams atlyginimo - na ir gerai. Negalite pragyventi iš pensijos, atlyginimo, nors vien iš biudžeto mokamų atlyginimų dydis jau skiriasi 40 kartų (taip, maždaug nuo 500 iki 20 tūkst. litų: šalies su tokiais biudžetininkų kontrastais dar reikėtų gerai paieškoti) - na ir kas čia tokio, o mums pieštukams reikia papildomų dviejų tūkstančių litų ir naujų parlamento rūmų. Keliaukite iš Lietuvos, mes savo darbą padarėme.
Kai gailestis liejosi per kraštus, nekreipiau į jį dėmesio. O dabar kartais atrodo, kad to lyg ir trūktų - ypač ilgais žiemos vakarais.
