REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš dvylika metų kauniečiui Šarūnui Grigaliūnui likimas iškrėtė piktą pokštą. Šokdamas nuo tilto į jūrą vyras susižeidė ir liko prikaustytas prie vežimėlio. Tačiau tapęs neįgalus Š. Grigaliūnas rankų nenuleido. Vyras tapo profesionaliu informacijos technologijų (IT) specialistu, įkūrė šioje srityje sėkmingai veikiančią bendrovę ir įdarbino keliolika kitų fizinę negalią turinčių IT specialistų.

REKLAMA
REKLAMA

– Kas paskatino susiimti ir pradėti veikti, netgi įkurti verslą? Juk daugelis negalią turinčių žmonių puola į depresiją ir pradeda savęs gailėtis?

REKLAMA

– Kaip ir visi panašioje situacijoje atsidūrę žmonės, iš pradžių išgyvenau didžiulę depresiją. Juk iš jėgomis trykštančio, sportiško vyro akimirksniu tapau neįgalus ir visiškai priklausomas nuo kitų. Savęs gailėjimo periodas užtruko kone penkerius metus. Teko visko mokytis iš naujo. Pamažu pavyko susitaikyti su įvykusiu faktu ir atlikti

sunkiausia – nugalėti patį save. Po to staiga pajutau tikrą informacijos „badą“. Į rankas pateko fizikos vadovėlis, kurį studijavau iki paryčių. Kilo idėja ieškoti darbo elektroninėje erdvėje. Šeimai pritarus, įsigijau pirmąjį, anuomet brangiau už automobilį kainavusį kompiuterį. Vos jį gavęs – išardžiau. Kai perpratau sudėtingą jo mechanizmą, matyt, atradau tikrąjį savo pašaukimą. Kibau į mokslus. Tuo pačiu metu studijavau Lietuvos Kolpingo kolegijoje ir Kauno technologijos universitete.

REKLAMA
REKLAMA

Besimokydamas įkūriau nuosavą įmonę „Informacijos saugumo agentūra“. Gavęs diplomus Lietuvoje, studijas tęsiau Ispanijos saugumo universitete, tobulinausi Didžiosios Britanijos verslo informacinių technologijų universitete. Esu duomenų nuotėkio srities Informacijos technologijų saugumo specialistas. Įmonėje, kuriai vadovauju, 80 proc. darbuotojų – žmonės su negalia.

– Kaip kilo mintis savo įmonėje prioritetą teikti kitiems neįgaliesiems?

– Iš asmeninės patirties žinau, kad neįgalusis darbdaviui nėra patrauklus įdarbinti, „neapsimokantis“ kandidatas. Tačiau IT srityje neįgalūs specialistai niekuo nenusileidžia sveikiesiems. Taip galiu pasakyti apie kiekvieną savo įmonės darbuotoją. Mano komanda panašesnė į šeimą, ne į tradicinę verslo komandą. Neigiamos nuotaikos užkrečiamos, todėl pagrindiniu prioritetu atsirinkdamas darbuotojus laikau teigiamas žmogiškas nuostatas ir profesinius gebėjimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Valstybė dažnai skelbia apie vykdomas įvairias socialines neįgaliųjų integracijos į visuomenę ir darbo rinką programas. Ar jos veiksmingos?

– Tarp negalios žmonių ir visuomenės tebestūkso siena, dėl kurios darbo ir įsidarbinimo problema visoms neįgaliųjų grupėms – ypač aštri. Antai Kauno miesto ir rajono darbdaviai nenoriai priima į darbą kurčiuosius, nes bijo nesusikalbėti. Tuo tarpu šie – sveiki, imlūs, darbštūs ir kruopštūs žmonės, labai vertinantys savo sunkiai įgytą specialybę ir darbą. Mieste nemažai socialinių įmonių, bet ir jose neįgalieji nelaukiami. Neradę darbo nei statybos, nei socialinėse įmonėse, kurtieji apdailininkai ima prarasti kvalifikacinius gebėjimus. Europos Sąjungos šalyse kurtiesiems vairuoti automobilį leidžiama, o Lietuvoje dirbti vairuotojais jie negali. Apskritai žmonės su šia negalia turi labai menką profesijų pasirinkimą.

REKLAMA

O sąlygos pradėti savo verslą neįgaliajam – daugiau nei sunkios. Mūsų įmonė vykdo projektus ne tik vietos, bet ir tarptautinėje rinkoje. Galėtume įdarbinti daugiau žmonių, tačiau pagal dabar galiojančią tvarką sukurti darbo vietą neįgaliajam galiu tik Darbo biržos teikimu, o Kauno miesto savivaldybė riboja papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas. Jokių išimčių neįgaliesiems nenumatyta.

Neįgaliesiems kaip oro trūksta logiškai pagrįstų, į tikrąją padėtį reaguojančių valdžios sprendimų. Jie turėtų būti priimami atsižvelgiant į kiekvienos negalios grupės poreikius. Tik pašalinus dirbtines kliūtis, „popieriniai“ integracijos projektai ir įstatymai imtų veikti tikrovėje. Be kita ko, tai paskatintų neįgaliuosius imtis verslo: užuot prašę žuvies, jie galėtų patys susimeškerioti laimikį.

REKLAMA

– Ar per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė visuomenės požiūris į neįgalų žmogų?

– Labai nežymiai. Lietuvoje vis dar neturime sąlygų laisvai judėti ir lankytis renginiuose. Štai po Kauną, kiek žinau, važinėja vos du specialų pakilimo takelį neįgaliesiems turintys autobusai. Tuo tarpu užvažiavimai prie daugelio objektų pernelyg statūs ne tik vežimėlyje sėdinčiam negalios žmogui, bet ir kūdikio vežimėlį stumiančiai mamai. Bene patogiausia aplinka judėjimo negalią turinčiam žmogui – dviejuose didžiausiuose Kauno prekybos centruose. Šioje srityje dar yra ką nuveikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, su aibe problemų neįgalieji susiduria ir kasdieniame gyvenime. Tačiau jos – specifinės, o vieningos duomenų bazės nėra. Tarkime, jei nežinome apie miesto proto negalią turinčius asmenis – nieko nežinome ir apie jų poreikius. Specifinių nepatogumų mūsų mieste patiria ir silpnaregiai, kurtieji. Judėjimo negalią turintys kauniečiai sunkiai randa vietą pastatyti automobilį stovėjimo aikštelėse, netgi jiems numatytose vietose. O užtektų tiek nedaug, tarkime, peržiūrėti neįgaliojo pažymėjimą turinčių asmenų sąrašą ir aiškiai įvardinti prioritetus. Labai svarbu užtikrinti informavimo ir konsultavimo paslaugų tęstinumą, nes vyresnio amžiaus žmonėms su sunkia negalia tokios pagalbos reikia nuolat.

REKLAMA

Didžiulė problema ir visaverčio laisvalaikio, bendravimo stygius. Negalios žmonės gyvena palyginti uždaroje šeimos ar nedidelės bendruomenės aplinkoje. Sąlygos bendrauti, susirasti draugų labai priklauso nuo galimybių naudotis kompiuteriu. Žinodamas, kaip stinga lėšų neįgaliųjų organizacijoms, siūlyčiau geriau išnaudoti elektroninę erdvę.

Visiškai kitaip neįgaliųjų žmonių integracijos problemos sprendžiamos kitose Europos valstybėse, kuriose tenka dažnai lankytis. Štai atvykęs studijuoti į Ispanijos universitetą, nustebinau šios aukštosios mokyklos administraciją: nepranešiau, kad esu neįgalus. Nes mane turėtų pasitikti lydintis asmuo, būtų paskirta vieta automobiliui statyti, ir t.t. O Didžiojoje Britanijoje netgi piko valandomis galėjau laisvai naudotis visuomeniniu transportu. Kartą autobuse vietą neįgaliojo vežimėliui bandė užimti juodaodė, bet ji buvo išprašyta, kad galėčiau įsikurti aš.

REKLAMA

– Dalyvaujate Savivaldybių tarybų rinkimuose – siekiate būti išrinktas Kauno mieste. Ar jūsų ambicijos susijusios su neįgaliųjų problemų sprendimu?

– Žmogaus negalia – tai pirmiausia psichologinė būsena. Kad būtų priimti kauniečiams svarbūs, protingi sprendimai, labiau reikia ne greitų kojų, o galvos. Taip pat svarbu gebėti siekti užsibrėžto tikslo ir gerai išmanyti tai, ką darai. Rinkimuose į vietos valdžią dalyvauju pirmą kartą. Esu įsitikinęs, kad savivaldos sistema privalo sukurti sąlygas gyventi ne iš pašalpų, o rasti būdų, kaip visiems, taip pat ir negalios žmonėms, padėti užsidirbti patiems.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš savo patirties žinodamas, kaip sunku tai padaryti kritinėje padėtyje atsidūrusiam žmogui, esu tikras, kad per ketverių metų kadenciją būčiau patikimas neįgaliųjų atstovas vietos valdžioje. Aukso kalnų nežadu – siekčiau bent puse procento pagerinti šių žmonių situaciją Kauno mieste. Svarbiausias neįgaliųjų noras ir siekis – įsijungti į sveiką visuomenę, nesijausti atstumtaisiais. O sveikieji privalo elgtis taip, kad nė vienas žmogus su negalia nebūtų pamirštas ir nereikalingas.

Tikiu, kad jei tiltų svarbiam susikalbėjimui ir tarpusavio supratimui atsiras daugiau, siena tarp negalios žmonių ir visuomenės subyrės, padėtis palaipsniui gerės.

Šarūnas Grigaliūnas yra Krikščionių partijos kandidatas Kaune

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų