• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Patyčios ir pašaipos sunkiosios atletikos sporto salėje prieš dešimt metų nė kiek nenumalšino iš Šiaurės Rusijos mažos gyvenvietės į Maskvą persikėlusio paauglio užsidegimo treniruotis pagal savo programą. „Dideliame mieste atsirado kompleksas, todėl nuėjau į artimiausią sporto salę“, - portalui tv3.lt pasakojo vienas garsiausių Rusijos kultūristų Andrejus Skoromnas.

Patyčios ir pašaipos sunkiosios atletikos sporto salėje prieš dešimt metų nė kiek nenumalšino iš Šiaurės Rusijos mažos gyvenvietės į Maskvą persikėlusio paauglio užsidegimo treniruotis pagal savo programą. „Dideliame mieste atsirado kompleksas, todėl nuėjau į artimiausią sporto salę“, - portalui tv3.lt pasakojo vienas garsiausių Rusijos kultūristų Andrejus Skoromnas.

REKLAMA

Mažoje Purpės gyvenvietėje Andrejus vaikystėje buvo tikra sporto žvaigždė. Nesvarbu kokios sporto šakos jis griebdavosi, stengdavosi būti geriausias. Ir jam pavykdavo. Juo džiaugdavosi lengvosios atletikos, gimnastikos bei krepšinio treneriai.

„Teisūs yra sakantys, kad kultūrizmas yra liga, kuri gali tave priversti pamiršti gyvenimą, - prisipažino sportininkas Andrejus Skoromnas. – Mano ligos istorija prasidėjo paauglystėje, kai persikrausčiau gyventi į Maskvą“.

REKLAMA
REKLAMA

Į didmiestį sportui neabejingas vaikinas persikėlė sulaukęs šešiolikos. „Įstojau mokytis į institutą, tačiau pastebėjau, kad dideliame mieste esu niekam neįdomus. Niekas manęs čia nepastebėdavo. Supratau, kad kažką reikia keisti, bent jau išvaizdą, juk žmogų visada pasitinka pagal išvaizdą. Nusprendžiau, kad man reikia priaugti raumeninės masės“, - pasakojo 27-erių A. Skoromnas.

REKLAMA

- Ir kokie buvo tavo pirmieji žingsniai?

- Pamenu, kad iškart pradėjau domėtis mitybos formulėmis, fiziologija, biomechanika. Man buvo labai įdomu. Nuolat ieškodavau informacijos. Dar prieš sprendimą eiti į sporto salę pradėjau namuose daryti atsispaudimus ir kitus pratimus. Greitai supratau, kad sportuoti namuose nepakaks. Pasakiau sau, kad jau laikas eiti į salę, kuri buvo visai netoli mano instituto. Tai buvo sunkiosios atletikos salė. Joje nebuvo didelio treniruoklių pasirinkimo. Tačiau man pakako. Šioje salėje sportavau pusantrų metų ir priaugau 15 kilogramų raumeninės masės. Žinoma, iš manęs visi ten juokėsi. Juk salėje sportavo profesionalūs sunkiosios atletikos atstovai. Jie nesuprasdavo, kokius aš darau pratimus, jie patys niekada nedarydavo pratimų bicepsui, tiesiog traukdavo, stumdavo, raudavo štangą. Nuolat girdėjau iš jų, kad tai, ką aš darau, yra nerimta. Pastoviai man stengdavosi įgelti. Tačiau nepasiduodavau. Turėjau susirašęs savo treniruočių programą, nešiodavausi indelius su maistu. Buvau nusiteikęs labai rimtai. Visi juokėsi, o aš kryptingai dirbau ir siekiau savo tikslų.

REKLAMA
REKLAMA

- Kada supratai, kad tai yra tavo kelias?

- Tai suvokiau tik nuėjęs į salę. Žinojau, kad sunkioji atletika man nėra įdomi. Norėjau didesnių bicepsų, platesnių pečių. Įdomiausia yra tai, kad žmonės, kurie iš manęs juokėsi, vėliau ateidavo į mano seminarus, varžybas. Jų reakcija būdavo visada tokia pati: „Esame šokiruoti“. Džiaugiuosi, kad yra keli vaikinai sunkiaatlečiai, kurie pasekė mano pavyzdžiu – persikvalifikavo į kultūrizmą. Toks užkrečiantis buvo mano fanatiškumas.

- Kokia yra tavo sporto filosofija?

- Manau, kad iš gyvenimo reikia imti viską, bet tuo pačiu reikia visada stengtis išlaikyti idealią formą ir sekti savo mitybą. Puikiai suprantu, kad bet kuris gali panirti į kultūrizmą, žmonės pradeda save riboti – nekeliauja, nebendrauja su draugais, netgi šeima. Nes kultūrizmas priverčia per daug galvoti apie save, mintys laksto tik apie mitybą ir varžybas. Mano gyvenime lūžis įvyko gimus dukrai. Supratau, kad gyvenimas yra trumpas: jei visada galvosi tik apie kultūrizmą, pamirši tikrą gyvenimą. Mano filosofija yra labai paprasta – nuolat privalau būti geros sportinės formos, sekti savo mitybą ir iš gyvenimo imti maksimumą: keliauti, bendrauti su draugais, siekti naujų viršūnių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kas patį paskatinti žengti į varžybų sceną?

- Tiesiog aš labai greitai progresavau. Ketvirtus metus lankiau sporto salę, kai nusprendžiau sudalyvauti varžybose. Visi man nuolat kartojo, kad turėčiau jose sudalyvauti. Kiekvieną dieną man sakydavo, kad galiu konkuruoti su vaikinais jaunimo kategorijoje. Nusprendžiau pasinaudoti proga – jaunimo kategorija tada buvo iki 21-erių, man tuo metu buvo dvidešimt. Pagalvojau, kad tai yra mano šansas. Nusprendžiau sudalyvauti, kol mokausi institute ir turiu laisvo laiko. Tiesiog suvokiau, kad turiu galimybę save išbandyti, kol galiu sau tai leisti.

- Tau netrūko pasitikėjimo savo jėgomis?

- Negalima sakyti, kad labai savimi pasitikėjau, tiesiog buvau „pasinešęs“. Man patiko kiekvieną dieną save „užmušinėti“ sporto salėje. Kaifavau pasiruošimo varžyboms laikotarpiu. Tarkime, daugeliui vaikinų nepatinka patiems gaminti maistą. O aš tai dariau su dideliu malonumu. Neleisdavau sau atsipalaiduoti, nebuvo nė vienos dienos, kurios metu leidau sau užkasti ne savo gaminto maisto. Norėjau teisingo ir gero rezultato. Žinoma, man padėjo faktorius, kad tuo metu Maskvoje gyvenau vienas, neturėjau jokių įsipareigojimų: nebuvo draugės, nebuvo draugų, kurie galėtų išsitempti į kokius nors vakarėlius. Pats galėjau kontroliuoti savo laiką. Mano gyvenime, kol mokiausi institute, tebuvo sporto salė, virtuvė ir lova. Pasikartosiu, kai pradėjau ruoštis varžyboms, tikėjimo savo jėgomis buvo mažai. Nors pasvajodavau, kad būtų smagu patekti tarp prizininkų.

REKLAMA

Tik žengęs į sceną supratau, kad joje jaučiuosi labai komfortabiliai. Tada visi pradėjo man aiškinti, kad esu pats geriausias. Pirmose savo varžybose tapau nugalėtoju. Ir tai buvo tasai „kablys“, ant kurio pakimba visi sportininkai. Nuo jo yra sunku atsikabinti. Kai tave apdovanoja, įvertina pagal nuopelnus... Supranti, man teko labai daug išgyventi prieš varžybas: sesija, nuolat trūko pinigų, virdavausi kažkokią smirdinčią žuvį, laikai egzaminą ir tame pačiame koridoriuje valgai tą smirdalą, visi studentai juokdavosi... Išgyvenau angliavandenių „duobę“, kurios metu visiškai neturėjau jėgų, skaičiuodavau kiekvieną laiptelį ir galvodavau, kodėl šie laiptai yra čia, kas juos sugalvojo padaryti būtent čia. Ir įsivaizduok, visą tai išgyvenęs stovi scenoje ir išgirsti „Andrejus Skoromnas – pirmoji vieta“. Tai yra toks neapsakomas jausmas: palengvėjimas ir pasitenkinimas savimi. Toms varžyboms ruošiausi tarsi eksperimentui, tačiau po pirmojo sezono pergalių supratau, kad šis sportas man reiškia labai daug. Suvokiau, kad lengvai negalėsiu jo palikti ir išeiti. Man pasidarė įdomu sužinoti, ką dar galiu pasiekti.

REKLAMA

- Ko tave išmokė kultūrizmas?

- Daugelis man priekaištauja, kad mažai laimėjau. Esu gerai žinomas, populiarus, bet žmonėms atrodo, kad esu labai mažai laimėjęs. Tačiau aš noriu pasakyti vieną dalyką – reikia mokėti pralaimėti, nes tai yra sportas. Kultūrizmas – tai daug laiko reikalaujanti sporto šaka, gali penkis, dešimt ar daugiau metų arti sporto salėje, kol pasieksi formą, kuria pats būsi patenkintas, kurią įvertins teisėjai. Kultūrizme neįmanoma tapti čempionu savo užsidegimu, kaip, tarkime, bokse. Tai yra monotoniškas darbas sporto salėje metai po metų. Ir nėra čia nieko gėdingo, kai pralaimi. Svarbiausia kultūrizme yra tai, kad pats tobulėtum, kad kiekvienose varžybose atrodytumei vis geriau. Nepamirškime, kad kultūrizme labai daug lemia genetika. Ir nėra jokios paslapties, kad genetiškai apdovanoti sportininkai visada bus aukščiau už vaikiną, kuris sporto salėje gali išlieti daugiau prakaito ir į viską žiūri kur kas rimčiau. Svarbiausia, nenuleisti rankų, nes juodas darbas visada būna įvertinamas. Galbūt ne pirmą kartą, ne antrą, ne trečią, tačiau gal penktą kartą tave įvertins. Sporto pasaulyje jau buvo istorijų, kai genetiškai silpnesni vaikinai įveikdavo stipresnius, tačiau tam reikia laiko. Didžiausią sportininkų klaida – per daug jautri reakcija ir nuostaba, kai nelaimi. Tą pačią klaidą padariau ir aš. Buvo mano gyvenime atvejų, kai užkulisiuose galėdavau apsiverkti. Užduodavau sau klausimą „Kodėl aš ne pirmas? Kodėl esu antras?“ Tačiau dabar suprantu, kad reikia mokėti pralaimėti, su tuo susitaikyti ir eiti pirmyn. Tai sportas. Negalima pralaimėjimo suvokti kaip kelio pabaigos. Pagalvokime apie krepšinį ar futbolą. Juk šiose sporto šakose laimi komanda, kuri surenka daugiau taškų. Tave nuolat daužo: įmuša įvarčius, įmeta į krepšį... Tas pats galioja ir kultūrizme: kodėl tu negali „prasileisti“ bent vieno įvarčio į savo vartus? Tiesiog daryk išvadas ir keliauk pirmyn.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ar buvai kada nors suabejojęs savo dar paauglystėje pasirinktu keliu?

- Ne, niekada.

- Tai charakteris ar tas pats fanatizmas?

- Negaliu pasakyti. Tiesiog žinau, kad tai yra mano sporto šaka. Negaliu gyventi be jos. Tai slypi mano DNR. Netgi dabar, kai tenka daug keliauti, bendrauti, nuolat prašau žmonių, kuriuos lankau, kad kažkur netoliese būtų sporto salė geras maistas. Nes aš be to negaliu. Mano karjeroje buvo nesėkmingų sezonų, tačiau aš sau neleidau verkšlenti, valgyti viską, kas papuola po ranka. Po nesėkmingų varžybų pabusdavau ryte ir jau laikydavausi griežto režimo.

- Ar populiarumas spaudžia pečius?

- Ne. Nors... Žinai, viskas priklauso, apie kokį populiarumą kalbame. Man nepatinka tasai populiarumas, kai aplinkiniai mano, kad esi klounas. Taip, tu būni populiarus, tave pažįsta, tačiau niekas negerbia. Tačiau yra tasai kitas populiarumas: kai vaikinai tave tikrai gerbia. Nes tave yra už ką gerbti. Tu juos sugebi įkvėpti, paaiškini jiems, padedi, nes turi žinių bagažą, kuriuo gali pasidalinti. Toks populiarumas negali slėgti pečių. Yra smagu, kad mane visose šalyse labai šiltai priima. Tačiau visada buvo, yra ir bus hater‘iai. Tačiau su tuo jau spėjau susigyventi. Supratau, kuo esi populiaresnis, tuo į tavo daržą daugiau akmenų mėtys. Tenka auginti storą odą. Nors kartais tai būna labai sunku. Tarkime, pradedi skaityti komentarus po nuotrauka, kurią publikavai socialiniame tinkle: šimtas gerų ir du negatyvūs. Žinoma, kad tu susikoncentruosi ties tais dviem. Labai lengva susivelti, susikrimsti: kartais susinervinęs pamiršti tuos tūkstančius „like‘ų“ ir gerus komentarus... Todėl yra labai svarbu suvokti, kad viską darai gerai. Su negatyvu kovoti yra ypatingai sunku, ypač, kai savo darbą dirbi iš visos širdies. Juk aš stengiuosi dėl žmonių. Skaudu, kai tai nėra teisingai įvertinta, skaudu, kai kitas pasako „menkniekis čia“ („fignia“ – rusiškai). Tačiau aš taipogi suprantu, kad kažką darydamas prisiimu atsakomybę už kiekvieną savo darbą, kurį pristatau visuomenei. Todėl visada esu pasiruošęs dviem vertinimams: teigiamam ir neigiamam. Visada taip bus. Juk netgi mes patys nepastebime, kai išėję iš kino salės tiesiog pasakome „Buvo visiškas šūdas“. Nepatiko, ar ne? Ar pagalvojote, kaip jaustųsi to filmo režisierius, jei išgirstų tuos jūsų, atrodo, nekaltus žodžius? Jis tiesiog pasakytų „Bliamba, vaikinai, aš šį filmą kūriau du metus, suprantu, kad jums galėjo tai nepatikti, bet ar galėtumėte į tai žiūrėti su didesne pagarba“. Juk mes iškart jam atkirstume, kad mes nenorėjome išreikšti nepagarbos. Tiesiog taip įvertinome! Kodėl? Prie to filmo dirbo šimtai žmonių, o mes iškart paskelbėme verdiktą. Taip ir viskas su hater‘iais: tu kaip autorius visada priimsi kritiką labai skaudžiai. Todėl į viską reikia žiūrėti filosofiškai.

REKLAMA

- Kokį patį didžiausią mitą apie save esi girdėjęs?

- Reikėtų gerai pagalvoti... Gal tai nėra pats didžiausias ar labiausiai neįtikėtinas, bet kiekviena mieste, kuriame lankausi išgirstu klausimų apie savo „dozavimus“. Visi tik ir klausinėja „Ar tiesa, kad pas tave ten taip ir taip?“ Man tik belieka atsakyti „Vaikinai, neduok dieve, aš jau būčiau, greičiausiai, miręs, jei viskas taip būtų“. Man jie pasako, kad jiems kažkas pasakojo... „Ir mes visi taip darome, nes mums sakė, kad tai pagal Skoromno formulę“. Kiekviename mieste sužinau apie „Skoromno schemą“.

- Kokia yra tikroji „Skoromno schema“?

- Tokios nėra. Tai yra standartinė kultūrizmo schema. Aš galiu pasakyti tik vieną dalyką: tiek „profai“, tiek mėgėjai, tiek aš, tiek naujokai salėje viską daro vienodai. Viskas priklauso nuo to, kaip rimtai žiūri į sportą, kiek tu tam naudoji protinės energijos. Salėje galima tiesiog kelti svorį, tačiau tik geriausi supranta, kad reikia galvoti apie tai, ką tu darai keldamas. Čia yra labai svarbus smegenų ir raumenų ryšys. Progresas priklauso ir nuo mitybos. Tai yra vienas svarbiausių dalykų. Daugelis gerai augančių vaikinų nesugeba pasiekti gerų rezultatų, nes jų nervinė sistema nėra skirta kultūrizmui. Šis sportas – tai ne tik genetika, lemianti tavo išorę. Viskas priklauso ir nuo virškinimo, nervų sistemų. Yra žmonių, kurių nervinė sistema jiems neleis laikytis griežtos dietos, ilgai treniruotis. Daugeliui tiesiog neužteks kantrybės taisyti savo kūno proporcijas. 99 proc. sporto salėse besilankančių žmonių treniruoja tas kūnas vietas, kurias gerai jaučia, kurios greičiau vystosi. Todėl yra labai mažai žmonių, kurie mums primintų idealią statulėlę.

REKLAMA

- Ką reiškia būti čempionu kiekvieną dieną?

- Aš nelaikau savęs čempionu...

- Tačiau širdyje? Tu esi čempionas tūkstančiams jaunuolių...

- Čia reikia pabrėžti, kad didžiausias mano nuopelnas yra tame, kad esu labai atviras, pozityvus ir galiu įkvėpti jaunimą savo gera fizine forma. Aš visada labai atvirai aiškinu dalykus, kuriuos pats išmokau. Neturiu paslapčių. Nevaidinu. Yra žmonių, kurie filmuojasi, stengiasi būti motyvatoriais, tačiau matosi, kad jie vaidina. Aš nešaukiu, kad esu čempionas ir kiekvieną dieną – tik pirmyn su savo fanų armija. Ne. Aš esu ganėtinai mažos savivertės žmogus. Nuolat savyje randu minusų. Ir aš nebijau to pripažinti. Manau, kad šiais laikais visur jau per daug lozungų „Eik pirmyn“, „Tikėk savimi“. Mano manymu, tai yra neteisinga. Žmogus turi kažkuo abejoti. Juk reikia analizuoti, kas vyksta. Aš visada abejoju. Man patinka išklausyti kitų nuomonę. Dar nebuvo mano gyvenime ryto, kai nubudau ir pasakiau sau, kad esu čempionas, esu fainas. Niekada negalėčiau pasakyti frazės „O, už lango - puiki diena, bet ji nėra tokia puiki, kaip aš“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Dėl ko dažniausiai susikremti?

- Negalėčiau pasakyti, kad tai yra susikrimtimas. Tai yra analizė. Nuolat galvoju, ar teisingai padariau, ar galėjau padaryti daugiau ir geriau. Džiaugiuosi, kad savęs nedusinu įkyriais „Tikrai galėjai, štai tąkart tikrai galėjai geriau“. Analizuoju, priimu klaidas ir stengiuosi tai paversti patirtimi. Kremtuosi kada? Turiu įvairiausių verslo projektų. Ne visada jie būna sėkmingi. Sporto srityje aš žinau daug ir tai suvokiu, tačiau lygiai taip pat suprantu, kad versle esu naujokas. Mane čia gali apmauti. Suprantu, kad kartais galiu prarasti nemažai pinigų, nusvilti, tačiau taip aš mokausi ir kaupiu žinias.

- Kaip gyvenimas pasikeitė gimus dukrai?

- Priėmiau sprendimą „rišti“ su varžybomis ir susikoncentruoti ties prasmingesniais projektais. Supratau, kad varžybos yra gerai, tačiau jos glosto tik mano paties savimeilę. Tai darydavau tik dėl savęs. Tai man nieko nesuteikia. Čempiono titulas nėra gyvenimo pagrindas ir tuo labiau ne pamatas. Tavo darbas, tavo profesija, tavo šeima yra pamatas. Jeigu turi laiko varžyboms – viskas gerai. Man buvo 24-eri, kai gimė dukra. Jaunas buvau. Manyje virė ambicijos, norėjau visiems įrodyti, kad visus galiu suplėšyti į gabalus varžybose. Žinojau, kad tai galiu. Priėmiau sprendimą – stop. Supratau, kad turiu galvoti kiek toliaregiškiau: o kas bus po varžybų? Pažvelgiau dešimt metų į ateitį: turi dukrą, žmoną... Neslėpsiu, priimti sprendimą buvo pakankamai sunku. Tačiau tikiu, kad žengiau vyrišką žingsnį. Kartais tenka aukoti savo ambicijas dėl kur kas gražesnių tikslų.

REKLAMA

- Kokius tikslus dabar esi sau užsibrėžęs?

- Visada stengiuosi augti skirtinguose sferose: kiekvieną dieną noriu būti geresnis tėtis ir vyras, kiekvieną dieną noriu būti geresnis verslininkas, kiekvieną dieną noriu būti geresnės sportinės formos. Negalima prioriteto atiduoti vienai sferai, nes silpsta kitos tavo pusės. Todėl dabar noriu tobulėti visose srityse.

- Kaip manai, ar daug klaidų esi padaręs savo gyvenime?

- Ne. Jei ir galėjo pasirodyti, kad tai buvo klaida – tai buvo patirties stoka. Visada gali pasirodyti, kad galėjau ir geriau. Viskas, ką aš dariau – gerai ar blogai – tai tapo patirtimi. Vienintelės varžybos, kurios man iki šiol yra didelis skaudulys – „Arnold Classic“. Nepatekau į finalą. Nors tikėjausi aukso. Turėjau problemų su sveikata... Žinai, jei viskas būtų tada buvę kitaip, jei aš būčiau laimėjęs... Ar žinai, kokiu keliu būčiau ėjęs? Žingsniuočiau sportininko keliu... Nelaimėjau, todėl susimąsčiau, kad gyvenime reikia tobulėti kitose srityse, suvokiau, kad reikia kažką kurti. Šis pralaimėjimas mane išjudino. Šis pralaimėjimas turėjo įvykti mano gyvenime.

REKLAMA

Dosjė: Andrejus Skoromnas

Ūgis: 174 cm

Svoris: 98 (varžybinis), 118 kg (ne sezono metu)

Apimtys: talija – 85 cm, kaklas – 45 cm, bicepsas – 55 cm.

Svarbiausi pasiekimai

2010

Maskvos taurės varžybos: absoliutus jaunimo čempionas, vyrų iki 90 kg kategorija – 3 vieta.

Rusijos taurės varžybos: absoliutus jaunimo čempionas, vyrų iki 90 kg kategorija – 3 vieta.

Rusijos čempionatas: absoliutus jaunimo čempionas, vyrų iki 90 kg kategorija – 5 vieta.

2011

Maskvos čempionatas: vyrų iki 100 kg kategorija – 1 vieta, absoliuti kategorija – 2 vieta.

2012

Rusijos čempionatas: vyrų iki 100 kg kategorija – 2 vieta.

Čempionų taurės varžybos: absoliuti kategorija – 5 vieta.

2013

Rusijos čempionatas: vyrų iki 100 kg kategorija – 2 vieta.

Arnold Amateur (IFBB): vyrų iki 100 kg kategorija – nepateko į stipriausių šešetą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų