Apie tai laidoje kalbėjo Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
NATO pergalės doktrina
Kaip vertinate tą pergalės doktriną? Koks įspūdis, kokias matote rizikas?
T. Jermalavičius: Iš tikrųjų tai turbūt yra tų kolektyvinės gynybos planų, kurių parengimas buvo inicijuotas prieš kelerius metus, strateginė komunikacija. Norima nusiųsti žinutę, kad Aljansas yra pasirengęs, turi pajėgumus ir planus. Čia tiesiog bandoma sudėlioti labai gerais sakiniais, geromis frazėmis, tokiomis etiketėmis, kas bus daroma.
Dabar tai, be abejonės, yra nuraminantis signalas, kad karinė valia yra, kariniai planai yra, parengtis yra, kažkokia pergalės teorija yra. Bet pasižiūrėjus atidžiau išlenda keletas klaustukų. Vienas klaustukas labai paprastas. Čia akivaizdu, kad eskalacijos suvaldymas arba užkirtimas kelio eskalacijai yra vienas pagrindinių momentų.
Norima, kad karas nesieskaluotų, būtų laikomas ribotoje geografinėje erdvėje. Netgi smūgiai užnugaryje būtų labiau tiesiogiai susiję su konkrečių Rusijos pajėgų vadovavimu ir kontrole, logistika ir taip toliau. Tai yra neapimtų platesnio taikinių sąrašo, kitų geografinių zonų. Ir čia kyla klausimas: gerai, mes taip darysime, o Rusija?
Jeigu ji pradės eskaluoti, nes jų mąstymas yra, kaip dominuoti eskalacijoje, jie pradės atakuoti mūsų užnugarį ir gilų užnugarį. Raketos į Berlyną, bombos į Skandinaviją ar dar kažkur. Tai koks mūsų atsakas? Ar mes tada eskaluojame, ar laikomės išankstinio plano ir nieko nedarome?
Kai matome, kokia dinamika susidėliojo Ukrainoje, palaipsniui, žingsnis po žingsnio, vis tiek teko eskaluoti ir pereiti prie giluminių, ilgo nuotolio smūgių Rusijos gynybos pramonei, naftos pramonei, tiems strateginiams Rusijos operacijų įgalintojams, kurių, žiūrint į tą pergalės teoriją, NATO nenori liesti. Rusija gali nuolat maitinti resursais tą operaciją iš savo gynybos pramonės, apskritai iš savo ekonomikos, karo ekonomikos.
Mes galime tiesiog užstrigti vienoje iš tų fazių, kai buvo kalbama, kad susilpninsime arba atbukinsime tą ataką ir tada ją palaušime. Mes galime užstrigti vienoje iš tų fazių, ir ji gali būti pakankamai ilga, nesibaigianti. Vėl turėsime sekinantį abipusį karą, kuriame Rusija, nebijodama eskaluoti, gali pradėti eskaluoti kitose geografinėse kryptyse, erdvėse ir stengtis strategiškai mus palaužti.
O NATO teorija sako, kad mes nenorime sukelti strateginio pralaimėjimo Rusijai. Tai kyla klausimas: jeigu mes nenorime sukelti strateginio pralaimėjimo Rusijai, o jų strategija yra mus palaužti, ar galime tai vadinti pergalės teorija? Ji dabar yra tokia operacinio lygio teorija. Tai nėra strateginio lygio teorija, ir daug klausimų išlieka.
Tais momentais politinė valia turės didelę reikšmę. Kai karas užsitęsia, išsitęsia laike, Rusija eskaluoja, atsiranda taškų, kai kamuolys grįžta į politinį laukelį. Politiniams sprendimų priėmėjams tenka nuspręsti, ar mes dabar eskaluojame.
Jeigu karas vyksta, sakykime, Baltijos operacijų teatre, ar mes pradedame smūgiuoti į Kolos pusiasalyje esančius taikinius, Rusijos gynybos pramonę kažkur Sibire ar panašiai? Tai bus politiniai sprendimai, ir čia iškyla nemažai niuansų.
Kada NATO galėtų aktyvuoti 5-ąjį straipsnį?
Vis dėlto kas būtų ta pradžia? Dabar matome daug hibridinių atakų, įvairių provokacijų. Kada NATO įsijungia? Kas paspaudžia tą mygtuką ir pasako, kad peržengta raudona linija? Kur ta raudona linija?
T. Jermalavičius: Tai vėl yra politinis sprendimas. Aljansas praeityje ne vieną kartą jau yra kolektyviai pasakęs, kad tiek kibernetinė ataka, turinti katastrofiškų pasekmių, tiek hibridinė ataka, turinti katastrofiškų pasekmių, gali sulaukti penktojo straipsnio aktyvavimo, kolektyvinės gynybos aktyvavimo. Vėlgi tas kolektyvinis atsakas nebūtinai gali būti karinėje dimensijoje. Jis gali būti ekonominėje, kibernetinėje, energetinėje ar diplomatinėje dimensijoje.
Mes jau matėme precedentą 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai penktasis straipsnis buvo aktyvuotas po teroristinės atakos Šiaurės Amerikoje, ne Europoje, nors visą laiką buvo preziumuojama, kad jis bus aktyvuojamas atakos Europoje metu. Ir ne prieš konvencines pajėgas, ne prieš konvencinį puolimą karinėmis priemonėmis, o prieš teroristinį puolimą civilinėmis priemonėmis.
Tai yra lankstus straipsnis, pavadinkime taip. Viskas susiveda į interpretaciją, kaip kolektyviai sprendimų priėmėjai prie NATO Šiaurės Atlanto tarybos stalo interpretuoja situaciją. Kas vienam gali atrodyti katastrofiška ataka, kitam gali atrodyti, kad dar galime ištverti, ta šalis susitvarkys ir nebūtina skubėti aktyvuoti straipsnio, peržengti tą slenkstį.
Būtent todėl labai svarbu, kad Aljanse būtų išlaikomas bendras grėsmių vertinimas, sutarimas, sanglauda ir darna dėl grėsmės vertinimo, pasekmių vertinimo, scenarijų ir sprendimų priėmimo. Kuo šalys skirtingiau mąsto, tuo sunkiau priimti tokius sprendimus. Jeigu atsakyčiau tiesiogiai, tai turėtų būti kažkokia katastrofiška ataka.
Nes dabar tai, ką matome vadinamojoje hibridikoje, aš nevadinu hibridika. Tai yra valstybės inspiruojama ir valdoma teroristinė kampanija. Tai yra terorizmas. Jeigu tokius dalykus, kokius Rusija išdarinėja Europoje, darytų „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“, mes jau seniai būtume tai pavadinę terorizmu ir nebūtų kilę klausimų, ką su tuo daryti. Dabar tik prasidėjo kalbos, galbūt įrašyti Rusiją į Europos Sąjungos teroristinių organizacijų sąrašą.
Bet iš esmės turi nutikti kažkas tokio, kur galbūt būtų daug aukų arba didelė ekonominė žala kritinei infrastruktūrai, pramonei ar dar kažkam. Tik tada įsijungs visai kita logika ir kiti mechanizmai. Rusai testuoja, bet kol kas nesukėlė tokių didelių pasekmių. Gali jas sukelti netyčia, gali sukelti ir tyčia. Tada, kaip ir sakau, kamuolys bus mūsų pusėje. Reikės priimti sprendimus.
Auganti Rusijos grėsmė
Vis dėlto, vertinant tai, kas dabar vyksta, matome, kad hibridinių atakų rizikos yra išaugusios. Kur juda situacija?
T. Jermalavičius: Pirmiausia mūsų pusėje turbūt yra dvi stovyklos, kurios situaciją interpretuoja skirtingai. Viena sako, kad karas tarp Vakarų, NATO ir Rusijos jau vyksta. Tai tiesiog atkartoja Rusijos naratyvą, kad jie jau kariauja su Vakarais, tik tas karas yra kitokio pobūdžio, bet neišvengiamai vis tiek prives prie kinetinio apsikeitimo, sakykime, malonybėmis. Tai yra trajektorija, kuria mes judame.
Kiti sako, kad ne, tai yra Rusijos bandymas išvengti tiesioginio susidūrimo ir priversti mus sustabdyti paramą Ukrainai kitomis, o ne tiesioginėmis karinėmis priemonėmis. Ir kad tos ribos jie vis dėlto neperžengs, nes mūsų Aljansas yra branduolinis Aljansas. Galutinis eskalacijos taškas, žinome, gali būti branduolinis karas.
Tai yra dvi teorijos. Kuri teisi, laikas parodys. Bet aš turbūt nesutikčiau, kad resursų klausimas Rusijai dabar yra esminis, jeigu žiūrėtume į karinės jėgos panaudojimą kaip politikos instrumentą. Jų pergalės teorija galbūt būtų tokia: mes įstrigome Ukrainoje, nors jie patys galbūt ne visai su tuo sutinka arba propaganda taip sako, kad jie neįstrigo.
Bet jų pergalės teorija būtų ne tik palaužti Ukrainą, bet ir mus arba sukelti kažką tokio, kad mūsų dėmesys ir resursai būtų atitraukti nuo Ukrainos. Tai galėtų būti viena iš jų pergalės teorijų, kaip palaužti Ukrainą. Jie turi įvairių takelių ir galimybių. Vienas iš tų takelių keliauja per Baltuosius rūmus, kiti – per mūsų informacinę erdvę.
Bet vienas iš būdų išeiti iš tos situacijos, kurioje jie įstrigę, galbūt yra sukelti rimtesnį konfliktą su NATO. Čia dar yra kitas niuansas. Jiems reikia skelbti mobilizaciją, jie nori ją skelbti. Apie tuos planus jau kalbame ilgai. Be jokios abejonės, beveik visi mobilizuoti resursai bus metami į mėsmalę Ukrainoje.
Bet tai yra politiškai nepopuliarus žingsnis. Netgi žvelgiant į tuos ribotus duomenis, kuriuos turime iš Rusijos apie visuomenės nuotaikas, tai būtų labai nepopuliarus žingsnis. Galbūt vienas iš būdų padaryti jį legitimiu, populiariu ir mobilizuoti visuomenę aplink tą sprendimą yra sukelti tiesioginį karą su NATO. Bet tokį karą, kuris būtų, kaip aš vadinu, keistas karas, kaip buvo tarp Izraelio ir Irano 2025 metų pavasarį. Ten apsišaudė raketomis, dronais ir panašiai.
Tada propaganda pradeda klykti: „Žiūrėkite, mus atakuoja, tėvynė pavojuje!“ Prasideda mobilizacija ir visi metami į Ukrainą. O tas apsikeitimas raketomis ir dronais nuslopsta arba tiesiog kažkaip nuvilnija, ir nieko daugiau iš to neįvyksta. Nė viena pusė nenori naudoti sausumos pajėgų arba, Rusijos atveju, neturi galimybių tų sausumos pajėgų panaudoti tiesioginiame konflikte su NATO.
Tai irgi versija. Kai ją iškėliau prieš kelis mėnesius, dabar jau girdžiu, pavyzdžiui, iš Radoslawo Sikorskio lūpų. Tai kažkas, matyt, vis dėlto didelio planuojama. Bet tas planas yra grynai susijęs su Rusijos vidiniais režimo poreikiais – legitimumu, mobilizacija, papildomų resursų karui Ukrainoje sutelkimu ir panašiai.
Galbūt tai nėra taip tiesiogiai nukreipta prieš mus, kaip mes galvojame. Jie tiesiog pasinaudotų tuo, netgi sukėlę tą erzelį, kad kažką planuoja. Jie jau rengia tokį informacinį pagrindą visam tam.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
