Prieš 20 metų, 1990-ųjų kovo 5 dieną, įsteigus Vilniaus mažąjį teatrą pritrūko vos šešių dienų iki atkurtosios Nepriklausomybės paskelbimo, ir vis dėlto tai buvo pirmasis atkurtosios valstybės sostinės teatras, prisimena Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas ir vadovas, režisierius Rimas Tuminas.
Metaforiškai svarstydamas apie žmogaus ir teatro svajones, planus ir laimę, šiuo metu Vilniuje ir Maskvoje kuriantis R. Tuminas nesiryžta pasakyti, kas yra šių dienų teatras ir šiuolaikinė dramaturgija, bet yra įsitikinęs, kad laimės kodas glūdi teatro klasikoje.
"Kas gali pasakyti, kas yra teatras šiandien, kas yra valstybė šiandien? Mes reikalaujam strategijos arba vizijos, bet, anot vieno klasiko, ne kalba ir ne teritorija vienija tautą ir tauta joje atgimsta, o galbūt svajonė. Ar turim mes svajonę?
Sakoma, kad gali pasvajoti, kai tau nieko nebelieka, kai užklumpa senatvė, vienatvė, o kol gyvas, energingas, tu tik planuoji. Mes buvom jauni - mes svajojom, ne planavom. Asmenybės aktorių, tiek visoj buvusioj Sąjungoj, tiek mūsuose, - jos brendo svajonėmis. Nors idėja gyventi brolybėje, lygybėje bolševikų buvo išdarkyta, bet išgyventi, patirti džiaugsmą, artėti prie šventės - po karo tie žmonės brendo kurdami arba siekdami svajonės gyventi geriau, siekti šventės, veržtis į šventę. Tai pareikalavo daug asmeninių jėgų, brandino asmenybes, individualybes. Dabar ne svajojam, o planuojam.
Laimės kodas yra užprogramuotas klasikoje, Antono Čechovo ir kitų kūriniuose, kuriuos vis statome, grįžtame prie jų. Žmogus nori būti laimingas, siekia tos laimės, bet aš giliai įsitikinęs, kad laimės mums neduota. Visos mūsų šunybės, negandos, beprotybės galbūt dėl tos pačios laimės. Tik dabar suprantu, kad laimė yra, bet kaip mes norim, kad ji būtų mano, kad paliestų mane, kad aš būčiau laimingas - kiek žmonės veržiasi į tą laimę ir kiek pridaro nesąmonių! Koks tas kelias kietas ir kaip mes klupdom vienas kitą, kaip įžeidinėjam, siekdami tos pačios laimės. Skausminga suvokti, kad gal ne tavo ta laimė, bet nepyk - tu gali tik kvapą laimės užuosti, tik spalvą jos pamatyti, bet laimingas vargu ar kada nors ir bebūsi, gal niekada... Būsi laimingas tik tuo atveju, jeigu suprasi, kad pati laimė yra, jinai egzistuoja. Laimė yra tai, kad egzistuoja pati sąvoka laimės, grožio...
Turiu žemės lopinėlį, sodybą, žodžiu. Prisimenu, sodinu ten sodą, senas vyšnias pjaunu, kertu, o teatre reikia statyti Antono Čechovo "Vyšnių sodą" (pirmasis oficialus Vilniaus mažojo teatro spektaklis. - ELTA). Viskas sutapimas! Aš nenoriu ten angliškos žolės, aš noriu ją šienauti, bet ne sukultūrinti, o prižiūrėti, ir mušuosi, vargstu kiekvieną vasaros savaitgalį, bet ir vėl želia. Ir ypač šitie krienai... Ir kurmiai. Bet vis tiek šienauju įkalnes, šlaitus. Ir suprantu, kad tai beprasmiška, bet vis tiek pjaunu. Tik suprantu, kad jeigu noriu išlaisvinti gamtą, jai padėti judėti, ne keisti ją, bet padėti, - taigi suprantu, kad reikia šienauti kelių kilometrų spinduliu, kad vėjai neužneštų sėklų. Tai absurdas ir Sizifo darbas.
Taip ir teatre - labai norėjau iš Mažojo teatro padaryti amžinai gražų sodą. Bet reikia turėti visą didžiulę teritoriją, kiek akimis gali aprėpti, - tada galėsi pasižiūrėti savo darbų visumą. Kol visumos nėra, mes neturim jėgų tapti kitu. Mes tik galim grįžti prie žmogaus, tik apie žmogų šiandien galvoti. Šios dienos gyvenimo refleksija turi būti staigi, greita. Mums reikia ne statyti spektaklį - mes tris keturias valandas kasdien turim privilegiją studijuoti žmogų, jo reakcijas, siekius, bėdas, nelaimes, jo džiaugsmus, likimą, gyvenimą. Tai savotiška laboratorija.
Mažajame teatre mes nestatysim spektaklių. Mūsų greitoj kasdienybėj reikia nurimti, nebėgti, refleksuoti. (...) Kurti reikia iš savęs, nes mes patys esam Dievo kūriniai, tiktai reikia nesidangstyti, nesiskolinti, o pačiam būti pasiruošus kūrimui - atsiduoti tam eksperimentui. Mes turim atlikti čia, vietoj, žmogaus pjūvį. Mūsų svajonė turi būti nukreipta ne kurti charakterį, o perskrosti žmogų - atvertą, apnuogintą, anaiptol ne agresyvų, ne konfliktišką", - Vilniaus mažojo teatro 20-mečio išvakarėse kalbėjo R. Tuminas.
Sukakties proga Vilniaus mažasis teatras išleidžia naują R. Tumino režisuotą spektaklį "Mistras" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Pirmoji šio veikalo, nukeliančio į devynioliktojo amžiaus pirmąją pusę, dalis bus rodoma kovo 5 ir 6 dienomis, o "Mistro" tęsinys numatomas rudenį, atveriant naują Mažojo teatro sezoną.
