Po trisdešimties metų ‚emigracijos” Vilniuje sugrįžęs į Anykščius rašytojas Rimantas Vanagas tvirtina, kad didmiestis nepakeitė jo pasaulėžiūros - į gimtinę jis parsivežė tą patį vadovėlinį Anykščių supratimą, koks susiklostęs daugelio tėvynainių vaizduotėje: legendomis apipintas, nuostabios gamtos apdovanotas kraštas, literatūros klasikų lopšys. „Man ne tas pats, kur gyvena, ką veikia mano vaikai”, - sako jis. Kodėl ne tas pats - apie tai „Žalgiris” su juo ir kalbėjosi.
Provincija nyksta, intelektualai išvažiuoja iš Lietuvos. O jūs iš sostinės grįžote į gimtinę, leidžiate patriotinį mėnraštį „Pasaulio anykštėnas”. Kokia jo misija?
Nesu tiksliųjų mokslų žinovas, tačiau veiksmas visuomet turi atoveiksmį. Kiekgi galima parsidavinėti už riebesnį kąsnį ir nuduoti, kad viskas gerai?! Pagaliau kiekvienas turime savo pasirinkimą. Man paprasčiausiai gėda būtų sėdėti kur nors Ispanijoje ar už Atlanto ir postringauti, girdi, Tėvynė - dirbtinė sąvoka, žmogaus namai ten, kur jis geriau jaučiasi. Buvo metas, kai pats vaikščiojau Kalifornijos pakrante, kol vieną gražią dieną konstatavau sau: „Geriau ramia širdimi pašventupiuos, nei sujaukta - Santa Barbaroj!..”
Galimas daiktas, tokį mane sukūrė Anykščių miestelis, kuriame viskas buvo sava ir reikšminga: upė, miškas, kaimynai, šaudymas iš lanko, sniego seniai, duobutė prie mokyklos, kurioje smagu suktis susitvėrus. Man ne tas pats, kur gyvena, ką veikia mano vaikai. Gaila išsibarsčiusių, sutrikusių lietuvaičių, liejančių dervą kur nors ant Londono daugiaaukščių stogų, išsižadančių kalbos, giminių, draugų, netgi savo tėvų ir vaikų. Senų emigrantų nebeprišauksi - per vėlu. Todėl Pasaulio anykštėnų bendrija ir sumanė leisti laikraštį, kuriame nebūtų skandalų, intrigų, užgauliojimų, bet kuris glaudintų kraštiečius ir primintų jauniesiems išeiviams, kad gimtinė jų tebelaukia, kad jie čia labai reikalingi, nes kas gi kitas sukurs gražesnę Lietuvą, jei ne jaunimas?!
Kūrėjai, anksčiau buvę tautos žadintojai, visuomenės autoritetai, dabar pritilę. Autoritetų išvis lyg ir nebelikę, o valdžia aimanuoja, kad kūrybinis elitas nemoka privalomojo sveikatos draudimo mokesčio ir nestovi darbo biržoje, taigi tapo našta visuomenei. Kodėl taip atsitiko, kas ir kodėl į šalį nustūmė moralinius autoritetus?
Ne mes pasirenkame laiką, o laikas mus. Kiekvienam istorijos etapui reikalingi savi žmonės. Ar gali doras, profesionalus rašytojas būti autoritetu vis „šiuolaikiškiau”, o iš tiesų - vartotojiškiau, mąstančios visuomenės akyse, jei jam mokama kaip mažaraščiam juodadarbiui? Jei pagrindiniai knygų skaitytojai - tik pensininkai, bibliotekininkės ir studentai, t.y. patys finansiškai „neįgaliausi” sluoksniai? Jei apsukresnis pilietis įmanus išsileisti bet ką, o atskiriančiųjų talentą nuo rašliavos - vis mažiau? Netgi solidžiose knygų mugėse tarp rimtų kūrinių sklando ir spalvoti muilo burbulai, gi lankytojas... Jis tų knygų dar neskaitęs, tik žiūri ir klausosi, apie ką garsiau kalbama, rėksmingiau rašoma afišose...
Situacija kaip ir vaistinėse: prisižiūrėjusios televizijos reklamos, kaimo močiutės kraunasi pilnus maišelius visokių papildų ir jaučiasi taip, lyg pirktų gyvybės eliksyrą! Kas vis dėlto kaltas? Politikai dažnai gražbyliauja, girdi, demokratija - nelabai tobula sistema, tačiau kas pasiūlys geresnę?.. Tačiau taip postringauti gali tik neišmanėliai arba įžūlūs melagiai. Nes - nepasakysiu nieko nauja - demokratija nelygu demokratijai, kartais jos skiriasi viena nuo kitos kaip skiedra nuo medžio, kaip liūnas nuo kalno... Pas mus kažkodėl beveik niekas nekalba, kiek, pavyzdžiui, į literatūrą, kultūrą investuojama kaimyninėse, pirmiausia Skandinavijos, šalyse. Juk Lietuvos kūrėjams net po dviejų dešimtmečių nepriklausomybės vis dar neaišku, kaip bent fiziškai išgyventi, neduota žinoti, kada ir kokią jie gaus pensiją! Kodėl? Nes mūsų demokratija - be krantų, kūrėjui ji ciniškai bruka vienintelį pasirinkimą: nesugebi pragyventi iš savo meno - eik velniop!..
Esame užversti literatūrinėmis šiukšlėmis, visokiausiomis nesąmonėmis. Ar tokios literatūros visuomenei iš tiesų reikia?
Jei perka, apie ją kalba - matyt, reikia... Išsilavinusiam žmogui prabanga gaišti laiką niekams - ir rašytiems, ir filmuotiems, ir dainuojamiems, ir išrėkiamiems paistalams. Bet argi inteligentai, juolab intelektualai, buvo kada rinka? Trilerių, šou renginių, „popsiko”, loterijų, kaip ir daugelio atsivežtų pigių prekių, taikinys - milijoninė auditorija, o ji dažnai taip pavargusi, kad vakare nieko nebenori, tik snūduriuoti foteliuose ir čiulpti vaizdo bei garso „ledinuką”... Todėl man atrodo, kad neišvengiamai brėkšta nauja švietėjiška era - metas jau nuo darželio pradėti aiškinti, kas yra kas.
Dėl technologijų kaitos, pašėlusio gyvenimo tempo senosios gyvenimo ir raiškos formos griūva. Mes nespėjame, patiriame stresą, jaučiamės nebereikalingi. Ką daryti: ar pasitraukti iš kelio ir laukti vis gailintis kaimo bakūžių su šiaudiniais stogais, ar turime paaukoti savo tautiškumą, kad netaptume atsilikusia tauta ir šalimi?
Bent man atrodo, kad tiek gyvenime, tiek literatūroje nesu nei užkietėjęs „senybininkas”, nei aršus „avangardistas”. Gražus, sveikas gyventi šiaudinis stogas, žavus, efektingas pažiūrėti stiklinis ar diuraliminis. Imponuoja kaimo sodyba netoli Elektrėnų, kurioje jau kelis šimtmečius veši ąžuolas, teka upelis, o namų šeimininkai - vis to paties kamieno atžalos. Ten nuvažiavęs truputį lyg susigėstu: štai kur gera dirbti ir ilsėtis! O aš miegu kambaryje tarp radiatorių, televizoriaus, kompiuterio, telefono, spausdintuvo, elektros lempučių... Blykst, elektra miestely ar gatvėje užgeso - ir mes jau pusiau žmonės! Stresas, panika! Tačiau būtent tomis akimirkomis pagalvoji, kad daugelis tariamų patogumų paprasčiausiai nebūtini... Juo toliau, juo labiau ilgimės, trokštame gryno oro, vandens, gaivios žalumos, sveiko maisto, prasmingos veiklos, dvasingo meno. Mokomės „filtruoti” informaciją, atmesdami bereikšmį, o juo labiau piktybišką, „virusinį” balastą. Vis geriau suvokiame, kad namas - dar ne namai, kad visada pasaulyje bus šalių, kur už tą patį darbą mokės geriau, bet ar todėl turėtume atsisakyti savo kalbos, papročių, pomėgių? Ar būtent šitie vis pastebimesni poreikiai ir nebus pati didžiausia mūsų laikotarpio pažanga? O didžiausias atsilikimas - lėkimas paknopstomis paskui kiekvieną blizgutį, pareigų baimė, viso, kas sava, niekinimas...
Ar nemanote, kad Briuselio tigras mus praris? Kaip nuo jo saugotis?
Šitas baubas, mano galva, dirbtinis, jis man primena Stiveno Kingo knygas, kur baisu todėl, kad arba veikia nenatūralūs veikėjai, arba sukurtos paranormalios situacijos. Kaip pragaras ir dangus egzistuoja tik pačiame žmoguje, taip ir Briuselis: mūsų tikrosios, žmogiškosios, vertės jis nei padidins, nei sumažins. Lietuviškumas? Bet negi jis priklauso nuo belgo ar vokiečio?.. Kodėl, tarkim, estai nebėga į Vakarus, o lietuviai bėga? Kodėl tam pačiam estui kariuomenė - moralinė pareiga Tėvynei ir pasididžiavimas, o lietuviui - nebent proga pasipelnyti? Taigi jeigu ko ir turėtume saugotis, tai tik savęs pačių!
Kur yra socialinės įtampos židinys ir kas jį kursto?
Dėl socialinės įtampos, kaip sakiau, kalčiausias laukinis kapitalizmas, kurį, deja, Lietuva pasirinko neatsižvelgdama nei į savo, nei į panašaus „gabarito” kaimynių Šiaurėje turtingą patirtį.
Genė Slickienė
