Kuboje Butautų šeima atsidūrė 1967 m., kai R. Butauto tėvas sulaukė kvietimo treniruoti šios šalies moterų nacionalinę krepšinio rinktinę, tačiau netrukus buvo paskirtas vyrų rinktinės treneriu.
„Tėvas ten atvykęs po pirmo mėnesio kažkodėl buvo paskirtas vyrų rinktinės treneriu, o aš kadangi buvau mažas ir labai norėdavau dalyvauti tose treniruotėse, tai beveik kiekvieną dieną važiuodavome į tas treniruotes ir, aišku, ten susidraugavau su tais krepšininkais, o Fidelis buvo labai didelis beisbolo ir krepšinio mylėtojas ir su mano tėvu tapo netgi draugais“, – dokumentikos kūrėjams pasakojo R. Butautas.
Pasak jo, Kubos diktatorius jų namuose lankydavosi gana dažnai – kas antrą ar kas trečią savaitgalį.
„Mama ruošdavo pietus, jie žaisdavo krepšinį su mano tėvu, o po to atvažiuodavo pas mus namuose gerdavo alų, valgydavo pietus mamos paruoštus. Po to jie rūkydavo cigarus, bet mano tėvas nerūkė ir iš mandagumo tą cigarą paimdavo, palaikydavo rankoje ir paskui pasidėdavo, – prisiminė R. Butautas. – Kai mama mano iškeliavo, kada aš tvarkiau jos daiktus, tai radau tuos cigarus.“
Krepšinio specialistas neslepia, kad atsiminimai su F. Castru jam išlikę labai ryškūs, nors jis tuo metu buvo dar labai mažas. Ryškiausias treneriui išlikęs atsiminimas – žaidimas su F. Castru ir momentas, kai šis jam davė pačiupinėti tikrą pistoletą. Iš viso didžiausioje Karibų jūros saloje Butautų šeima gyveno dvejus metus.
„Atsimenu vaizdus, kvapus ir, kai mano tėvai buvo gyvi, dalindavausi tais prisiminimais, tai jiems būdavo labai keista, kad man tokios smulkmenos net išlikusios. Tėvas Kuboje padarė tikrą perversmą, nes iš labai vidutiniškos komandos padarė rimtą varžovą ir, kaip sakė Rusijos sporto komiteto vadovai, tiek išmokė, kad dabar patys bijojo jiems pralaimėti“, – teigė kaunietis, kuris 2007 m. treniruodamas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę Europos čempionate iškovojo bronzos medalius.
Visus R. Butauto prisiminimus žiūrėkite straipsnio viršuje.
Visą „Krepšinio namų“ dokumentikos ciklo trečiąją seriją žiūrėkite čia:
