REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Marius Eidukonis VL žurnalistas

Prieš kelias dieną sostinę paliko du automobiliai. Iš vieno Prancūzijos uosto jie pajudės link Pietų Amerikos, kurioje vyks Dakaro ralis. Šiais metais prie starto linijos stos jau du ekipažai iš Lietuvos. Vienas jų – Benedikto Vanago, o kitas – penktą kartą Dakare dalyvaujančio Antano Juknevičiaus.

REKLAMA
REKLAMA

Noras likti nepastebėtam

Apie tai, kad A.Juknevičius važiuos 2014 m. sausio 5-ąją prasidėsiančiame dykumų maratone, sužinojome neseniai. Tik keli elektroniniai laiškai apie tai, kad Antanas, žiemomis turtingus šeichus Dubajuje mokantis valdyti automobilius smėlynuose, grįžta į Dakaro ralį po ketverių metų pertraukos. „Norėjau, kad visi apie mano dalyvavimą sužinotų tik tada, kai stosiu prie starto linijos“, – kukliai sakė lenktynininkas. „Tačiau automobilis ne toks mažas daiktas, kurį lengvai paslėptum. Su mechanikais buvome pastebėti, kai ruošėme automobilį, tad teko prisipažinti“, – šyptelėjęs atsakė Antanas, geriausių rezultatų Dakaro ralyje pasiekęs Lietuvos lenktynininkas. Jis 2009-aisiais, kai dėl terorizmo grėsmės Dakaro ralis iš Afrikos buvo perkeltas į Pietų Ameriką, užėmė 25-ą vietą, į priekį praleidęs penkiolika varžovų iš gamyklinių komandų ir devynis sportininkus, kurių pasiruošimo raliui biudžetas buvo gerokai didesnis. „Tai buvo žiaurus ralis. Patys organizatoriai tuomet pripažino, kad tokio sudėtingumo trasos dar nebuvo. Kai ralis vykdavo Afrikoje, kelias, kuriuo tekdavo važiuoti, buvo beveik žinomas, nes kasmet dykumų maratonas vykdavo tose pačiose vietose. Galbūt tik pasislinkdavo per kilometrą ar kelis į dešinę ar kairę, o Pietų Amerikoje viskas buvo kitaip“, – prisiminimus pasakojo A.Juknevičius, šiemet į Dakaro ralį važiuojantis su šturmanu Vytautu Obolevičiumi.

REKLAMA

Gyvi prisiminimai

Pasak A.Juknevičiaus, organizatoriai neįvertino trasos Patagonijoje sudėtingumo. „Šiame regione esančiose dykumose yra toks suplūktas smėlis, kuriuo pravažiavus maždaug dešimčiai automobilių, jis virsta itin smulkiomis dulkėmis. Prancūzai tai vadina fesh fesh smėliu. Jame 2009-aisiais užklimpo ir sugedo ne vieno, net ir gamyklinės komandos lenktynininko automobilis. Visgi pavyko tą sudėtingą ruožą įveikti ir sėkmingai pasiekti finišą“, – pasakojo A.Juknevičius, šiemet vėl važiuosiantis „Toyota“ markės automobiliu. Paklaustas, kodėl po ketverių metų pertraukos nusprendė grįžti į Dakaro ralį, Antanas atsakė, kaip ir dauguma ten buvusių lenktyninkų. „Dakaras yra liga. Lėtinė. Ja susergi ir išgyti negali. Juk niekas alpinistų neklausia, kodėl jie kaskart kopia į vis aukštesnius kalnus“, – mintis dėstė A.Juknevičius. Vertindamas šių metų Dakaro ralio trasą, lenktynininkas buvo šiek tiek nusivylęs. „Šįsyk trasoje bus labai mažai smėlio ir kopų ruožų, kuriais važiuodamas jaučiuosi geriausiai. Tai truputį nuliūdino. Be to, važiuoju beveik standartiniu automobiliu, tad man neparankiausi bus akmeningi kelio ruožai, kuriais važiuojant didelė apkrova tenka automobilio pakabai, tad čia teks būti atsargiam“, – žiniomis apie trasą dalijosi A.Juknevičius.

REKLAMA
REKLAMA

Ne vieta žaliūkams

Dėstydamas argumentus, kodėl į šturmano vietą pasirinko V.Obolevičių, A.Juknevičius teigė, kad jis puikiai išmano ne tik šturmano darbą, tad bus puikus pagalbininkas ir technikams, nes yra dirbęs vyriausiuoju mechaniku ne vienoje Dakaro ralyje dalyvavusioje komandoje. „Galiu pasakyti, kad vienu šūviu nušoviau du zuikius. Komanda turės ir šturmaną ir vyriausiąjį mechaniką, tačiau Vytautas tik patarinės, ką ir kaip geriau padaryti, kad automobilis būtų gerai subalansuotas, o pagrindinės jo funkcijos bus susitelkti į legendą ir kelią“, – kalbėjo A.Juknevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pašnekovas taip pat nesiėmė prognozuoti kokią vietą kitų metų pirmąją savaitę prasidėsiančiame Dakaro ralyje galėtų užimti. „Automobilių sportas yra sunkiai prognozuojamas. Lengvosios atletikos sportininkai gali prognozuoti savo pasirodymą ir rezultatus, o automobilių sporte to daryti negalima. Tai ir yra didžiausia šio sporto dilema: kas lemia sėkmę – automobilis ar žmogus. Turiu puikių pavyzdžių iš savo asmeninės patirties, kai naujas variklis sugedo vos po trijų dienų važiavimo lenktynėse ir su apmaudu turėjau pasitraukti“, – prisiminimus pasakojo lenktynininkas. Pasak jo, be automobilio, labai svarbus Dakaro ralio dalyvio psichologinis pasiruošimas ir branda. „Kažkada mano dėmesį atkreipė prancūzų komandos atstovai, sakydami, kad Dakaro ralyje nėra jaunų lenktynininkų. Šiam raliui reikia subręsti, sukaupti patirties, o štai jauni sportininkai mažiau kuria strategijų, jie paprasčiausiai nori greitai važiuoti, o tai gali būti rizikinga“, – pasakojo A.Juknevičius.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų