Irena Kamičaitienė
Susitikome kavinėje ir iškart pastebėjau, kaip aistringai kalbate apie maistą. Kodėl? Juk televizijos šokių laidų vedėjos – lieknos it nendrelės.
Propaguoju apkūnių moterų grožį, tokių rubensiškų. Na, rubensiškos apimtys – gal per skambiai pasakyta, bet tos išdžiūvusios mergaitės, o ypač moterys – negražu. Mano supratimu, mergaitė turi skirtis nuo moters. Liauna, estetiška, grakšti mergaitė žavi, o moteris graži moteriškomis formomis. Sveika moteris apskritai negali būti išbadėjusi ir liesa, nes tada negali gerai atlikti moteriškosios funkcijos – pagimdyti sveikų palikuonių. Juk išnešioti ir pastoti toms išdžiūvusioms manekenėms daug sunkiau. O ir šiaip pavalgę žmonės ramesni ir geresni. Šiuo požiūriu, jaučiuosi gana įmitusi mergina (šypsosi). Nors klubų apimtis nesiekia metro, bet nesu tikra, ar televizijoje visiems patinka mano aptakumas – nedrįsčiau taip teigti. Juk televizijoje iš tiesų daugnet ne lieknų, o liesų merginų.
Rasa Velijevaitė ir Rolandas Vilkončius (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
O kaip jums patinka televizijoje, kurioje netikėtai atsiradote kaip visiškai naujas veidas?
Kol kas labai patinka. Tiesa, šokių projekto vedėja esu dar tik du mėnesius. Tačiau man sunku save iš šalies stebėti ir spręsti, kas sekasi gerai, o kas – blogai. Tikra kančia prisiruošti įsijungti televizorių ir pasižiūrėti į savo darbą. Bet prisiruošiu – nes tai vienintelis būdas išmokti dirbti tinkamai. „Geriausias kritikas sau esi pats“, – taip prieš projektą mums visą laiką sakydavo žinių diktorius Gintaras Deksnys, mokęs kalbėti. Paskui pastebėjau, kad tai tikrų tikriausia tiesa – kai į save pasižiūri, vėliau dirbdamas net nebemąstai, kaip turi elgtis, nes pasąmonė klaidas jau užfiksavo ir jų nebekartoji. Bet tada pradedi daryti kitas! Ir vėl stebiesi: „Ką čia dabar padariau...“
Rodos, pradėjusi dirbti sulaukėte nemažai kritikos, „pipirų“?
Buvo įvairių pastebėjimų, bet ir pati matau daug savo trūkumų. Stengiuosi vertinti kritiką konstruktyviai, kad ji būtų naudinga. Dar labai svarbu, kad visa tai neprasilenktų su mano norais – kažkas pasakys, kad darytum taip ar kitaip, o paskui juk su visu tuo bagažu toliau gyventi reikės tau... Dar labai svarbu neperlenkti lazdos. Man gražu šmaikštumas, bet vulgaru- mas – ne. Subalansuoti, atrasti viduriuką nėra paprasta – lengvai gali pasirodyti arba tyli gražuolė, kuri bijo pratarti žodį, arba it artojė nuo plūgo... Lietuvoje pastebėjau dar kai ką: kas vyrui vedėjui leidžiama, moteriai – šiukštu. Kai vyras ką šiurkščiau pasako, ar nusikeikia – oho! O kai moteris – visi tuoj už galvų susiima. Manau, kad dabar jau šiek tiek susipratau, kur link reikia kreipti savo elgesį ekrane. Supratau, kaip turi būti – bet dar nesupratau, kaip tai padaryti!
Ar ne todėl kažkada per laidą prasitarėte, kad geriau būtumėte nuėjusi šokti, o ne laidą vesti? Ar apskritai esate atvira?
Sakiau, sakiau, aš daug dalykų esu pasakiusi (juokiasi)... Atvira turbūt esu per daug. Gal todėl, kad turiu pietietiško kraujo – mano tėtis pietietis, o ir mama maišyto kraujo. Vėlgi – šnekėti galiu daug, bet kai kalba pasisuka apie vidinius dalykus, kurie man iš tiesų svarbūs ir jautrūs, manau, kad esu viena uždaresnių. Man sykį net draugė pasakė: „Tu tiek daug šneki, o aš grįžusi namo supratu, kad iš tiesų nieko nepasakei...“
Rasa Velijevaitė ir Rolandas Vilkončius (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Gal visas savo mintis sudedate knygose? Juk jau esate parašiusi du romanus.
Taip, dvi knygas. Dabar dar trečią parašiau, tik kol kas ji neišleista. Bet labai noriu, kad romanas pasirodytų. Man atrodo, kad tik dabar supratau, kaip reikia rašyti. Pirmoji knyga „pasirašo“ tarsi savaime – praktiškai ji visiems gerai pavyksta, nes žmonės į ją sudeda visą savo gyvenimą. Antrą rašydamas jau, regis, žinai, kaip reikia rašyti, ir galvoji: „Štai, parašysiu puikų romaną.“ Bet kartu tarsi apninka toks kvailas noras pataikauti žmonėms, rašyti tai, kas jiems patinka, kas lengva, neapsunkinta... O paskui žiūri į savo kūrinį ir stebiesi: „Kas tai..?“ Todėl antra knyga, kiek esu kalbėjusi su leidėjais, dažnai autoriams būna prasčiausia. O trečioji – tarsi lakmuso popierėlis, pasitikrinimas, ar apskritai sugebi valdyti plunksną.
Tačiau negaliu pasigirti kaip Victoria Beckham: „Didžiuojuosi, kad nesu perskaičiusi nė vienos knygos, nes esu ne skaitytoja, o rašytoja“ (šypsosi). Aš labai daug skaitau. Mums dar mokykloje mokytoja kartodavo: „Skaitykite labai daug knygų, nes paskui nebebus tam laiko.“ Ir mes nešdavomės knygas prekių maišais namo... Tačiau ir dabar atrandu laiko skaityti – tik nebe tokiais kiekiais kaip mokykloje. Ką tik perskaičiau Julio Cortasaro „Žaidžiame klases“. Tai gal toks savotiškas fetišas – man patinka storos knygos. Kai tokią pamatau – žinau, kad turėsiu į ją įsigilinti. Ir jei tai gera knygą – apima nuostabus jausmas, kad su tuo būsiu dar ilgai... Net pastebėjau, kad knygos storumas kažkaip proporcingas kokybei. Nors mintis ir atrodo keista – juk rašytojas teoriškai gali būti grafomanas...
Būtų įdomu suprasti jūsų prioritetus. Juk esate ir rašytoja, ir žurnalistė, ir šokėja, ir istoriją studijavote, ir vaidybą, ir mediciną, o kur dar televizija... Kuris tas tikrasis jūsų pašaukimas?
Dabar aš jau penktame medicinos kurse. Tų kitų dalykų pasimokiau po vienus metus, o istoriją – vos pusmetį, nes
19 metų teko gimdyti...
Turite sūnų ar dukrytę?
Auginu jau gana didelę dukrą – septynerių metų. Taigi turiu šeimą, bet vyro – ne. Gyvename dviese. Išsiskyriau su vyru gal po metų. Ar tai neigiama patirtis? Gal labiau teigiama nei būti ištekėjusiai. Gal patirtis išvis negali būti neigiama? Tie įvykiai man labai daug davė – dabar gerai jaučiuosi. Mano supratimas apie viską (šeimą, santykius su žmogumi) tada ir dabar – kaip diena ir naktis. Nors tie šeiminiai santykiai nebuvo tokie, kokių norėjau ir kokius įsivaizdavau.
O vaiką auginti labai smagu. Net ne „smagu“, o kažkaip pats faktas labai užpildo vidų. Nebėra tokių jausmų, kokie būdavo anksčiau – viduje jauti tarsi kokią kiaurymę... Net nemoku paaiškinti, ką tiksliai turiu omenyje taip sakydama, bet, atsimenu, eini ir žemė tarsi slysta iš po kojų. Net nežinau, kodėl... Negalima sakyti, kad dėl to, kad esi niekam nereikalingas, bet gal truputėlį... Pamenu, kai mano gyvenime buvo itin sunkus metas – kirbėjo vienintelė palaikiusi mintis. Žinojimas, kad privalai gyventi ir būti dėl savo vaiko, nes niekas geriau už tave to nepadarys. Ši mintis labai „ištraukė“ ir padėjo, nors ir nebuvo džiaugsminga. Bet kai su visu tuo susidorojau, jausmas liko geras.
Ar galiu paklausti, koks sunkus laikotarpis tai buvo?
Tai buvo tie metai, kai skyriausi. Kaip tik tuomet neturėjau nei darbo, nei profesijos, nei mokiausi – nieko. Eini ir meldiesi, kad žemė prasivertų po kojomis... O paskui kažkaip savaime viskas išsisprendė. Gal tai svarbu – išlaukti gyvenime tą sunkią minutę. O paskui kažkas pasikeis. Dabar manau, kad gal jau ėmė kažkiek sektis. O sėkme vadinu norų išsipildymą. Nelabai greitai, bet ko norėjau – išsipildė. Darbai šiuo metu labai įdomūs. Man labai smagu pradėti daryti kažką, kai galvoji, kad gal nesugebėsi, negalėsi. Ir tuomet turi puikią galimybę mokytis. Matai, kad nepavyksta – ir vėl bandai, vėl ir vėl... Tada toks azartas apima!
Kad jau kalbėdamos sykį užsiminėme apie vyrus, norėčiau paklausti, kokie jums patinka? Ar dabar esate laisva?
Kalbant apie vyrus, mano patirtis nėra didelė. Kol kas buvau ištekėjusi tik vieną kartą (šypsosi). Man patinka vyriški vyrai – nors daug kas nesupranta, ką taip sakydama turiu omenyje. O man tai savaime aišku. Tai vyrai, kuriems nereikia daužytis į krūtinę, rėkti ir įrodinėti: „Žiūrėkit, aš vyras, galiu tai, ko negali tu!“ Vyriškas vyras – stiprus ir dvasiškai, ir morališkai. Toks, kuriam neskauda nusileisti moteriai, kuris gali atsipalaiduoti, bet kai užklumpa sunki situacija – moka būti šalia, būti draugu. Man patinka pasitikėjimas – net perdėtas. Tačiau ir prie manęs prisitaikyti turbūt nėra labai lengva – jei ko nors labai noriu, galiu ilgai nesvarsčiusi ir nesitarusi imti ir padaryti. Tikrai nesu tobula.
Ar dabar esu įsimylėjusi? Nežinau, gal ne. Šiuo metu esu rami. Aklo, kvailo įsimylėjimo daugiau nebenoriu patirti, nes manau, kad jis atneša daugiau žalos nei naudos. Meilė – sąmoningas ir brandus jausmas. Viskam turi ateiti savas laikas.
Rasa Velijevaitė ir Rolandas Vilkončius (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Esate graži mergina. Ar grožis meilėje ir gyvenime nepadeda?
Žinote, gera būti gražiam. Bet grožis kartais padeda, o kartais vis dėlto – trukdo.
Dar kartelį grįžkime prie jūsų profesijos paieškų. Ar nebaisu taip ilgai ieškoti savęs skirtingose srityse? O jei staiga niekur neužkibsite?
Tiesą sakant, medicina buvo paskutinis bandymas. Kai į ją stojau, mąsčiau, kad tai paskutinis dalykas, kuris man įdomus, todėl jeigu mano vieta ne čia – viskas, einu pardavinėti batų! Rimtai. Bet taip keistai išėjo, kad jau po mėnesio supratau, kad medicinoje turėjau būti visą laiką. Kad čia tarsi mano namai ir juose nepaprastai įdomu. Nežinau, kodėl to nesupratau anksčiau. Todėl savo ateitį matau medicinoje. O dėl televizijos – argi negalima tų dalykų suderinti? Manau, kad puikiausiai.
Vis dėlto sunkoka tiek visko derinti – esate mama, studijuojate mediciną, dirbate televizijoje, rašote romanus... Ar bent naktimis pamiegate?
Aš apskritai daug miegu, tik retsykiais mažiau. Laisvu laiku tiesiog dirbu. Bet, pavyzdžiui, man rašymas – ne darbas, o didžiulis malonumas. O ką kita laisvu laiku veikti? Nelabai mėgstu susitikinėti su draugais, sėdėti bare, siausti naktiniuose klubuose... Man daug maloniau pasiklausyti geros muzikos, išgerti taurę vyno, rašyti, pažiūrėti gerą
filmą... Labai mėgstu pabūti su savimi – man patinka vienatvė. Tada iš laisvo laiko jautiesi kažką gavęs – argi palyginsi su būsena, kai praūžęs bare naktį paskui visą kitą dieną miegi? Kokia to prasmė? Kai tau 19–20 metų ar kai užgula didžiulis krūvis – tada taip, tai būdas pravėdinti galvą. Bet jei žmogaus viduje viskas gerai, jei ten darna – kam to reikia? Man nereikia.
