Į Vilnių vienai dienai atvyko italų režisierius Romeo Castelluci. Jo spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, sukėlęs didžiulį ažiotažą Lietuvoje, „Sirenų“ festivalyje parodytas dukart. Žiūrovai spektaklį išlydėjo ovacijomis, prie teatro abi dienas buvo giedamos giesmės, kalbamas rožančius bei laikomo protesto plakatai.
Italų režisierius R. Castelluci Vilniuje vieši ne pirmą kartą – jau ankstesnėse „Sirenose“ rodyti jo spektakliai. Tačiau spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ darbas sukėlė ažiotažą Lietuvoje.
R. Castelluci pasakoja, kad jis nebandė sukelti jokios reakcijos ar provokuoti, jis tiesiog sukūrė spektaklį. Jame R. Castelluci pasakoja apie sūnaus meilę ir rūpestį ligotu tėvu, siekimą sugrąžinti tėvui prarastą orumą. Režisierius spektaklyje naudoja renesansinį Kristaus portretą, kurio akys žvelgia tiesiai į žiūrovą. Pasak režisieriaus, jis siekė sukurti ne tik žiūrėjimo, bet ir stebėjimo įspūdį.
R. Castelluci spektaklyje pasitelkė dvi Biblijos psalmes, kuriose slypi abejonės, o tai, anot režisieriaus, yra tikėjimo esmė.
„Biblijoje sakoma: „Jėzau, tu esi mano ganytojas“, tačiau jau kitoje psalmėje klausiama: „Dieve, kodėl mane apleidai?“ Apninka jausmas, kad esi dievo paliktas. Šis prieštaravimas slypi pačioje krikščionybėje. Taigi, visas spektaklis telpa į tarpą tarp 22 ir 23 psalmės“, – teigė jis
Režisierius sako, kad jo spektaklių tikslas – žadinti žiūrovo kritinius gebėjimus. Pasak režisieriaus, apie meilę galima kalbėti pasitelkus ir pačius bjauriausius įvaizdžius, kaip protestuojančius papiktinę ekskrementai.
„Negaliu suprasti, kodėl save vadinantys krikščionimis piktinasi dėl to, kad spektaklyje esama ekskrementų. Ar ekskrementai – ne Dievo kūrinys? Ar Dievas nenorėjo, kad mes turėtume virškinamąjį traktą? Ar tai nėra Dievo planas? Kodėl tai turėtų būti nutylėta? Tai realūs dalykai, esantys gyvenime. Kitas aspektas – Jėzaus portretai buvo kabinami ligoninėse, kur žmogaus kančios ir vargo apraiškos. Juk ne bankų fojė turi kabėti jo atvaizdai“, – svarstė R. Castelluci.
„Aš nenoriu pasakyti, kad nesama tam tikrų ribų, aš irgi turiu tam tikrus tabu. Bet mano ribas diktuoja mano paties sąžinė, o ne nustato vyriausybė ar kažkokia organizacija. Prevencinė cenzūra nėra kliūtis menininkui, tai yra įžeidimas, antausis žiūrovui, įžeidimas kiekvieno kritiniam gebėjimui, jo laisvei ir jo gebėjimui spręsti, vertinti. Tai šiais laikais atrodo neįtikėtina“, – įsitikinęs režisierius.
Menininkas sako, kad matant protestuojančius dėl spektaklio, kurio nematė ir nenorėjo pamatyti, jį apima dvejopas jausmas: tai pyktis ir gilus liūdesys, nes, kai iš anksto suformuojama nuomonė ar teiginiai, į juos pats kūrėjas netenka galimybės atsakyti.
Margarita Alper
