• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vis dar sklando mitas, kad psichikos ligoniai tampa pavojingi visuomenei ir jiems suteikiama per didelė laisvė. Žmonės bijo agresyviai ar neadekvačiai besielgiančių žmonių, vengia ir nemoka jiems padėti. Tačiau klaidinga galvoti, kad sunkų nusikaltimą įvykdęs žmogus, būtinai bus psichikos ligonis. Nors ir jų nestinga, net ir vasarą. Psichologai atsikvėpti neturi laiko – jų pagalbos ieško vis daugiau žmonių. Ir ne tik tie, kurie nuolat gyvena šalia ir dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nedarbo, nepriteklių susirgo depresija ar ėmė vargus skandinti taurelėje ir susirgo alkoholizmu, bet ir grįžusieji atostogų iš darbų svetur. Psichikos sveikatos specialistai pastebi, jog nuvykę į svečią šalį žmonės patiria didžiulę įtampą, nes vargina bendravimo sunkumai, kalbos nemokėjimas, nauja aplinka ir jie pasijunta atstumti, nereikalingi, o grįžę atostogų ieško specialistų pagalbos. Deja, visuomenė jiems – netolerantiška.

REKLAMA
REKLAMA

Vargsta ir aplinkiniai

Tai, kad daugėja žmonių, varginamų proto negalios, medikai įsitikina ne tik pagal padidėjusį lankytojų srautą, bet ir pagal didesnį raštų, atkeliaujančių iš valdiškų įstaigų, skaičių. Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro psichologė Nijolė Liubinskienė pastebi, jog dažnai, kai tarnybų duris ima varginti psichikos negalios kamuojamos žmogus, prasideda nesusikalbėjimai, o šeimoje, kurios nariui diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas, nestinga konfliktų ir barnių. Anot psichologės, galima šių problemų ir išvengti, jei sveikoji visuomenė nestokotų kantrybės, tolerancijos ir supratimo.

REKLAMA

Grįžusiems iš užsienio dvigubai sunkiau, kai ir namie nesulaukia paramos, supratimo. Ypač kai žmogui nepasisekė uždirbti – artimieji nepatenkinti, atstumia žmogų. Tada specialisto dėmesio reikia daug daugiau.

O ypač kai problemų kelia žmogus, kuris daug ką mato kitaip. Šie žmonės, anot N. Liubinskienės, taip pat nevienodi. Vienus galima priskirti prie tų keistuolių kategorijos, kurie į gyvenimą žvelgia pro savitą gyvenimo reiškinių vertinimo prizmę – stengdamiesi pamatyti jame esančias negeroves, keldami problemas net ir tuomet, kai jų nėra, nes dėmesys labai dažnai neadekvatus. Tad ir elgesys  gali būti neadekvatus, tačiau tokiu atveju žmogaus elgesys gali būti įvertintas įstatymų numatyta tvarka.

REKLAMA
REKLAMA

Visai kitaip, kai neadekvačiai situaciją vertina bei ją pateikia keistai besielgiantis žmogus, kuriam psichikos specialistai yra patvirtinę diagnozę. Šiems žmonėms, pasak N. Liubinskienės, ir dėmesys turi būti išskirtinis, ir parama pagrįsta tolerancija ir supratimu.

Kaimynystė, skatinanti toleranciją

Labai sunku išvengti konfliktų tarp kaimynų, kai toji kaimynystė – labai glaudi. Kaimynas juk įsikūręs ne tik už tvoros, bet ir čia pat, už sienos, kitoje laiptinėje, kitame aukšte. Tuomet konfliktų išvengti padeda taisyklės. Bet ir tuomet, kai daugiabučio kaimynai gyvena laikydamiesi, pavyzdžiui, Triukšmo valdymo įstatymo, gerus santykius, anot gydytojos, lemia ir tolerancija, ir supratimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pavyzdžiui, jei kaimynas remontuoja butą ir po šeštos valandos, kai jau draudžiama triukšmauti, dar gręžia ar kala, tolerantiškas kaimynas pakentės, nesipiktins. Tačiau kitas gali ir policiją iškviesti. Ir jis teoriškai bus teisus, nes pažeistas įstatymas. Tačiau žmogiški, kaimyniški santykiai, anot psichologės, tikrai sušlubuos.

Dar sudėtingiau, kai kaimynas nuolat kaltina kitus kaimynus dėl to, kad šie nuolat... beldžia į jo sieną, kad nuolat... trypia virš jo lubų, kad kiekvienąkart į jo butą pro angas leidžiamos dujos. Kaltinamas kaimynas puikiai žino, kad jis nei buto remontuoja, nei kokiais darbais užsiima, tad tikrai niekas jo bute nebilda ir kaimynų ramybės netrikdo.

REKLAMA

Tokiu atveju, anot psichologės N. Liubinskienės, kaimynų bendravimas turi būti paremtas ne tik tolerancija, bet ir pakantumu kitaip girdinčiam, kitaip suprantančiam, kitką uodžiančiam. Deja, dažnas kaimynas, netekęs kantrybės dėl nepagrįstų kaltinimų, ima rėkti: „Išsiplauk smegenis... tu gal nesveikas... tu gydykis, jei sergi...“ – tokiais ir dar piktesniais žodžiais plūstami kartais kaimynai, kurie yra niekas kitas, tik žmonės, varginami ligos bei kliedesių.

Taip sergančiam žmogui, anot N. Liubinskienės, išties labai sunku, nes kliedesių varginamas žmogus tikrai jaučiasi nuodijamas, jis tikrai girdi nesamus garsus ir ieško jų priežasties bei kaltina kaimynus. Pats žmogus išties labai kenčia, nes jis sako tiesą, tačiau niekas juo netiki.

REKLAMA

Psichologė N. Liubinskienė pataria sveiku save vadinančiam kaimynui ir elgtis taip, kaip turi elgtis psichologiškai stipri asmenybė – ne plūstis ir ne piktintis keistai kalbančiu kaimynu, bet stengtis jam padėti. Ypač tuo atveju, jei ligos palaužtas žmogus yra vienišas ir pats savo neadekvačių kaltinimų, išsakomų kaimynų adresu, nesupranta. Jam ypač sunku dėl to, kad aplinkiniai nepritaria  išsakomiems kaltinimams, todėl neišvengiamas priešiškumas aplinkiniams.

Reikia suprasti ir padėti

Labai svarbu išsiaiškinti kliedesių varginamo kaimyno artimuosius ir informuoti juos apie susidariusią situaciją, nes gyventi kaimynystėje išties sunku, kai apie tai, jog nuolat beldi į sieną ar leidi nuodus į kaimynų butą, pranešama net policijai ar kitoms institucijoms. Suaugęs žmogus, anot N. Liubinskienės, turi turėti socialinės patirties ir net be specialaus išsilavinimo suprasti, kad neadekvačius kaltinimus išsakantis kaimynas susirgo ir nereikia jo dėl to kaltinti. Reikia tik jo neatstumti, išklausyti, patarti. Labai svarbu surasti žmogų, kuris pasirūpins ir tuo, kad kaimynas patektų pas gydytojus. Šeima ir draugai turi skatinti, kad žmogus kuo anksčiau būtų pradėtas gydyti. Juolab kad tai svarbu ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo artimiesiems, kaimynams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuo atveju, kai psichikos negalios palaužtas kaimynas gyvena vienas, reikia kreiptis į socialinius darbuotojus, dirbančius gydymo įstaigoje. Jie pasirūpins, kad žmogų pasiektų medikų pagalba. Pats nei psichiatras, nei psichologas ligonio neieškos.

Tuomet, kai artimas žmogus suserga psichikos liga, neišvengiamai pasikeičia ir gyvenimas šeimoje. Dažnai patys artimieji kreipiasi pagalbos ir klausia patarimo, kaip ištverti, kai artimas žmogus nuolat kalba neadekvačius dalykus. Pasidalyti kančia su kitu, anot psichologės N. Liubinskienės, būtina, kaip ir būtina išsaugoti supratimą savo pareigos artimajam, ypač jei ligonis  yra vienas iš gimdytojų. Tokio ligonio slauga ir priežiūra – ne tik sunkus darbas, bet ir žmogiškoji pareiga.

REKLAMA

Svarbu artimiesiems suprasti ir tai, kad kokia psichozė bevargintų žmogų, priverstinis paguldymas į gydymo įstaigą nesuteiks norimo rezultato. Toks sprendimas pats blogiausias, nes žmogus priešiškai nusiteiks prieš gydymą. Pats sergantis žmogus turi suprasti, kad jam reikalinga medikų pagalba, tik taip pavyks įveikti ligą.

Ypač svarbu, kad žmogus nepasijustų atstumtas, vienas. Todėl, pasak N. Liubinskienės, reikia parodyti, kad rūpi jo išgyvenimai, neslėpti, kad pastebima tai, jog žmogui sunku, reikia skatinti jį išsikalbėti, pasipasakoti.

REKLAMA

Labai svarbu tai, kad su sergančiu žmogumi būtų elgiamasi taip pat, kaip su visais, nekaltinti jo už tai, kad susirgo, kaip kartais nutinka.

Susirgti gali kiekvienas

Psichikos liga – anot N. Liubinskienės, tai emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį. Svarbus ir teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi žmogaus tikėjimas savo, taip pat ir kitų žmonių orumu ir verte.

Deja, suserga ne tik įvairaus amžiaus, visų rasių ir etinių grupių vyrai ir moterys. Netikėtai suserga ir patys artimiausi žmonės: broliai ir seserys, kaimynai ir giminės. Pasikeičia žmogaus mąstymas, elgesys, jausmai, santykiai su kitais žmonėmis, aplinkiniai pastebi, jog žmogus nebemoka normaliai gyventi visuomenėje, normaliai tvarkytis buityje. Susirgusiam žmogui savi išgyvenimai tampa realesni nei ta tikrovė, kurį ji supa. Žmogus kitaip ima suprasti aplinką, savaip supranta ir tai, kas jam sakoma, kartais net girdi, mato ir užuodžia tai, ko net nėra ir būti jo aplinkoje negali. Deja, įtikinti, kad jis klysta – beviltiška.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmogui ir suprasti, ir patikėti tuo, kad jam reikia specialisto pagalbos, sunku. Tačiau artimieji, pasak psichologės, turi būti budrūs ir tuo atveju, kai tokios keistos būsenos užsitęsia ilgiau kaip kelias savaites, reikia pradėti ieškoti pagalbos. Juolab kad ir pasveikti lengviau, kai ligos požymiai dar ne tokie ryškūs.

Psichikos ligą išduoda daugelis simptomų. Žmogų pradeda varginti arterinio spaudimo svyravimai, virškinimo sutrikimai, apetito pokyčiai, gali pradėti kristi svoris. Pastebimi ir emociniai pokyčiai, kai žmogų apima nerimas, persekioja bloga nuojauta, sutrinka dėmesys, pasikeičia net požiūris į save ir aplinkinius. Aplinkiniams keista, kai žmogus ima pamiršti tai, ką visada žinojo, mokėjo, pradeda pasakoti apie garsus ar kvapus, kurių aplinkoje nėra ir niekas kitas jų nei užuodžia, nei girdi.

REKLAMA

Ypač aplinkinius ima erzinti neįprastos idėjos, keisti įsitikinimai, žmogaus nuolatiniai pasakojimai, jog jį kažkas stebi, persekioja, nuodija. O kitas netikėtai tampa neįprastai galingas, didingas, svarbus ir reikšmingas. Net ir ramus, ir taikus buvęs žmogus gali tapti agresyvus, pradėti nesuprantamai elgtis, rodyti pozas, grimasas, keistus gestus.

Smurtas ir agresija – kaip ir sveikiems

Tada, kai įvykdomas sunkus nusikaltimas, dažnai manoma, jog smurtautojas bus psichikos ligonis, nes sveiku protu taip žiauriai niekas nepasielgtų. Taip nėra, nes ir statistika, pasak Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichikos sveikatos centro vyriausiojo gydytojo Eugenijaus Mikaliūno, rodo, kad smurtas žmonės, sergantiems psichikos ligomis, nėra būdingesnis nei visiems kitiems žmonėms, kurie nesiskundžia psichikos sveikata.

REKLAMA

Taigi nors dauguma mano, kad žmonės, sergantys psichikos ligomis yra pavojingi ir agresyvūs, tačiau taip nėra. Juolab kad net 96 proc. nusikaltimų įvykdo psichiškai sveiki žmonės. Gali, pasak E. Mikaliūno, sunkų nusikaltimą įvykdyti ir efekto pagautas žmogus ūmiai sutrikus psichikai, tačiau nubudęs iš to proto užtemimo jis dažniausiai negali papasakoti, kas įvyko, ką jis padarė, ir labai išgyvena, kai tai sužino.

Tuo atveju, kai žmogus nuosekliai papasakoja įvykių seką, vargu ar gali būti sutrikusi jo psichika.

Šiandien, pasak specialisto, didelį nerimą kelia visuomenėje stiprėjanti nuostata, kad psichikos ligoniai yra pavojingi visuomenei. Tai – taip pat klaidinga, kaip ir manyti, kad sunkų nusikaltimą įvykdęs žmogus – psichikos ligonis.

REKLAMA
REKLAMA

Todėl aplinkiniai turi būti budrūs ir suprasti, jog tada, kai žmogus elgiasi agresyviai, jo poelgiai trikdo rimtį, kelia pavojų aplinkiniams, gal net pačiam sau, reikia kreiptis į policiją ir nelaukti, kol įvyks kažkas blogo.

Tačiau jei žmogus elgiasi keistai, tačiau aplinkiniams pavojaus tas elgesys nekelia, bet kelia tik nemalonius jausmus, susierzinimą, nepakantumą, izoliuoti tokio žmogaus nereikėtų. Nes tai – jau sveikųjų, „normaliųjų“ problema ir nesugebėjimas gyventi su kitokiu.

Zita KATKIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų