Surinkęs netikėtą aktorių komandą Vilniuje repetuoja prancūzų režisūros žvaigždė Ericas Lacascade.
Oskaro Koršunovo teatro (OKT) trupės pagrindiniai aktoriai - Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, garsūs Vilniaus mažojo teatro aktoriai Gediminas Girdvainis ir Arvydas Dapšys, jauni Rimo Tumino auklėtiniai Irina Lavrinovič ir Tomas Rinkūnas, Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas – tokios įvairialypės lietuvių aktorių komandos turbūt dar niekas nebuvo subūręs.
O pjesė, prie kurios dirbama – Antono Čechovo „Dėdė Vania“ (1896 m.) – emocinis sprogmuo, tiksintis tykiame provincijos gyvenime, kuriame „nieko nevyksta“. Po legenda tapusio 1986 metų Eimunto Nekrošiaus spektaklio, ši pjesė užima išskirtinę vietą lietuvių teatre. Dėdės Vanios vaidmenį kuria aktorius Vaidotas Martinaitis, scenografiją – Gintaras Makarevičius.
Prieš porą metų tapęs laisvai samdomu režisierium, tiesiogiai finansuojamu Prancūzijos vyriausybės, o iki tol beveik dešimtmetį vadovavęs Normandijos nacionaliniam dramos centrui, E. Lacascade (g. 1959) garsėja ne tik itin emocionaliais ekspresyvios plastikos spektakliais, bet ir tuo, kad nepaisydamas šiuolaikinės tendencijos siekti greito rezultato, skiria neįprastai daug laiko paruošiamajam darbui ir studijiniams eksperimentams, o aktoriai, vaidinantys jo spektakliuose, repeticijų laikotarpiu turi išstudijuoti ne tik savo, bet ir kitų aktorių vaidmenis: išmokti tekstus ir įsigilinti į juos tiek, kad galėtų pasiūlyti savų vaidmens kūrimo sprendimų. Šitaip dirbant kiekvienas sukurtas vaidmuo yra ne kurio nors vieno aktoriaus „nuosavybė“, bet savotiškai priklauso kiekvienam trupės nariui.
Įdomu tai, kad teisės, socialinius ir politikos mokslus baigęs Lacascade‘as nestudijavo aukštojoje teatro mokykloje, bet kaip pats sako, mokėsi ir tebesimoko jo visą gyvenimą. Savo mokytojais jis laiko daugelį ne tik teatro, bet ir kitų sričių (ypač kino ir šiuolaikinio šokio) menininkų, tačiau svarbiausiu susitikimu vadina pažintį ir daugelį metų trukusį susirašinėjimą su legendiniu lenkų režisierium eksperimentatorium Jerzy Grotowskiu.
Penkiasdešimtmetis režisierius E. Lacascade, kurio spektakliai ne kartą sėkmingai dalyvavo prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje programoje, kituose garsiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose ir gastroliavo visame pasaulyje, taip pat laikomas vienu įdomiausių šiandien Antono Čechovo dramaturgijos interpretatorium. Nors per savo teatrinę karjerą (kuri prasidėjo 1983 metais, kai Lacascade‘as kartu su dar vienu prancūzų režisierium įsteigė trupę „Ballatum“) jis režisavo ir kitus dramaturgijos klasikus (Sofoklį, Rasiną, Marivo, Ibseną, Gorkį), kūrė spektaklius pagal šiuolaikines prancūzų pjeses, o taip pat pastatė spektaklių besiremiančių vien aktorių improvizacijomis, Lacascade‘o santykis su Čechovu ypatingas.
2000 metais Avinjono festivalyje jis pristatė trilogiją „Žuvėdra“, „Šeimos ratas trims seserims“ ir „Ivanovas“, o 2002 – Popiežių rūmų Garbės kieme – „Platonovą“. Režisierius sako, kad šis rusų dramaturgas domina jį dėl keleto priežasčių.
„Čechovas taip giliai kalba apie žmogiškų santykių mechanizmą, apie viduriniosios klasės atstovus, apie žmones, kurie man atrodo panašūs į mane, į mus. O jo pjesių problematika – ko žmogus siekia, kuo jis svajoja būti, kokios jo aspiracijos, kokie troškimai iš vienos pusės ir – jo gyvenimo realybė – iš kitos. Kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip jos funkcionuoja viena šalia kitos – tai svarbiausi dalykai. Čechovas šitoj problematikoj neprilygstamas. Ir tai mane jaudina, jaučiu brolystę su jo personažais.
Be to, Čechovo pjesės – nuostabi medžiaga aktoriams, o aš kuriu aktorinį teatrą, visas mano darbas teatre sutelktas į aktorių. Vaidindami Čechovą, jie turi atiduoti, atverti labai daug savęs paties, būti šia prasme spektaklio koprodiuseriais.“
Premjeriniai šio OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliai vyks balandžio 6, 7 ir 8 dienomis Rusų dramos teatre.
