Kviečiame tęsti kelionę po Vilniaus ir jo apylinkių požemius. Pasakodami apie tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų atsiradusius tunelius ir sandėlius šaudmenims saugoti, minėjome, kad dabartiniame Pavilnių regioniniame parke, visai greta garsiosios Pučkorių atodangos, po žeme slypi visa ugnies taškų sistema, kurią karybos specialistai įrengė beveik tuo pačiu metu. Anuomet jie turėjo blokuoti vadinamąjį Batoro traktą. Tad kartu su archeologu Kęstučiu Katalynu bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktore Vida Petiukoniene traukime į šaudymo bokštelius.
„Šiuos gynybinius įrenginius gali pamatyti kiekvienas. Įėjimas į vieną iš jų – visai šalia atodangos. Jis išvalytas – specialiai iškasėme visą per daugybę metų pribirusį smėlį, kad lankytojai galėtų patenkinti smalsumą. O greta esančiame stende – visą įtvirtinimų išdėstymo Vilniaus apylinkėse schema“, – į Pavilnių regioninio parko teritorijoje esančius keturis tarpukaryje įrengtus ugnies taškus kviečia V. Petiukonienė.
K. Katalynas: „pasimatuokite“ slėptuvę greta platformos patrankai
K. Katalynas, prieš įžengdamas į požemį, vedantį į šaudymo bokštelį, aiškina, kad tuometė okupuoto Vilniaus valdžia juos statė gynybai nuo raudonųjų, kurių atžygiuojant laukė iš rytų pusės. Tiesa, 1939 m., kai Raudonoji armija puolė Vilniaus miestą, įtvirtinimai taip ir nebuvo panaudoti.
„Ugnies taškai, kaip ir šaudmenų sandėliai, pradėti statyti 1923 m., baigti 1926 m. Iš to laikmečio karinės infrastruktūros daug kas išliko, bet ne viskas: nė pėdsakų neliko antžeminių sandėlių dabartiniame Vingio parke ar Šnipiškėse, – pasakoja mokslininkas. – O šių tunelių patalpos turi specifinius karinius pavadinimus“.
„Pirmiausia įeiname į kazematą. Tai įgulos patalpa, kurioje išlikusios atramos atlenkiamiems suolams, kabliai šautuvams pakabinti. Tik durys kažin kur iškeliavusios... Iš kazemato į ugnies poziciją vedė požeminis koridorius. Jis taip pat turi savo pavadinimą – tai poterna“, – aiškina archeologas.
K. Katalynas pasakoja, kad tokio ugnies taško įgulą sudarydavo apie 10-12 žmonių.
„Sunkiojo kulkosvaidžio patrankėlę aptarnaudavo tik 2-3 žmonės, tačiau reikėjo ne tik šaudyti ir užtaisinėti, bet ir apsaugos aplinkui“, – pasakoja archeologas. Bet einant paskui jį iš įgulos patalpos į ugnies poziciją, sunku įsivaizduoti, kad paskelbus aliarmą kareivukai ten nubėgdavo vos per keletą sekundžių.
„O štai ant šios platformos buvo pastatytas sunkusis kulkosvaidis ar nedidelė patrankėlė. Tai galėjo būti „Maxim“, „Schwarzlose“ ar „Browning“. Greta įrengta niša, kurioje buvo saugomos šaudmenų atsargos, bet jeigu būtų prasidėjęs apšaudymas, joje galima ir pasislėpti“, – aiškina mokslininkas, kviesdamas „pasimatuoti“ nuo priešų turėjusią apsaugoti nišą, kurioje lengvai telpa du žmonės, o prireikus tilptų ir visi keturi.
„Čia greičiausiai būdavo 2-3 dėžės šaudmenų, bet vietos pasislėpti užtekdavo. Nepatogu, bet saugu“, – pastaruosius archeologo žodžius kiekvienas gali patikrinti pats. Mokslininkas sako, kad prasidėjus masiniam artilerijos apšaudymui, kareivėliai skubėtų į požeminį tunelį, o juo – į kazematą, nes „į šią aikštelę galėjo ir koks atsitiktinis sviedinys nukristi“.
Triaukščių įtvirtinimų bokštelis – tik nepamiršusiems šliaužti keturiomis
Kitas ugnies taškas – kiek toliau nuo Pučkorių atodangos, bet jeigu nuspręsite apžiūrėti ir jį, nueiti miškeliu tikrai neprailgs. O nueiti verta. Kalvos šlaite įrengtas požemis – triaukštis, pats didžiausias iš keturių čia esančių ugnies taškų.
„Jo atsarginį išėjimą jau beveik užpylė smėlis, bet viduje – net keli besišakojantys koridoriai, vedantys prie flanguose įrengtų šaudymo angų. Koridoriai tai leidžiasi žemyn, tai vėl kyla į viršų. Viename iš jų, vedančiame į kupole įrengtą ugnies poziciją, išlikusios autentiškos durys“, – rodo K. Katalynas šio požemio įžymybes.
Tiesa, durys iki pusės pasislėpusios smėlyje, į kupolą einantiems keliauninkams beveik visą kelią teks saugoti pakaušius, o kai kur ir prisiminti, kaip klūpomis kapstėsi smėlio dėžėje, bet juk taip dar įdomiau.
Sugrįžus ant kalvos šlaito K. Katalynas pasakojo, kad Lenkija neturėjo savų fortifikacijos specialistų, tad pasisamdė Austrijos-Vengrijos imperijos brigados generolą H. Gribšą (Hugon Griebsch). Tikėtina, kad jis Vilniaus įtvirtinimų schemą rengė Vengrijos tvirtovių, visų pirma Peremyšlio, pagrindu. „Įtvirtintos Vilniaus stovyklos“ planą galimai apsiausčiai rengė majoras Marjanas Romeika (Marian Romeyko). Pasak K. Katalyno, pastarasis nukopijavo Torunės tvirtovės planą.
„Sandėlius suprojektavo V. Višinskis, o šias ugnies pozicijas – kapitonas V. Volanskis“, – vardija mokslininkas. O baigdamas juokauja: „Nežinia, kaip čia buvo, gal tie karinės inžinerijos specialistai projektavo vietoje neapsilankę, gal perkėlė į Vilniaus apylinkių kalvas lygumoms pritaikytus įrenginius, bet ugnis iš ant kalvos esančių šaudymo angų neaprėpė tiek, kiek buvo planuota“.
Kelionė po Vilniaus požemius tęsis
Kol kas pamatėme tik nedidelę Vilniaus požemių dalį. Tad kelionę būtinai pratęsime. Jeigu jūs esate aptikę tokių požemių, apie kuriuos niekas nežino, rašykite mums ir mes juos būtinai aplankysime. O ką pamatysime – papasakosime visiems.
Taip pat skaitykite ir žiūrėkite:
