Kuo dabartinis karas Irake skiriasi nuo karo 1991 metais? Kas svarbu karo žurnalistui? Su Vilniaus meru, buvusiu karo žurnalistu Artūru Zuoku kalbėjome ne tik šiomis temomis. Jis papasakojo, kaip į Bagdadą teko važiuoti naktį automobiliu, apšaudomu iš lėktuvų. Kaip Azerbaidžane buvo užpuolusi minia ir kaip reikėdavo išlenkti bent tris stiklus su kariškiais “už tėvynę, už draugystę ir už Kaukazą”.
Kodėl nusprendėte 1991 metais vykti į Iraką, kai tenai vyko karas? Juk tuo metu visi buvo susirūpinę tragiškais įvykiais Lietuvoje?
Tuo metu jau turėjau karo korespondento patirties. Buvau dirbęs Abchazijoje ir Gruzijoje, kur vyko nacionalinis konfliktas. Man taip pat teko 1990 metais būti Baku ir stebėti įvykius, kurie buvo labai panašūs į Lietuvos sausio 13-osios įvykius Vilniuje.
Irake buvau du kartus. Pirmą kartą ten išvykau dar 1990 metų lapkričio mėnesio pabaigoje, kai Irakas jau buvo įsiveržęs į Kuveitą. Tuo metu Jungtinės Tautos spaudė Iraką savanoriškai pasitraukti iš Kuveito ir paskelbė ultimatumą iki 1991 metų sausio 15 dienos.
Antrą kartą į Iraką ruošiausi važiuoti būtent sausio 15-17 dieną. Iš Vilniaus išskridau sausio 13-osios naktį, todėl faktiškai dalyvavau visuose įvykiuose, kurie vyko naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Tuo metu vyko streikas ir Vilniaus oro uostas nedirbo, tačiau vienu metu buvo atnaujinti reisai iš Vilniaus į Sankt Peterburgą. Iš Peterburgo skridau į Maskvą, o iš Maskvos tą patį ankstų rytą - į Bagdadą. Tai buvo paskutinis reisas į Iraką. Lėktuvas buvo beveik tuščias, mes skridom keturiese: du Irako ambasados karininkai ir du žurnalistai - aš ir dar vienas iš Rusijos. Iš karto po registracijos oro uoste prie manęs priėjo lietuviai, gyvenantys Egipte, ir pranešė naujausias žinias apie tai, kas įvyko sausio 13-osios naktį Vilniuje.
Kadangi žingsnis jau buvo padarytas, išvykau į Iraką. Atvykau sausio 14 dieną, ultimatumo pabaigos išvakarėse.
Kas buvo pasikeitę nuvykus ir pamačius situaciją Irake?
Palyginti su tuo laikotarpiu, kai Irake lankiausi pirmą kartą, buvo aiškiai matyti, kad Irakas nesiruošia trauktis iš Kuveito savo noru. Bagdade tuo metu jau nebebuvo užsieniečių, visos užsienio kompanijų atstovybės ir ambasados buvo uždarytos. Visame mieste buvo uždaromos parduotuvės, juostomis tvirtinami langų stiklai, kad nesudužtų nuo sprogimų bangos. Bagdade tuo metu viešėjo tik užsienio žurnalistai ir nedidelė grupė Taikos korpuso dalyvių iš viso pasaulio. Faktiškai visi buvo pasirengę konfliktui ir laukė, kol prasidės karas.
Žinoma, tuometinė situacija Irake skyrėsi nuo šiandieninės. Tuomet žiniasklaida buvo suformavusi Irako, kaip gerai ginkluotos supervalstybės, įvaizdį. Tarptautinei žiniasklaidai buvo teikiama daug skaičių apie Irako armiją, slaptus ginklus, karinį pasirengimą. Atrodė, kad tai yra rimtai karui pasiruošusi valstybė. Tačiau karo veiksmai to visiškai nepatvirtino.
Kaip atrodė karas būnant pačiame Irake?
Sunku būtų apibūdinti Irako karą keliais sakiniais. Palyginti su kitais konfliktais, tai visų pirma buvo technologijų karas. Sąjungininkų pajėgos buvo pranašesnės pasirengimu karui. Ginklų naudojimas ir Irako apšaudymas buvo gana tikslus. Kaip ir dabar, sąjungininkai bandė sunaikinti strategiškai svarbius objektus, t.y. vyriausybės pastatus, Husseino buveinę, įvairių pramonės šakų įmones, kurios naudingos kariaujančiai pusei, pvz., naftos perdirbimo gamyklas. Nors daug kas manė, kad jos buvo civilinės paskirties, jose buvo gaminami ginklai, gal net masinio naikinimo.
Karo pradžia, palyginti su dabartine, buvo daug masyvesnė. Pirmosiomis karo valandomis Bagdadas buvo apšaudytas daug intensyviau nei dabar.
Pažvelgus iš šalies į dabar vykstantį karą, jis gali atrodyti keistokai. Visi tikėjosi masinio Bagdado bombardavimo, tačiau jo nebuvo.
Dabartinio karo pradžia man yra logiškai paaiškinama. Kaip ir teigė JAV prezidentas G. W. Bushas, buvo gauta informacija apie vienoje vietoje susirinkusią Irako vadovybę, tarp jų ir S. Husseiną. Amerikiečių pajėgos atakavo šią vietą. Ši ataka ir po to sekusi tylos pauzė buvo kaip psichologinė priemonė, pagrįsta konkrečia jėga, kuri turėjo paskatinti Husseiną pasitraukti iš Irako ir įvykdyti amerikiečių paskelbtą ultimatumą. Tačiau to neįvyko ir tada prasidėjo masyvesnės atakos iš oro, ypač pastarosiomis dienomis .
Esminis skirtumas tarp buvusio ir dabartinio karo yra tas, kad tuo metu amerikiečiai vengė veltis į sausumos mūšį. Jie vengė siųsti sausumos kariuomenę prieš irakiečius, nes bijojo daug civilių aukų. Šiandien šios priemonės naudojamos kartu - oro pajėgos apšaudo iš oro pagrindinius Irako miestus, o sausumos daliniai siekia juos užimti.
Tuomet buvo labai akcentuojama JAV kareivių apsauga. Atrodo, kad per visą 1991-ųjų Irako karą žuvo tik 14 sąjungininkų kariuomenės karių. Sudėjus nukritusių lėktuvų ir sudužusių sraigtasparnių aukas, šiandieniniame kare žuvusiųjų skaičius jau beveik siekia šimtą.
Kaip manote, kiek laiko truks šis karas?
Mano nuomone, karas truks ilgiausiai dvi savaites. Irako karinė galia, palyginti su 1991 metais, yra susilpnėjusi, o amerikiečiai per tą laiką padarė didelį technologinį šuolį. Irakas neturėjo ne tik finansinių, bet ir techninių galimybių stiprinti savo karinę galią, nes visus jo sandorius ribojo tarptautinė bendruomenė. Taigi Irakas šiandien yra silpniau pasirengęs karui.
1991 metais Irako daliniai pasiduodavo sąjungininkų kariuomenei. Tai liudijo, kad Husseino tikėjimas, jog kariai dėl jo guldys savo galvas, nepasitvirtino. Manyčiau, kad panašus scenarijus turėtų pasikartoti ir dabar. Kita vertus, galima įžvelgti ir esminį skirtumą: tuomet amerikiečiai ėjo ne pulti Irako ir keisti jo režimo, bet išvaduoti Kuveitą. Šiandien Husseinas gali skleisti propagandą, kad amerikiečiai ir britai kariauja norėdami jį nuversti ir nukariauti Iraką bei visą jo tautą. Iš čia gali kilti labai svarbi Irako kariams motyvacija ginti savo tėvynę. Taigi šiame kare gali išryškėti naujų faktorių, kuriuos turėtume pastebėti artimiausiu metu.
Norėčiau pokalbį pasukti kita linkme ir pakalbėti apie žurnalistinį darbą. Pasigirsta vis daugiau pranešimų, kad amerikiečiai nori riboti informacijos sklaidą, pateikti ją taip, kaip jiems yra palankiau. Koks yra jūsų patyrimas to meto kare?
Informaciją, be abejonės, riboja ir ribos. Manyčiau, tai neišvengiama. Šiuolaikinės technologijos pasiekė tokį lygį, kad galima matyti vykstančius karo veiksmus. Suprantama, kad ir vienos, ir kitos pusės karo strategai turi televizorius ir juos žiūri. Tam tikra prasme tiesioginis informacijos pateikimas yra reikalingas žiūrovams, tačiau kovojančios pusės gali tuo pasinaudoti ir efektyviau suorganizuoti gynybą ar puolimą.
Man dirbant Irake, Irako valdžia kiekvienam atvykusiam žurnalistui paskirdavo asmenį, kuris juos prižiūrėdavo ir kuruodavo. Jis atlikdavo vertėjo darbą, padėdavo organizuoti susitikimus. Tačiau visų pirma jis buvo saugumo karininkas, kuris aiškiai kontroliuodavo, kur galima važiuoti, ką galima filmuoti ir pan. Pasitaikydavo momentų, kai filmuojant vieną ar kitą vaizdą pripuolęs karininkas nukreipdavo kamerą į priešingą pusę. Būdavo objektų, kuriuos galima filmuoti, o kurių ne.
Karo metu judėjimas be priežiūros iš viso būdavo neįmanomas. Kai žurnalistų grupelėms sudarydavo sąlygas aplankyti sugriautus pastatus ar miestus, natūralu, kad irakiečiai daugiau rodydavo tuos objektus, kurie yra svarbesni Irakui bei jų skleidžiamai propagandai. Reikėdavo patiems atsirinkti, kuri informacija yra objektyvi, o kuri spekuliatyvi. Jei mokykla yra sugriauta, vadinasi, ji sugriauta, yra sužeistų žmonių. Tačiau pats faktų pateikimas ir interpretacijos yra visai kas kita.
Natūralu, kad amerikiečiai elgiasi lygiai taip pat. Pabrėžiu, kad šiandieninės žurnalistikos galimybės, kai galime matyti tiesioginį vaizdą, yra pavojingos kariniams veiksmams ir misiją atliekantiems kariams. Todėl informacijos ribojimas, yra pateisinamas. Važiuojančio tanko ir už krūmų besislepiančių kareivių vaizdas visuomenei nesuteikia jokios informacijos, tačiau priešininkai, išanalizavę šį per BBC ar CNN televiziją parodytą kadrą, jau gali koreguoti savo karinius veiksmus.
Ar būdamas Irake jutote spaudimą, pavyzdžiui, rengdamas reportažus?
Ne. Tačiau būdavo įvairių norų ir pasiūlymų. Galimybių sudarymas ar temų, problemų parinkimas būdavo spekuliatyvus, tačiau nebūdavo spaudimo daryti tik taip, kaip liepta.
Neseniai pasirodė į lietuvių kalbą išversta knyga, kurioje rašoma apie dažnus žurnalistų sukčiavimus. Neretai galima išvysti dirbtinai sukurtas situacijas, kai, pvz., karo žurnalistai atvažiuoja į pasirinktą vietą, užpila benzino ir sukelia dirbtines liepsnas. Jie filmuoja, krūpčioja, nors jokio pavojaus gyvybei nėra. Ar jūsų karo žurnalistikos praktikoje nepasitaikė tokių pavyzdžių?
Ne, tikrai nepasitaikė. Tačiau aš neatmetu galimybės, kad žurnalistai taip nedaro. Tiesa, tuo užsiima jau ne žurnalistai, o specialiai paskirti žmonės, kurie vykdo vienokią ar kitokią propagandą ir fabrikuoja tam tikrus veiksmus.
O gal žurnalistai tokiais būdais siekia karjeros?
Kare liepsnų ir taip netrūksta, todėl bandyti jas sukelti dirbtinėmis priemonėmis nėra jokio tikslo. Tačiau, žinoma, žurnalistai gali paprašyti kareivių pašaudyti, kad žiūrovams pateiktų įspūdingesnį kadrą. Tokių dalykų gali pasitaikyti. Tačiau imituoti visą scenografiją galėtų tik propagandos tikslais užsiimančios specialios tarnybos, o ne žurnalistai.
Tačiau smulkių inscenizacijų jums teko matyti?
Be abejo, tokie dalykai yra visiškai įmanomi.
Kokios savybės yra būtinos karo žurnalistams? Ką jiems reikia žinoti, kad nežūtų?
Tai būtų labai plati tema. Apie tai esu parašęs visą kursinį darbą. Svarbiausia būti objektyviam ir nešališkam. Tavimi turi pasitikėti abi kariaujančios pusės, todėl privalai būti objektyvus.
Svarbu mokėti bendrauti. O daugelis detalių ir konkrečių veiksmų priklauso jau nuo situacijos. Pavyzdžiui, važiuoti dabar į Bagdadą dirbti Izraelio televizijoje be aiškaus susitarimo būtų neįmanoma. Turi įvertinti vietinį kontekstą. Labai svarbu, kur tu dirbi, kokiai televizijai ar žiniasklaidos priemonei atstovauji, iš kokios šalies esi. Kartais svarbus būna net tavo vardas. Pavyzdžiui, daugelis armėnų turi vardą “Artūras”, todėl dirbant Azerbaidžane ir Armėnijoje man labai ilgai tekdavo įrodinėti, kad aš nieko bendro neturiu su Armėnija, kad mane domina tik informacija. Ilgai vargdavau, kol nuramindavau azerbaidžaniečius ir įgaudavau jų pasitikėjimą.
Svarbios karo žurnalistui savybės yra ir šaltakraujiškumas, savitvarda, greita reakcija. Karo fronte negalima dirbti su didele žurnalistų grupe, nes vienoje situacijoje skirtingai besielgiantys žmonės gali tik įplieksti konfliktą. Pavyzdžiui, patenkate trise į susišaudymą, jums liepia gultis ir pasitraukti į šoną. Du žmonės sugula, o trečiam kyla mintis, kad čia per daug pavojinga, todėl reikia bėgti. Jis ima bėgti ir jį nušauna. Arba reikia trauktis, o reporterį apima azartas fotografuoti gyvą veiksmą. Jei jis nesitrauks, vėl gali įvykti konfliktas. Taigi komandos suderinamumas yra labai svarbus. Fizinis ir psichologinis pasirengimas taip pat.
Prakalbote apie objektyvumą. Kam jis yra svarbus? Žmonėms ar pačiam žurnalistui, kuris gali nukentėti nuo tendencingo reportažo įpykintų priešininkų?
Objektyvumo sąvoką reikėtų papildyti etiškumo sąvoka. Informacija, kurią parodo žurnalistas, gali sukelti grėsmę tam objektui, apie kurį jis nori informuoti visuomenę. Jei nufilmuotą karinę būstinę ar požemį, kur įsikūręs karinis štabas, parodysite per televiziją, priešininkai iš karto gali suvokti, kur yra vadavietė, ir ims ją atakuoti. Informacija lyg ir teisinga, tačiau jos panaudojimas būtų nekorektiškas nufilmuotos pusės atžvilgiu. Štai kodėl kariškiai stengiasi riboti tokio pobūdžio kadrų rodymą. Reikia mokėti nufilmuoti ir parodyti siužetą taip, kad jis netaptų papildoma informacija kitai kariaujančiai pusei.
Į kokią pačią pavojingiausią situaciją buvote patekęs kaip karo žurnalistas?
Turiu pasakyti, kad darbas Kalnų Karabache, Čečėnijoje, Gruzijoje ar Azerbaidžane buvo daug pavojingesnis už darbą Irake, - čia vyko tikras karas, buvo aiškios kariaujančios pusės, galėjai aiškiai suvokti, kokia grėsmė tavęs tyko. Minėtuose kraštuose buvo neaišku, kas prieš ką kariauja. Pavojus galėjo kilti vien dėl to, kad kažkam nepatiko tavo kamera, piniginės turinys ar tiesiog veidas.
Irake teko filmuoti viešbutį, kuriame gyveno žurnalistai kartu su Taikos korpuso dalyviais. Oro pajėgos numušė “Tomahawk” raketą, kuri skrido tiesiai į mūsų viešbutį, nors jis buvo neatakuojamas. Raketa sprogo taip arti pastato, kad visas viešbutis pradėjo svyruoti, ėmė byrėti langų stiklai, prasidėjo visiška suirutė. Nuo sukeltos panikos ir dūžtančių stiklų buvo sužeista daug žmonių.
Kita pavojinga situacija nutiko grįžtant iš Madže miesto. Jis buvo apšaudytas ir jame žuvo labai daug civilių. Važiuodami automobiliu patekome į apšaudymą netoli Bagdado. Amerikiečių lėktuvai apšaudė kelią ir mūsų automobilį. Išsigandęs vairuotojas išjungė automobilio šviesas ir visiškoje tamsoje milžinišku greičiu ėmė lėkti į Bagdadą. Šalia sėdintys irakiečiai ant jo šaukė, juos taip pat buvo apėmusi didelė baimė ir stresas. Tik per stebuklą pasiekėme Bagdadą, kad jame galėtume pasislėpti. Kai įvažiavome į miestą, vairuotojas iššoko iš automobilio ir pabėgo.
Taip pat teko dalyvauti keliuose susišaudymuose, kuriuose kulkas, galima sakyti, jutau savo plaukais. Prasidėjus vienam dideliam susišaudymui tarp armėnų ir azerbaidžaniečių girdėjau, kaip švilpia kulkos. Tai reiškia, kad jos yra labai arti ir šaudo į tave. Viena kulka pralėkė taip arti, kad jos švilpimą net įrašė kameros mikrofonas.
Filmuojant vieną karinį objektą Azerbaidžane, mane buvo užpuolusi gal šimto žmonių minia, kad filmavau karinę bazę, kurią užėmė azerbaidžaniečiai. Aišku, filmavau iki paskutinės sekundės, nes vaizdai buvo labai įdomūs, o po to prasidėjo “auklėjimas” kumščiais. Ačiū Dievui, kad tuo metu atbėgo Azerbaidžano Liaudies fronto atstovai su automatais ir ėmė šaudyti virš galvų, kad visi išsiskirstytų. Kilo baisus chaosas, klyksmai. Kariškiai mane ištraukė iš minios nagų ir uždarė parai į areštinę. Vėliau radom kontaktą ir jie mane paleido.
Gal buvo ir linksmų situacijų?
Praktiškai buvau vienintelis žurnalistas, galėjęs vienu metu dirbti abiejose - Azerbaidžano ir Kalnų Karabacho - fronto pusėse. Manimi pasitikėjo abi pusės. Kada man reikėdavo pereiti fronto liniją, mane tiesiog šaukdavo: “Aa, Artur, nu idi siuda”.
Netoliese buvo konjako gamykla, o joje įsikūrusi armėnų kovotojų grupelė. Visos gamyklos statinės būdavo peršautos ir iš jų upeliais bėgo konjakas. Tose šalyse atsisakyti išgerti yra labai sudėtinga. Kareiviškame skardiniame puodelyje man atnešdavo du šimtus gramų gryno konjako ir siūlydavo jį išgerti. Tačiau man visada pavykdavo konjaką pakeisti vynu.
Būdavo daug situacijų, kai atsisakyti išgerti būdavo neįmanoma. Jei nori prieiti prie fronto linijos, pabudėti naktį su kariškiais ar su jais pasivažinėti, neišvengiamai turėdavai išgerti tris kartus - už tėvynę, už draugystę ir už Kaukazą.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas
